Lapkritis

Kasmetinis Žironoje (Katalonija) vykstantis „Temporada Alta“  teatrų festivalis  ir vėl pakvietė Oskaro Koršunovo teatrą. Vykome su „Hamletu“.  Pernai  spalio mėnesį vaidintos „Mirandos“ (pagal W. Shakespeare'o „Audrą“ ) neginčijama kūrybinė sėkmė, – t. y. O. Koršunovo režisūra ir aktorių Povilo Budrio bei Airidos Gintautaitės vaidyba – ištiesė ranką ką tik įvykusioms gastrolėms. Beje, anais metais de Salto (Žironos priemiestis) teatre rodyta „Miranda“ paskatino Bergmano prodiuserį pasikviesti trupę  į Švediją, kurioje šįmet būta ir sėkmingai vaidinta.

„Temporada Alta“ teatrų festivalis Žironoje nusidriekia per tris – spalio, lapkričio ir gruodžio – mėnesius. Tą patį vakarą skirtingose scenose ir kūrybinėse aikštelėse vaidinami šeši spektakliai, operetės, vyksta koncertai, cirko pasirodymai. Nuo „Makbeto“, „Hamleto“ iki „Meistro ir Margaritos“ ar šiuolaikinės vokiečių dramaturgijos inscenizavimo. Šiųmečiame festivalyje greta  ispanų, italų, anglų, vokiečių, prancūzų vėl skambėjo lietuvių teatro vardas. Ir tai jaudino. Juoba žinant, su kokiu azartu ir profesionaliu dėmesiu čia vertinamas kiekvienas originalios sceninės kūrybos žingsnis. Tą paliudijo ir pačią pirmąją atvykimo dieną (spalio 25-ąją) Barselonoje surengta spaudos konferencija, spektaklio vakarui specialiai išleistas laikraštis, kuriame paskelbtas išsamus interviu su O. Koršunovu, atskiri pagrindinių spektaklio kūrėjų – režisieriaus ir aktorių Rasos Samuolytės bei Dariaus Meškausko – filmavimai televizijos laidai, aktoriams ir režisieriui skirta fotosesija.

Barselonoje palydėti į spaudos konferenciją pakliūvame į jaukius, kūrybos dvasia alsuojančius ir kiek paslaptingus namus, į kuriuos patenkama tik su leidimu. Tai privatūs literatų namai, kur vyksta įvairūs literatūros ir meno vakarai. Senamiesčio keliaaukštis pastatas turi ir slaptingą kiemą su sodu, kuriame – palmės, baseinas su žuvelėmis, kavinukė po atviru dangumi... Čia Koršunovas, Samuolytė ir Meškauskas iškart pakviečiami į surežisuotą mizansceną; kadras fotografijai... Mūsiškiai, įpratę scenoje patys spręsti ir režisuoti, kiek nustebę ima juoktis, tačiau klusniai pasiduoda. Spaudos konferencijoje, kuriai talkina rusų vertėja, būrys pasirengusių diskusijai žurnalistų ir teatrologų godžiai gaudo ir fiksuoja režisieriaus ir aktorių mintis. Su Audra, OKT vadybininke užsienio reikalams, sutartinai šypsomės; profesionalus pasirengimas konferencijai – visų pirma ne tik išmanymas, bet ir pagarba. Ką akcentuoja O. Koršunovas? „Pagal pjesę Hamletui yra 30 metų. Toks amžius, kai žmogui  jau reikia atsakyti į esminius gyvenimo klausimus: kas esame, kas mes tokie? Ką darome teatre? Hamletišką a t s a k o m y b ė s klausimą uždavėme sau patiems“, – teigia režisierius.

Klausimas iš salės: „Ar laikote „Hamletą“ šiuolaikine pjese? O gal ieškote to šiuolaikiškumo ir jį perkeliate, pritaikote?“

D. Meškauskas: „Hamletas“ – net ne pjesė, o daugiau scenarijus, į kurį galima perkelti epochas... Ir visuomet bus aktualu.“

Klausimas iš salės: „Miranda gyvena konkrečioje epochoje. Ar jūsų Hamletas – taip pat iš  konkrečios epochos?“

O. Koršunovas: „Ir taip, ir ne. Faktiškai spektaklis vyksta aktorių grimerinėje. Mes atradome „Archimedo atramos tašką“. Stanislavskis teigė, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Supratome  ką kita: teatras prasideda nuo grimerinės veidrodžio. Aktorius prieš spektaklį žiūri pats sau į akis ir... tampa kitas. Tai nepaprastai įdomu, paslaptinga. Veidrodis Šekspyro kūryboje dažnas. „Vaidinti taip, lyg laikytumei prieš gamtą veidrodį!“ – liepia aktoriams Hamletas.“

Klausimas iš salės: „Ar jūs  v a i d i n a t e  tą pradžią priešais veidrodžius?“

D. Meškauskas: „Mes nevaidiname aktorių.  Identifikuojame patys save. Mes  e s a m e aktoriai.“

O. Koršunovas: „ Suprasti „Hamletą“ – tai suprasti save. Kitais būdais jo suprasti gal net neįmanoma. Kai mėgini jį suvokti per save, jis iškart tampa šiuolaikiškas. Kitaip šią dramą statyti, t. y. užsiimti istorine archeologija, nėra prasmės.“

Klausimas iš salės: „Paprastai scenoje fokusuojamasi ties Hamletu. Ar Jūsų spektaklyje to nėra?

O. Koršunovas: „Fokusas Hamleto link yra, tik esminės  užduotys keliamos be išimties visiems. “

D. Meškauskas: „Režisieriaus idėja – Hamleto paveikslas yra kitų veidrodis.“
R. Samuolytė: „Režisierius, statydamas spektaklį, kalbėjo, kad Ofelija yra kaip sąžinė (šalia esantiems aktoriams). Ir spektakliui prasidėjus aš žiūriu į veidrodį kaip aktorė, kuri vaidins Ofeliją. Svarstau, kaip pajėgiu šiandien vesti save ir kitus gilyn. Distancija, skirianti mane nuo Ofelijos, man suteikia daug ieškojimo galimybių“.

Klausimas iš salės: „Ar dar ruošiatės statyti Šekspyrą?“

O. Koršunovas (po ilgos tylos): „Galvoju...“

Tai tik keli spaudos konferencijos, vykusios Barselonoje dvi dienos iki spektaklio, potėpiai. Klausimai vijo klausimus. Paskui, jau pasibaigus pokalbiui, prasidėjo filmavimai. Dar vėliau – vakarienė Barselonos turguje, kur mums nuolat buvo primenama, jog saugotume rankines ir krepšius.

Kita festivalio diena – aktoriams laisva, statomos dekoracijos, derinami titrai. Miela vertėja Akvilė, nepaisant mažiausiai dešimtmečio šio darbo patirties, pastebimai jaudinasi.

Per pusryčius – siurrealistiniai mūsų sapnai... Vidudienį – siurrealisto Salvadoro Dali muziejus Žironos pašonėje, Figureres mieste. Harmoningas, įkvepiantis, šviesus, griaunantis stereotipinį destruktyvaus meno išankstinį įsivaizdavimą. Praleidžiame čia veik visą dieną. Artistės grasina, kad jau laikas mesti valgyti, visai. Mat rytoj – spektaklis... Jos ir taip – daugiau siluetai nei kūnai. Nuo šitos pavakarės taip ir padarys. Stabdžius šurmuliui ir tam, kas sunkina dvasią, įjungia Meškauskas, Gavenonis. Rytoj...

Rytojus išaušta neramus. Lauke draskosi vėjai, staiga prireikia striukių. Niekas nebelaksto iš viešbučio kambarių, ir 15-ą valandą visi pajudame į nedidelio priemiesčio Salto jaukų teatrą. Vėjas, lietus, šaltis.  

 16-ą valandą prasideda repeticija. Oskaras vaikšto už aktorių, susėdusių priešais veidrodžius,  nugarų. Kalba. Aiškina ir aiškinasi. Užveda. Įkvepia. Nuteikia. Repeticijai prasidėjus, pratrūksta liūtis, kruša su ledais. Aktoriai repetuoja, Oskaras su Audra išbėga pažiūrėti, kas čia darosi, – stovi, atvėrę užkulisių duris į lauką ir netiki savo akimis. Žinoma, iki spektaklio dar penkios valandos ir visi bilietai jau seniai išpirkti. Ir pėsti žiūrovai čia nevaikšto, juoba iš Barselonos... ir vis dėlto – neramu, kad Saltą ūmai apėmusi žiema užkirs kelius ir į Elsinorą.

Be proto ilga repeticija. Režisierius kartoja ir tikslina kiekvieną iškilusį neaiškumą, tariasi su garso operatoriumi Alium. Aktoriai taip pat mėgina prisitaikyti neįprastai nedidelėje, sakyčiau, netgi ankštoje scenoje. („Nuo šiol visad reikia vaidinti „Hamletą“ mažoje erdvėje!“ – po spektaklio pasakys Koršunovas). Žiūrovai „Hamleto“ metu sėdės čia pat. Atrodys, kad visi ir visa yra kartu, be jokio perskyrimo. Po Samuolytės Ofelijos monologo išlekiu į užkulisius apsiraudojusi. Pažadu sau spektaklio metu žiūrėti į vyksmą šaltu, kritišku žvilgsniu. Esu šventai įsitikinusi, kad pavyks. Ha ha ha...

20 valandą režisierius paleidžia iš repeticijos aktorius. Po valandos – spektaklis.

Žiūrime į nesigiedrijantį dangų. Tačiau jaudinamės be reikalo, salėj bus anšlagas.

20:40 val. visi kviečiami į sceną. Oskaras ir vėl – aktoriams už nugarų. Vaikšto, kalba. Tyli. Šis priešhamletiškas paveikslas man primena kelionę į Zoną. Pakils dabar visi ir išeis. Tik dar pažiūrės vienas kitam į akis. O tada jau – į veidrodį.

Spektaklis tiesiog skamba. Ir tokie gyvi dialogų sukibimai, ir pagavi publika, reaguojanti ir atliepianti į kiekvieną niuansą, įžvelgianti ir perprantanti režisieriaus sumanymą, jautriai pritarianti kiekvienai aktorių pastangai. Matanti, girdinti publika. Šįvakar dar sykį suvokiu, kad spektaklį kuria ne vien pastatymo kūrėjai. Spektaklį neišvengiamai kuria (arba – sugriauna) žiūrovai.

Meškausko Hamletas primena vaiką, kuris žaibiškai nuo neįmanomų gyvenimo užduočių ir patirties subręsta, pasensta ir suvokia, kad tiesos ir išsivadavimo kaina yra mirtis. Jokio inkštimo, tik pražūtingas yrimasis mirties link.

 Į Ofeliją žiūrėti vengiu, nes neatlaikau.

 Gavenonis pirmoj scenoj krinta, paskui – krinta dar kartą, ir nuo tada jau net nesvarbu, katras iš jų pargriuvo – Gavenonis ar Klaudijus. Dainius šįvakar iki saldumo pasotina publiką žaižaruojančia meistryste.

Fantastišką tempą pasikinkęs Vaidoto Martinaičio Polonijus sukuria tokią sceninę įtampą ir užsuka tokį vyksmą, kad jo vaidinamose scenose beveik nekvėpuoju:  greitakalbė, tempas, ritmas, minties skvarbumas, veiksmingumas, bendravimo tikslumas, – tik spėk sekti ir vytis.

Ir Laertas... Jo ilgesys. Jo, t. y. Dariaus Gumausko, laertiška  b a i m ė – prarasti Ofeliją, skuba įvykdyti, kas skirta. Greitai įsisavinamos Koršunovo pastabos.

Daugiaprasmis, už mus visus daugiau žinantis (nes jis – iš ateities, kurioje Hamleto jau nebebus) Juliaus Žalakevičiaus Horacijus. Tartum jau seniai būtų perpratęs visą šitą „mechanizmą Hamletą“. Amplitudė – nuo rūkančio baugštaus vaikinuko su kapišonu iki gudreivos klouno.

Ir Gertrūda. Kai finale Nelė Savičenko pakelia kaukolę, kai priglaudžia ją prie savęs, kažkokiu neįtikėtinu būdu paregiu, kaip išgerti nuodai tarytumei pradeda tekėti visu Gertrūdos kūnu. Ima svaiginti nuostaba: akivaizdžiai matau patį mirties persmelkimą, persiliejimą. Mistiškasis tapsmas.

Kai antrąjį kartą, jau spektaklio finale, pasigirsta Hamleto „Būti ar nebūti“, išsigąstu, kad dabar atsitiks kažkas baisaus. Toks Meškausko Hamletas. „Jei jo studentai dabar matytų!“–- pagalvoju.

Po spektaklio – daugybė iškvietimų lenktis. Dėkingumo ovacijos.

Dėkingumo įkvėpti čia gyvenantys lietuviai maloniai pasiūlo kitą rytą aprodyti gražiausias Žironos senamiesčio vietas.

Tačiau aš nespėju grįžti iš Elsinoro. Vis dar esu t e n.

 „Hamletas“  – kaip anapusybės inkliuzas šių dienų kasdienybėje ir teatrų festivaliuose. Ir vis dėlto – įkvepiantis b ū t i šitą gyvenimą ir šiuo laiku, kad ir koks jis būtų mums lemtas ir mūsų pačių kuriamas.

OKT archyvo (fotografas Dmitrijus Matvejevas) ir autorės nuotraukos