MARGARITA, FAUSTAS AR MEFISTOFELIS? 4

Atnaujinta premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-01-28

 

 

 

 

 

 

 

 

Scenos iš operos „Margarita“. Laimio Brundzos nuotraukos.

Straipsnį pradėsiu klausimu: „Faustas“ ar „Margarita“? Ar „Faustas ir Margarita“? O galbūt „Mefistofelis“? Kodėl būtent taip? Ogi todėl, kad tai yra niekad nesibaigianti dilema šios operos statytojams. Pats operos kūrėjas Charles Gounod buvo labiau linkęs prie „Fausto ir Margaritos“, akcentuodamas jų meilės istoriją. Tačiau ilgainiui kūrinio pastatymuose susiformavo dvi tradicijos, todėl iki šiol norintieji įkūnyti J. W. Goethe's idėjas vadina ją „Faustu“. O tie, kas įžvelgia operos ir originalios Goethe's tragedijos skirtumus, renkasi „Margaritos“ pavadinimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre būta abiejų variantų. 1994-aisiais operos gerbėjams buvo pateiktas „Faustas“, o šiemet (sausio 22-ąją) išvydome atnaujintą spektaklį „Margaritos“ pavadinimu. Pasak režisieriaus Ginto Žilio, šįkart norėta pabrėžti būtent šios veikėjos tragediją – meilę, nuopuolį ir atgailą. Skirtumas tarp dviejų pastatymų yra fokusacija į skirtingų asmenybių siužetines linijas ir nauja solistų sudėtis.

Pagrindine operos heroje tapusi Margarita yra turbūt dinamiškiausias operos vaidmuo. Vienintelis taip smarkiai besikeičiantis personažas, tad įkūnyti ją – nelengva užduotis atlikėjoms. Operoje pateikiami du skirtingi Margaritos vaizdiniai: pradžioje ji kukli, žaisminga įsimylėjusi mergaitė, vėliau virstanti į atgailaujančią, netgi pamišusią moterį. Įkūnyti šią metamorfozę šįkart buvo patikėta Ramintai Vaicekauskaitei, pastaruoju metu itin dažnai spindinčiai klasikinės muzikos pasaulio scenoje. Šioje operoje pagrindinis vaidmuo jai pavyko ganėtinai gerai: didžiausią įspūdį paliko jos nuoširdi ir dramatiška vaidyba bažnyčios scenoje – kenčianti ir atgailaujanti Margarita. Vis dėlto pats pirmasis solistės pasirodymas scenoje nebuvo toks įspūdingas nei vizualiai, nei vokališkai. Pasigedau žaismingumo ir jaunatviškumo, net ir meilės scenose. Akivaizdu, jog R. Vaicekauskaitei buvo kur kas artimesnis besisielojančios Margaritos vaizdinys, nes kuklioji įsimylėjusi mergaitė gerokai nublanko prieš negandų paveiktą moterį.

Margarita yra svarbiausia asmenybė šioje operoje, tačiau scenoje jos nebuvo matyti itin daug. Veikiau teatro scenoje tvyrojo jos dvasia – tačiau būtent toks ir yra operos kūrėjų (Ch. Gounod ir libreto autorių J. Barbier bei M. Carre) sumanymas, atsispindėjęs Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Bandyta įgyvendinti ir kitą jų idėją – filosofišką Fausto personažą paversti įsimylėjusiu vyru, labiau akcentuoti jo jausmus Margaritai. Išties malonu ausiai klausytis lyriškojo įsimylėjusio Fausto, įkūnyto Mindaugo Zimkaus, jautriai ir įtaigiai kalbančio apie meilę Margaritai. Lyriniuose epizoduose jo balsas skambėjo lygiai, gražiai ir nuoširdžiai. Vis dėlto nesunku  pastebėti,  jog operos premjera M. Zimkui nebuvo itin sėkminga, mat atliekant aukštas natas, balsas imdavo lūžinėti, o kartais ir visai užkimdavo – galbūt dėl to kalta liga. O ir akies solistas smarkiai nelepino. Nežinia kodėl Fausto personažas taip šykščiai demonstravo savo aktorinius sugebėjimus. Kilo mintis, kad galbūt tai galėjo būti režisieriaus idėja, į pirmą planą siekiant iškelti Margaritą.

Režisūriškai gana įdomiai buvo išspręstas Fausto virtimas į jauną vaikiną, šiam tikslui pasirenkant du atlikėjus. Senojo vaidmuo patikėtas Algirdui Janutui, pagal sodrų balso tembrą itin tinkančiam filosofiškesniam, egzistencinius klausimus sprendžiančiam personažui. Emocijų jo atlikime būta nedaug, bet santūrumo tikrai užteko. O ir partija nebuvo ilga – iškart po sandorio su šėtonu scenoje pasirodė atjaunėjęs Faustas.    

Kaip jau minėta, Margaritos scenoje buvo nedaug, o Faustas liko nustumtas į nuošalę, tad kas gi tapo pagrindiniu operos personažu? Jei ne Faustas ir ne Margarita – lieka Mefistofelis ir iš tiesų maloniai nustebinęs ir gilų įspūdį palikęs šio vaidmens atlikėjas Liudas Mikalauskas. Mefistofelis tąkart tapo spektaklio „vinimi“ ir ryškiausia asmenybe. Intelektualaus niekšo vaidmuo L. Mikalauskui pavyko puikiai (nors pats solistas viename interviu yra prasitaręs, jog labiau mėgstąs koncertinį repertuarą nei teatrą). „Margaritoje“ jam patikėtas vaidmuo ryškus ir vokališkai, ir vizualiai – Mefistofelis, apsuptas įvairių efektų (iš dangaus krentančių blizgučių, dūmų) aktyviai tikrai efektingai veikė visame spektaklyje.

Su Mefistofelio personažu siejasi ir kitas, jau choreografinis momentas – Valpurgijos nakties scena. Trumpa, apribota mažos erdvės, bet įspūdinga. Spektaklio choreografui Dainiui Bervingiui ir šokėjams pavyko įtaigiai pavaizduoti velniškus šokius, orgijas ir kitas linksmybes, organiškai jungiant lyriškumą ir šėtonišką gaivališkumą.

Lyg ir įprasta, jog operos dainuojamos originalo kalba, tačiau Kauno valstybinis muzikinis teatras laikosi tradicijos visus muzikinius veikalus statyti lietuvių kalba. Neva tai turėtų padėti lengviau suprasti tekstą klausytojui ir paprasčiau įsijausti į siužetą. Vis dėlto opera – tai muzikinis sintetinis kūrinys, talpinantis savyje ir literatūros žanrą, todėl ne tik muzika, bet ir kalba joje itin svarbi. Kiekviena jų turi savitą artikuliaciją, kompozitoriaus taikomą prie muzikinės kalbos; pakeitus kalbą, ji skamba nebe taip organiškai kaip originalioji. Ne išimtis ir Ch. Gounod „Margarita“, originaliai parašyta prancūzų kalba. Lietuviškai ji skamba kiek kitaip – nereiškia, jog blogiau, tačiau praranda dalį savitumo. Kita vertus – šiek tiek sukameriškėja, o tai ypatingai dera Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui.

Kalbant apie visą spektaklį apskritai, galima teigti, jog Kauno valstybinio muzikinio teatro „Margarita“ ir buvo būtent kamerinė. Tam įtakos turėjo ir aplinka, kurioje buvo statoma opera. Visų pirma, pats teatras yra nedidelis, tad mažytėje scenoje tiesiog neįmanoma pastatyti didelių dekoracijų ar jas nuolatos keisti. Šiuo atveju sprendimas buvo paprastas, bet išradingas ir įtaigus – nuolatos paliekant tas pačias dekoracijas, atsižvelgiant į situaciją buvo keičiamas apšvietimas, kartais sceną apšviečiantis itin ryškiomis spalvomis.

Spalvingi buvo ir spektaklio kostiumai (dailininkė – Virginija Idzelytė), imituojantys XVI a. Vokietijos valstiečių aprangą – tokiu laiku vyksta operos veiksmas. Pastarieji nebuvo prašmatnūs, veikiau paprasti, tikriausiai todėl ir derantys prie nedidelės Muzikinio teatro salės.

Nedidelė scena – maža ir orkestrui skirta erdvė. Dydis grojimo kokybei įtakos nedaro, bet tai turėjo padėti geriau įgyvendinti dirigento Juliaus Geniušo idėjas. Tačiau būtent kokybiškumo orkestro partijoje ir pritrūko. Pasigedau emocijų ir dinamikos, ypatingai uvertiūroje, anonsuojančioje klausytoją apie ką būsianti visa opera – čia skamba pagrindinės, dažniausiai kontrastingos temos. Aiškaus kontrasto orkestro grojime nebuvo, kaip ir subtilaus jautraus styginių skambesio, simbolizuojančio meilę.

Reziumuojant peršasi išvada, jog meilės šiame „Margaritos“ pastatyme ne itin daug: orkestrui ji nebuvo artima, Margaritai labiau patiko būti dramatiškai, Faustas tuo tarpu buvo nuoširdžiai įsimylėjęs, tačiau tapęs antraeiliu operos personažu. Pagrindinė kūrinio mintis yra gėrio ir meilės laimėjimas prieš blogį, tačiau ar nebus taip, jog šiame spektaklyje viską nustelbė ir pagrindiniu personažu tapo intelektualusis velnias? Dar kartą klausdama, Margarita, Faustas ar Mefistofelis, atsakau – Mefistofelis!


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*