KAIP VAIVA KUODYTĖ KYŠIUS ŽVĖRELĖMS DAVĖ 0

Kalbina Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2013-04-23

Kreipiantis į poetę Vaivą Kuodytę man sunku apversti liežuvį ir vadinti ją debiutante, išleidusią pirmąją knygą – Vaivos vardas jau ne vienerius metus žvitriai sukasi kultūriniame lauke. Aišku, liežuvį aš vis tiek apverčiu, nes šie klausimai yra tarsi įprasti šeimos gydytojo klausimai, galintys atskleisti visai nestandartinį literatūrinį užkratą.   

Vaiva, geras tonas reikalauja pradėti pokalbį nuo svarbiausio įvykio – tavo pirmosios knygos „Pakiša žvėrelei“,  tad apie ją ir pakalbėkime.  Kaip ir kodėl supratai, kad jau laikas ją išleisti? Kokiu principu sudėjai eilėraščius? Kokio jie laikotarpio?

Mintis įkyriai brendo ir subrendo. Kai subrendo tiek, kad ėmė rodytis „arba dabar, arba niekada“, tada ir sugalvojau leisti, nes tik tada, kai atsiranda „dabar arba niekada“ būsena, man sekasi kažką padaryti iki galo. Taigi pajutusi tokią būseną, parašiau laišką Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkui Vidmantui Kiaušui-Elmiškiui, šis paprašė mašinraščio ir prašymo. Praėjusių metų pabaigoje Kauno miesto savivaldybė surado lėšų debiutuojančiam autoriui. Labai jiems ačiū, todėl knyga nepaprastai greitai išvydo dienos šviesą. Man labai pasisekė: visi, kurie prisidėjo prie šios knygos išleidimo – redaktorius Donaldas Kajokas, dailininkė Inga Zamulskienė, leidykla „Kauko laiptai“, dirbo žaibo greičiu (esu jiems be galo dėkinga), todėl Knygų mugės metu šviežutėlė knyga jau tupėjo „Nemuno“ stendo lentynoje, jaukiai įsitaisiusi šalia Pauliaus Norvilos antraknygės „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“. Eilėraščiai yra dešimties metų laikotarpio. Nenorėjau jų dėti chronologine tvarka, todėl, pasitarę su redaktoriumi D. Kajoku, sudėjom pagal mūsų įsivaizduojamą loginę ir teminę seką. Drįstu pasakyti, kad kritikuoti kitų sudarytas knygas ir pastebėti sudarymo trūkumus yra daug lengviau, nei objektyviai pažvelgti į savo knygos struktūrą. Nenorėčiau būti knygos sudarytoja. Griežtoji Vaiva Žiauberienė dabar rastų prie ko prikibti Vaivos Kuodytės knygoje, bet iš profesinio solidarumo ir ilgametės draugystės nuo tokių vertinimų atsiriboja.

Iš kur atsirado toks knygos pavadinimas  „Pakiša žvėrelei“?

Keistai atrodytų „Kyšis žvėriui“, turint omenyje tai, jog mano eilėraščių lyrinis subjektas daugiau yra moteriškos nei vyriškos prigimties, o frazės „kyšis žvėriui“ abu žodžiai yra vyriškosios giminės. „Pakiša žvėrelei“ yra dovana prigimčiai apskritai. Vis dėlto per trumpą knygos gyvavimo laikotarpį pavadinimas apaugo žaviomis papildomomis konotacijomis. Vieni spėjo, kad „žvėrelė“ yra D. Kajoko mėgstamos „šunelės“ asociacija. Kiti sukergė „žvėrelę“ su kraštiečio Romo Railos mėgstamu posakiu: „Niekas taip gerai nepataiso nuotaikos ir sveikatos, kaip laiku atėjęs supratimas, jog esi žvėris.“ Tretieji rado bendrumų su V. Krėvės „Šiaudine pastoge“:

„Pirmą dieną gyveno Vaiva, apėjo visur, apžiūrėjo, viską pamatė. Nieko, patiko viskas. Gražu, įdomu visur. Mato per langą – ir žuvys visokios plaukioja, ir žvėrelės nardo visokios, kokių ji nebuvo dar niekados mačiusi. Mes tokių nepamatysime, kad ir kelis šimtus metų gyventume, kad ir visas girias apeitume... Vaikščioja Vaiva ir stebisi visu kuo, ką tik mato." („Perkūnas, Vaiva ir straublys“).

Tokios konotacijos man gražesnės net už patį pavadinimą ir tokiame kontekste visi mano paaiškinimai, kas, kaip, kodėl tampa visai nesvarbūs.

Ką tau reiškia savo rankose laikyti pirmąją knygą?

Viena ji nesveria daug, tad užsižiopsojusi galiu ir pamesti (kaip kad atsitiko mano bičiulei Eglei Knygų mugės metu Rašytojų kampe per meilės poezijos skaitymus – gal kas rado su dedikacija – prašom grąžinti), tačiau kai tempiau iš Knygų mugės nuo „Nemuno“ stendo iki mašinos per visą aikštelę pilną dėžę „Pakišų žvėrelei“ – buvo ką veikti. Jei rimtai, galiu banaliai sulyginti dvi patirtis: laikyti rankose savo knygą panašus jausmas, kaip laikyti savo pirmagimę – atrodo, tavo, bet nepažįsti, nežinai, ką su ja veikti, žiūri išplėtęs akis, tačiau aiškiai suvoki, kad tai bus įrašyta į gyvenimo biografiją neiškrapštomai.

Ar esi iš tų poetų, kurie galėtų durti pirštu į kitą poetą ir pasakyti, kad jis yra jo mokytojas? Kokie poetai tau gyvenime yra sudavę didžiausią estetinį smūgį?

Man iš viso nepatinka durti. Nei pirštu, nei peiliu, nei adata, nei kitais duriamaisiais ginklais. Vis dėlto manau, jog per gyvenimą nori nenori esi veikiamas įvairių įtakų. Nesvarbu, ar poetas, ar statybininkas būtum. Pavyzdžiui, rašiau bakalauro darbą tema „Kultūrinių įvaizdžių transformacijos A. Sprauniaus poezijoje“. Dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, matau, kad kai kuriems mano eilėraščiams Arūno Sprauniaus paradoksų ir transformacijų tekstai įtakos turėjo. Jei klaustum, kokių poetų knygos guli mano knygų lentynoje ir kurias kartkarčiais dar atsiverčiu, atsakymas būtų tikslesnis: be A. Sprauniaus, G. Norvilo „Skėrių pusryčiai“ ir „Išlydžių zonos“, R. Šileikos „Kalvaratas“, B. Januševičiaus „0+6“, „Raugintu krauju“, D. Čepauskaitės „Nereikia tikriausiai būtina“, M. Buroko „Išmokau nebūti“, D. Gintalo „Boa“, V. Kiaušo „9 užkimusios gerklės“, V. Rudžiansko „miesteliai.lt“, D. Kajoko „Karvedys pavargo nugalėti“, „Kurčiam asiliukui“ ir daugelį kitų. Taip, prisipažįstu ir pripažįstu – aš skaitau daug lietuvių poetų, tačiau iš esmės poetai per daug mano estetinio skonio nesmūgiavo, netrankė man paširdžių, nespardė sėdimosios. Didesnę įtaką mano estetiniam skoniui padarė kultūrologo Artūro Tereškino knygos „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ ir „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“, filosofo Jeano Baudrillardo veikalas „Simuliakrai ir simuliacija“, Susan Sontag tekstai. Estetinės pažiūros, kita vertus, yra kintamas būvis, todėl kas žino, gal laikui bėgant atsiras, kas trenks taip, kad į šalis išlakstys visos mano pažiūros su visa estetika.

Taigi neseniai debiutavai. Ar jauti kokių nors baimių dėl būsimų reakcijų?

Debiutavau ne taip jau ir neseniai. Pirmą kartą eilėraščiai buvo publikuoti 2004 m. poezijos almanache „Kauno jaunieji“, vėliau periodiškai spausdinausi kultūriniuose leidiniuose „Nemunas“ „Literatūra ir menas“ ir kt. „Knyginis“ debiutas tik sudėliojo visus taškus ant i. Vertinu tai kaip šuolį. Šuoliai iš esmės yra gerai – jie lavina stambiąją ir smulkiąją motoriką, koordinaciją, reakciją, vikrumą. Juk niekad nežinai, kur šokdamas nutūpsi. Kažkada, pavyzdžiui, bešokinėdama pasitempiau raištį... Per devynetą metų išsiugdžiau atsparumą reakcijoms. Jei kritika motyvuota, argumentuota, viena ausim suklūstu, į(si)vertinu. Turbūt baisiausia būtų nesulaukti jokių reakcijų. O iš esmės baimių dėl savo vaiko turiu daugiau nei dėl savo eilėraščių.

Kaip tau atrodo, ar tam, kad galėtum būti „visateisis“ poetas, reikia išleisti knygą?

Galima perfrazuoti klausimą „Ar išleidęs knygą yra vertesnis poetas už neišleidusį?“, tačiau čia būtų atskira ilga ir neišsemiama diskusija. Lietuva – iš esmės poetų tauta: štai Lietuvos rašytojų sąjungoje iš 372 narių – 203 poetai, o kiek dar yra nepriklausančių sąjungoms talentingų, aktyviai rašančių žmonių, dalyvaujančių „Literatūrinėse Vilniaus slinktyse“, Slemo varžybose, įvairiose poezijos naktyse ir dienose. Galėčiau paminėti Haroldą Baubiną, Tadą Zaronskį, Ramunę Brundzaitę, Silviją Gaškaitę, Dovydą Grajauską – neišleidę knygų, bet turi savo kryptį visame dideliame poezijos kontekste. Įdomiausia tai, kad poezija jau – ne tik filologų reikalas. Priešingai, stojančių į lituanistikos studijas kasmet vis mažėja, o poeziją rašančių vis dygsta kaip grybų po lietaus – poezija smarkiai plečia savo lauką. Ir amuniciją. Kiek dabar intertekstų, kontekstų ir plačiaformatės žiūros – daugiau nei patirties reflektavimo. Ir ačiū Dievui. Tai kodėl tada poetai vis dar leidžia knygas? Tikrai ne todėl, kad būtų įrašyti į „visateisių“ kastą. „Visateisis“ – tai turintis visas teises. Į ką? Egzistuoja darbuotojo, vartotojo, vairuotojo, vaiko, žurnalisto, policininko, nusikaltėlio ir kitokios teisės, o pasakyk Tu man, kur apibrėžtos poeto teisės? Kur koks nors Poeto kodeksas ar Poeto veiklos įstatymas? Taigi tokiame „beteisiame“ kontekste poetas, kaip ir kiekvienas tūlas kūrėjas, turi teisę į savo kūrinio autorystę ir į žodžio laisvę. Dar turi teisę viešinti savo kūrinius. Ir nors poetas X būtų pats įdomiausias ir skaitomiausias kultūrinėje spaudoje, jis neturėtų teisės stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą, neišleidęs bent dviejų knygų. Gal todėl poetai leidžia knygas? Be to, po interneto platybes ir kultūrinius leidinius paskirai pasklidę tekstai pasiklysta, išsimėto ir išsibarsto kaip kmynai. Aš nenorėjau būti kmynas.

Koks tavo santykis su buitimi ir monotonija?

Neišvengiamas. Vedu vaiką į darželį, sumetu rūbus į skalbiankę, nes nemoku ir neturiu galimybės velėti, gaminu valgyti ir išplaunu indus, nes neturiu namų šeimininkės. Visą dieną būti tik poete ar literatūros kritike, kad išvengčiau monotonijos ir buities, būtų per didelė prabanga. Juolab kad negalėčiau pakęsti po namus šmirinėjančio svetimo ir – dar blogiau – griaunančio mano namų tvarką žmogaus. Kita vertus, ribos tarp būties ir buities, tarp poezijos ir buities labai reliatyvios. Pavyzdžiui, kaip per knygos pristatymą Vilniuje pastebėjo R. Brundzaitė, mano eilėraščiuose daug sagų. Šis motyvas – iš būtinybės tas sagas į(si)siūti. Saga dabartinės lietuvių kalbos žodyne turi tik vieną prasmę – „į kilputę ar skylutę neriamas skrituliukas drabužiams susegti“, tačiau poezijoje gali virti sagučių košę, vaikai pro jos keturias skyles gali iškeliauti į keturias pasaulio puses, galima apšaudyti žvilgsnių ir žodžių sagutėm... Saga, kaip buities daikteliukas, man labiausiai patinka dėl to, kad turi skyles, nes kuo mažesnė skylutė, tuo didesnius horizontus atveria. Ričardas Šileika, mano pačios nuostabai, eilėraščiuose išvis pririnko daug buitiškų detalių – valgių: „alus, pelėsinis sūris, atšalę cepelinai, karbonadas, ananasų sultys, košė, skilandis, kečupas, riešutai, dražė, pieno puta, migdolai, šokoladas, vanilė, picos, sumuštiniai, suvožtiniai, cukrelis, agurkas, dešra, vyšnios, galų gale netgi amfetaminas ir žolė“, gyvulių: „kiaulė, juodmargė karvė iš 64-ojo puslapio ir žalmargė karvė iš 33-iojo puslapio, gaidžiai (pirmgaidžiai), arklys“ (Iš R. Šileikos kalbos, sakytos per pristatymą Vilniuje, pavadinimu „Įvairios tezės, Vaivos naudojamo žodyno peržvalga ir kiti trigrašiai su citatomis“). Pati nemaniau, kad tiek visko buitiška tuose eilėraščiuose esama. Buityje poezijos taip pat – nors vežimu vežk. Štai vaikas kuria didžiausius scenarijus su šaukštais ir šakutėmis. Kartą per bulviakasį regėjau, kaip arklys, šeriamas kotletais, mergytei vos piršto nenukando. O naminio skilandžio ar dešrų kimšimas išvis labai poetiškas reikalas.

2007 metais rašei kritinį tekstą apie vangius literatūrinius procesus. Kaip manai, ar dabar, kai į literatūrinį lauką atėjo tuntas naujų vardų, padėtis bent mažumėlę pasikeitė? 

2007 m. rašiau apie kritinės polemikos stygių. Dabar ledai šiek tiek pajudėjo, nors lazdos dar nežaliuoja. Labiausiai kultūrinėje periodikoje šiuo metu mane džiugina trys dalykai. 1. Andriaus Jakučiūno („Literatūra ir menas“) ir Emilio Milkevičiaus („Šiaurės Atėnai“) mėnesinės publikacijų apžvalgos, kurių, mirus Valdemarui Kukului, labai trūko ir labai reikėjo. Smagiausia tai, kad abu apžvalgų autoriai polemizuoja ir diskutuoja – būtent aštrios, ne medum persunktos diskusijos kultūrinėje periodikoje ir trūko. Pastebėjau, kad leidiniai dabar leidžia sau spausdinti net po kelias vienos knygos recenzijas – dar įdomiau, kai jos išreiškia skirtingą nuomonę ir skirtingą požiūrį į tekstą. Tik pasigendu pačių recenzentų polemizavimo tarpusavyje. 2. Gyva ir dėsninga „Literatūros ir meno“ kritikos skiltis „25 puslapis“ ir „Šiaurės Atėnų“ – „Šiaurės kampas“ – būrys knygų apžvalgininkų pasikeisdami nenuobodžiai ir neakademiškai aptaria ir (į)vertina Lietuvoje pasirodžiusias knygas. „Literatūros ir meno“ knygrausiai aptariamas knygas kas savaitę susieja tematiškai, o „šiauratėniečiai“, nors neieško sąsajų, tačiau išsiskiria aštria, griežta ir konstruktyvia kritika. Beje, manau, kad tokių ironiškai šmaikščių apžvalgų pradininkas buvo kaunietis Kęstutis Navakas, prieš keletą metų spausdindavęs jas „Nemune“. Dabar „Nemuno“ knygų apžvalgas periodiškai rašo Neringa Butnoriūtė, tačiau dėl to, kad ji tą darbą atlieka viena, aptariamų knygų spektras mažesnis. Šiame kontekste tiesiog būtina paminėti Mariaus Buroko bernardinai.lt publikuojamas „Užkietėjusio skaitytojo kronikas“ – Marius ne šiaip knygagraužys, jis – skaitytojas intelektualas, puikiai išmanantis šiuolaikinę užsienio literatūrą, knygų leidybos, bibliotekų tendencijas, plačiai įžvelgiantis ir savo tekste reflektuojantis  įvairius faktus ir kontekstus – puikus pavyzdys, kokiu principu turi būti rašomi lietuviškų knygų kritiniai straipsniai. 3. Per metus išleistų knygų kritinės apžvalgos, kaip kad 2013 m. balandžio 12 dienos „Literatūroje ir mene“ publikuotas Imeidos Vedrickaitės straipsnis „Bendruomenės saitai ir jų erozija 2012-ųjų knygose“. Žinoma, tokių straipsnių mažai (anksčiau ir Kaunas turėjo žavią tradiciją „Nemune“ aptarti Kaune per metus išleistas knygas), nes kritikas pirmiausia turi būti perskaitęs per metus pasirodžiusias knygas, o tą padaryti būtų sudėtinga net ir tokiam užkietėjusiam skaitytojui kaip M. Burokas. Vis dėlto išeitį iš šios situacijos rado jau minėta I. Vedrickaitė, knygas nagrinėjusi vienu – bendruomeniškumo – aspektu. Pasirinkus aspektą, lengviau knygas įvertinti ir apibendrinti, taigi, siaurinant per metus išleistų knygų lauką, būtų galima nagrinėti tik, pavyzdžiui, paradoksus ir metamorfozes arba literatūrinių ribų nykimą, arba vartotojiškos sąmonės apraiškas ir t. t. X metais išleistose poezijos knygose. Kalbėdama apie literatūros kritiką Lietuvoje, negaliu nepaminėti VU Kauno humanitariniame fakultete susibūrusio alternatyvios krypties literatūros sujudimo (AKLAS) „Žirklionis“, kurių manifeste išdėstyti užmojai buvo platūs, provokuojantys ir kviečiantys  diskutuoti: „Norėdami išravėti seniai vegetuojančią ir talento vegetarų vis dar skrupulingai mūsų kultūroje gaivinamą literatūros provincialumo lysvę, skelbiame galą visiems šiuolaikiniams maironiams, salomėjoms ir panašiems Lietuvos „milžinąžuoliams“ – visiems epigonams ir grafomanams, galvas slepiantiems po „aukštosios kultūros“ aureole.“ Taip, pasirodė keletas itin aštrių, druskingų bei pipiringų diskusijų apie išleistas knygas, literatūroje vykstančius procesus, kritinę problematiką, taip, kritika argumentuota, sodri, neįspraudžiama į normas ir rėmus, nes literatūroje jų būti negali, analizuojami tekstai nesusiejami su autorių asmenybėmis, už ką dedu didelį pliusą, tačiau susidaro įspūdis, jog „Žirklionis“ iš esmės blaškosi – tekstai pasirodo neperiodiškai, nedėsningai, diskutuoja siauras vieną – antisalomėjišką ir antimaironišką poziciją – palaikantis žmonių ratas (o diskusijoje norėtųsi išgirsti ir kitokios literatūros šalininkų nuomonę, kad tai būtų galima vadinti diskusija ir, beje, kad diskusija būtų aštresnė) ir – svarbiausia – iš visų perskaitytų diskusijų man lieka aišku tik tai, kad žirklioniečiai tekstus vertina remdamiesi savo patirties refleksijomis, neapibrėždami jokių aiškių kriterijų, todėl susidaro įspūdis, jog šiandieninėje lietuvių literatūroje nėra nė vieno tikrai verto ir tikrai vertingo literatūrinio teksto. Taip vaikščiojama skustuvo ašmenimis: konstruktyvi kritika labai greitai gali išaugti į didelį destruktyvą.

Koks tavo santykis su knygų viršeliais, ar teiki jiems reikšmę prieš atsiversdama knygą?

Mane labiausiai už viską traukia knygos kvapas. Tą kvapą užuodžiu iš tolo ir, jei visos knygos kvepėtų, visas susipirkčiau, o jei taip padaryčiau, turėčiau būti tik poetė be visų kitų socialinių pareigų, nes neliktų laiko jokiems kitiems (buities) darbams atlikti. Tad gerai, kad knygos ne visada kvepia, bet visada turi viršelius – niekad neteko matyti knygos be viršelio. Recenzuodama knygą visada jį aptariu, nes nuo viršelio prasideda mano, kaip skaitytojos, pažintis su tekstu, tačiau jis neturi įtakos mano pasirinkimui pirkti knygą, nes į knygyną keliauju tiksliai žinodama, ko noriu. Pastebėjau, kad lietuvių autorių knygos dažniausiai leidžiamos dviejų knygviršių tipų: abstraktai ir gamtos motyvai, todėl geriausiai įsimenu tų knygų viršelius, kurie iš šios daugumos išsiskiria: arba yra ryškių spalvų, kaip rožinės B. Januševičiaus poezijos knyga „Kiškis kiškiškai kiškena“ ir J. Tumasonytės prozknygė „Dirbtinė muselė“, M. Buroko baltarūbė su raudonu tašku „Išmokau nebūti“, J. Kelero ir B. Gruszkos-Zych raudonkraujė „Dviese apie meilę“, arba viršelyje pavaizduotas netikėtas daiktas ar motyvas, kaip A. Sprauniaus eilėraščių knygoje „Siaubingai herojiškai“ – primityvi, plastilininė Gedimino pilis, M. Macevičiaus pjesknygėje „Antoškos kartoškos“ – raudonas plastilinžmogis, turintis net gaktos plaukus, A. Urbonaitės „Cukruotoje žuvyje“ – į kokoną suvystyta moteris-lėlė, R. Černiausko apsakymų knygoje „Koridorių vilkas“ – juodmargiakojinė, margakelnė batuota koja. Kalbėdama apie knygų viršelius tyčia neįtraukiau vaikams leidžiamų knygų, nors dauguma jų stebėtinai dailios ir šuo metu mūsų gausiausiai vartojamos, tačiau ypatingo dėmesio sulaukė Antano Šimkaus ir Ievos Babilaitės knyga „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“, kuri šiemet Knygos meno konkurse buvo apdovanota už apipavidalinimą – pamačiau ją Knygų mugės antro aukšto balkone tarp kitų gražuolių ir taip panorau turėti, jog knygai neliko nieko kita, tik nutūpti mūsų lentynoje.

Na, ir pabaigai – koks paskutinis įvykis privertė tave pagalvoti, kad pasielgei kaip tikra poetė?

Kad galėčiau tiksliai atsakyti į šį klausimą, turėtų būti parašytas Poeto kodeksas, išleistas Poeto veiklos įstatymas, kuriame būtų apibrėžta, kas yra tikras ir netikras poetas (dėmesio – įstatymų leidėjai!). Įvedusi į googlį užklausą „tikras poetas“, sužinojau, kad šiuo žodžiu itin mėgstama manipuliuoti apibūdinant poeto asmenybę, tačiau tėra vos keli literatūriniai svarstymai apie tai, kas vis dėlto yra tas tikras poetas, ir viena linksma straipsnio antraštė „Trawickas pasipiršo Spears kaip tikras poetas: su gėlėmis ir rožėmis“. Viena aišku – jei mano vyras būtų piršęsis taip poetiškai, kaip Trawickas, aš tikriausiai iki šiol būčiau buvusi Kuodytė. Bet grįžkim prie klausimo – pasielgusi vienaip ar kitaip, negalvoju, kad va dabar tai jau pavariau kaip tikra poetė, o dabar – kaip ne poetė. Elgiesi žmogus, ir tiek, kaip išeina. Tik va supratau, kad būti poete ir vairuotoja vienu metu tikrai trukdo: į telefoną vesdama kelyje užplūdusią mintį atsitrenkiau į troleibusą. Už mašinos remontą paklojau keletą šimtų, bet nuotrupa telefone liko.     


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*