„KARTYBIŲ TAURĖ – IKI DUGNO“ ŠVEICARIJOJE 0

Petras Venclovas
www.kamane.lt, 2012-04-23
Rašytojas Petras Venclovas Bazelyje

Tiesą sakant, mano romanas „Kartybių taurė – iki dugno“ į šią Alpių šalį iškeliavo dar pernai rudenį. Iškeliavo tam, kad būtų perskaitytas Šveicarijos lietuvių, aptartas, apsvarstytas, apgalvotas.

Kadaise romėnai sakydavo: Habent sua fata libelli – knygos turi savo likimą. Gana įdomus šios mano knygos likimas: jos rankraštis iš pradžių nuklydo į Argentiną ir tik, likus kelioms dienoms iki Amerikos lietuvių tautinės sąjungos anoniminio literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų“ pabaigos, pasiekė komisijos narius. Bet laimėjo šio konkurso pirmąją vietą. 2010 metų kovo mėnesį vykau į Čikagą pasiimti premijos. Ne tik žiuri žmonės, bet ir aš neabejojau, kad rankraštis Lietuvoje netrukus pavirs knyga. Deja, deja – Kultūros ministerija dvejus metus iš eilės nerado lėšų bent iš dalies paremti romano leidybą. Kaip žinome, mūsų leidyklos leidžia aibes visokiausių knygų, tačiau lietuvių autorių kūriniams būtinai reikalauja paramos; jeigu jos neskiria Kultūros ministerija, autorius turi suktis kaip išmano – ieškoti geraširdžių rėmėjų arba pats iš savos kišenės apmokėti leidybos sąnaudas. Mano kišenės visuomet buvo kiauros, jose švilpaudavo vėjai, tad ir dabar, manydamas, kad sukurpiau niekam nereikalingą gaminį, puoliau į depresiją: matyt, nelemta man laikyti rankose knygos, kurią labai sąžiningai rašiau keletą metų. Mano žmona, matydama kritinę mano dvasios būseną, smarkiai susirūpino ir kreipėsi į savo giminaičius, nors šie neturi didžių turtų ir daugiausia gyvena iš savo kuklių pensijų. Apstulbau sužinojęs, kad jie ketina gelbėti mane iš bėdos, paaukoti kiek kas gali knygos leidimui. O čia dar į mano graudžias ir nedrąsias užuominas sureagavo Šveicarijoje, Bazelyje, gyvenanti vertėja Virginija Siderkevičiūtė, „Šveicarijos lietuvių žinių“ vyriausioji redaktorė. Jos paskatinti Alpių šalies lietuviai surinko solidžią pinigų sumą. Atsiėmiau knygos rankraštį iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ir juo nešinas peržengiau „Naujosios Romuvos“ fondo slenkstį. Fondo vadovas Andrius Konickis buvo gerokai jautresnis ir sukalbamesnis. Po pusmečio jau džiaugiausi šiltutėle „Kartybių taurė – iki dugno“. Dar kartą nustebau, kad jos niekas kultūrinėje spaudoje nepeikė, o vienas profesorius (Petras Bražėnas) netgi taip apibūdino: „P. Venclovas parašė romaną, kuriuo ne tik reikšmingai praturtino savo kūrybinę biografiją, bet ir paliko ryškias gaires lietuvių literatūros tragiškosios tematikos lauke. Einantieji paskui jį  privalės į šias gaires vienaip ar kitaip atsigręžti.“

Buvau pat sau pažadėjęs, kad mecenatams kokiu nors būdu atsilyginsiu: autografuota knyga, padėkos žodžiu, susitikimu ir pokalbiu apie kūrinį. Lietuvoje tatai padaryti nebuvo sunku. Bet kaip atsiteisti su Šveicarijos lietuviais? Keliauti paskui savo knygą į Alpių šalį ir nulenkti savo žilą galvą prieš jos skaitytojus?

Turiu pripažinti, kad takus į Šveicariją kauniečiams rašytojams pramynė poetė, prozininkė ir dramaturgė Dovilė Zelčiūtė. Prieš trejus metus ir man nusišypsojo laimė ten pabuvoti: Aštuoni Kauno rašytojai pagal Kauno menininkų namų projektą „Tautinė kultūros sklaida: Lietuva – Šveicarija“ vyko į Ciurichą, Bazelį ir Luganą. D. Zelčiūtė ten lankėsi nebe pirmą kartą, buvo susipažinusi su Ciuriche veikiančio Lietuviškos knygos klubo nariais. Tie žmonės ir rengė mūsų kūrybos popietes. Šiuo metu Alpių šalis turi du tokius  lietuviškos knygos susibūrimus: Ciuricho klubas jau atšventė dešimtmetį, o Bazelio klubas pradėjo savo veiklą 2010 metais – tada jo sutelkti skaitytojai susitiko su D. Zelčiūte ir apsvarstė jos pirmąjį romaną „Gastrolės“. Ciuricho klubo veikla plati ir šakota, apie ją reikėtų rašyti atskirą straipsnį, o štai bazeliečiai dar tik įsibėgėja. 2011 metais jie pasikvietė į svečius Paryžiuje gyvenantį lietuvių prozininką Valdą Papievį ir kalbėjosi apie jo romaną „Eiti“, kuris, kaip žinome, Lietuvoje laimėjo solidžią Liudo Dovydėno premiją.

Bazelio Lietuviškosios knygos klubo įkūrėja V. Siderkevičiūtė maloniai pavadino mane atkakti į Šveicariją. Keliavau ten su žmona Gražina, neblogai kalbančia vokiškai. Alpių šalyje viešėjome savaitę. Vieną šeštadienį Bazelyje įvyko mano romano „Kartybių taurė – iki dugno“ aptarimas. Be šio miesto klubo narių, susirinko lietuviai ir iš kitų Šveicarijos vietovių. Bazelio klubo vadovė įdomiai įvertino mano knygą, domėjosi, kaip sekėsi atkurti sudėtingą ir slogų pokario laikotarpį, kai partizanai kovėsi su okupantais, kiek kūrinyje esama tikrovės ir kiek meninės išmonės, ar turi veikėjai savo prototipus? Dauguma renginio dalyvių jau buvo perskaitę romaną, turbūt spėję tarpusavyje padiskutuoti  apie jo stipriąsias ir silpnąsias puses, tad autorių klausinėjo ne tik Ciuricho klubo pirmininkė Jūratė Caspersen, bet ir kiti smalsūs mūsų tautiečiai. Jiems labiausiai patiko, kad romane gana objektyviai pavaizduota rezistencijos pabaiga, kai dar likę partizanai turėjo pripažinti, jog pralaimėjo kovą ir kad žmonės nusigręžė nuo jų, nebetikėdami, kad gali kas nors pasikeisti, kad autorius nevengė tragiškų, o kartu ir komiškų situacijų, gebėjo svarbiausiems personažams rasti savitų ir įsidėmėtinų bruožų.

Kitas šešias dienas klaidžiojome po Šveicariją, apžiūrinėjome miestus ir jų rotušes, lankėmės katalikų ir protestantų katedrose bei bažnyčiose, muziejuose, žvalgėmės į senamiesčių architektūrą, fotografavome ir filmavome įdomius pastatus, aikštes su skulptūromis ir paminklais, išradingais fontanais. Ciuriche mus geranoriškai lydėjo ir daug pasakojo J. Caspersen, Berne ir Fribourge – Inga Belevičiūtė-Buchs, Ženevoje – žiniomis trykštanti Eglė Kačkutė. O kur dar Liucerna su Keturių kantonų ežeru ir puikiuoju Rigi Kulmo kalnu, į kurį palengva kilome elektrovežiu ir kurio viršūnes dar dengė storas sniego sluoksnis? Daug kas mums rekomendavo nusibelsti į kurortinį miestelį Montrė  (Montreux) ir apžiūrėti garsiąją Bairono apdainuotą Šiljono ar Šijono (Chāteau de Chillon) pilį, visiems puikiai žinomo dainininko Fredžio Merkurio (Freddie Mercury) paminklą. Nusibaladojome. Apžiūrėjome. Be abejo, patiko. Ir rūstybe dvelkianti viduramžiais pradėta statyti Savojos grafų, vėliau kunigaikščių, rezidencija, ir išraiškinga poza sustingęs dainuojantis popdievaitis. Šalia jo pasijunti ne toks didelis, kaip kartais įsivaizduoji esąs.

 

Autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*