KAS NUŽUDĖ VITRAŽĄ?  1

Pokalbis su vitražistu Eimučiu Markūnu
Austėja Masiokaitė
www.kamane.lt, 2011-01-14

E.Markūnas. A.Masiokaitės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

E.Markūno vitražai.

Vitražų stikle ir švine įamžintais šventųjų gyvenimais pritemdytos daugumos bažnyčių erdvės. Jų nuspalvinta šviesa dar neseniai krito pro daugumos viešųjų pastatų langus.  Tačiau iš viešosios erdvės šis senas tradicijas turintis menas traukiasi. Vis dažniau architektūroje pasirenkami pigesni  dekoravimo būdai. Tapytojas, vitražistas ir instaliacijų kūrėjas Eimutis Markūnas, kurio kurti vitražai puošia tiek Lietuvos, tiek užsienyje esančių statinių erdves, mano, kad vitražo aukso amžius negrįžtamai praėjo. Jo nuomone, šiai meno rūšiai lemta neabejotinai ir iš pagrindų pasikeisti, o tradiciniam vitražui postmoderniojoje architektūroje vietos nelieka visai.

-- Minėjote, kad jums vitražai – jau praėjęs etapas. Kodėl?

-- Iš esmės taip. Architektūra keičiasi, nebent viena kita bažnyčia gal dar... Aš nesakau, kad visiškai jau nieko nedarysiu. Tiesiog tas intensyvaus darbo periodas praėjo. Šis menas nugyveno. Man net keista, kad Vilniaus dailės akademijoje dar rengiami vitražistai. Juk bedarbius rengia – šiais laikais architektūrai reikia visai kitų dalykų. Dabar sunkiai verčiasi net ir didžiausi pasaulio vitražų kūrėjai.

-- Vadinasi, jums ši kūrybos sritis neįdomi, ar tiesiog nėra paklausos?

-- Na, gal ir padaryčiau, bet jeigu nėra ką... Aš su parodiniais vitražiukais ir suvenyrais nežaisiu, tiesiog tai ne man. Turiu ką veikti – kuriu instaliacijas, tapybą, įvairius objektus. Tai buvo maždaug dvidešimties metų periodas – ir sveikatos, ir visomis kitomis prasmėmis nemažas.

-- Vitražas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje traukiasi?

-- Tiesiog ateina kitokios formos. Vitrinos ir darbas su jomis, architektūrinis stiklas, kuris man visiškai neįdomus: abstrakčios dėmės, stiklų klijavimas klijais, prikepinimas... Aš to nevadinu vitražu.

Sako, kad ir Kauno verslo centras „1000“ turi didžiausią pasaulyje vitražą. Na koks ten vitražas? Tai šilkografija – nufotografuota ir prikepta, bet kažkodėl pavadinta vitražu.

Didėja formatai, erdvės. Apskritai tokio manufaktūrinio susiskirstymo – tik vitražas ir nieko daugiau – niekur pasaulyje nėra. Naudojamas stiklas, veidrodis, kuriamos instaliacijos, stiklo plastika, įvairūs stiklo objektai.

-- Ar galima sakyti, kad vitražas iš meno virsta funkcija ir tampa labiau architektūros dalimi ir dizaino detale, bet ne kūriniu?

-- Taip, vitražas tampa neaktualus. Bažnyčioje jis išlieka kaip meno kūrinys, kaip kažkas, kas veikia: į Šartrą nuvažiuoji ir net šiais laikais, mačius visokius lazerius ir projekcijas, vis tiek nori nenori  suklupsi tokį grožį pamatęs. Poveikis (net fizinis) didžiulis.

Bet mūsiškiams norisi lengvai, kad būtų daug stiklo. Neaiškus architekto santykis su menininku – net nekalbant apie vitražą, apskritai. Jeigu architektas būtų suinteresuotas ar jam kirbėtų kokia nors idėja,  jis vis tiek rastų būdą ją įgyvendinti. Mūsiškiai, jei ir sugalvoja kokią atvirą stiklinę erdvę, tegul ant jos sniegas guli.

-- Kuo pats vitražų kūrimas išsiskiria iš kitų menų, pavyzdžiui, tapybos? Regis, tai vienas tų menų, kuriems būtina paklausa: neišeina kurti vitražų „į stalčių“.

-- Vis tiek dirbi su spalva, tik gal technika sudėtingesnė, ilgesnis pats procesas. Žinoma, tapyti irgi gali ilgai – jeigu esi hiperrealistas, ir metus gali prasėdėti.

Kitas dalykas, kad šnekame apie praėjusį etapą -- koks vitražas buvo. Esamo jo tarsi ir nėra, o koks bus – nežinau. Tad, šnekant  apie tą praeitį, kūryboje daugiau mechanikos, galima lyginti vitražą su filmu: kaip režisierius turi scenarijų, aš turiu eskizą, turiu kartoną, lipdau iš jo, yra pagalbiniai žmonės, kurie pjausto stiklą, montuoja – atlieka mechaninius darbus – tai, kur gali negaišti laiko pats. Taigi dirbi su komanda, nesi vienas.

Be to, jeigu darai kokio tūkstančio kvadratinių metrų vitražą, niekaip nepamatysi visumos. Bandė projektuoti vaizdą lazeriais, bet vis tiek ne tas. Ir tik tada, kai sudėsi, pakelsi, – tada ir pamatysi visumą pirmą kartą. O tapybos darbą vis tiek vienaip ar kitaip aprėpi tuo metu, kai tapai. Aišku, įmanoma viskas, bet tam reikia turėti angarą, pasikelti vitražą ar susiguldžius iš viršaus pasižiūrėti, kaip jis atrodo. Bet ir tada jis dar būna nenušvinuotas. Pamatai tik tada, kai viskas objekte sumontuojama. Devyniasdešimt procentų gali nujausti, bet dešimt vis tiek nepasiduos. Ir esmės pakeisti jau nebegali. Tapydamas drobę, net jeigu ji dešimties metrų, dirbi vienu metu. 

Be abejo, turi būti užsakymas. Nebent darysi suvenyrus, ant langelių kažką, parodėles. Žmonėms, kurie dirba tik su stiklu, turėtų būti tikrai liūdna. Ir kai net neturi jokio rimtesnio pasiūlymo – net ne užsakymo, o pasiūlymo, su kokiu architektu bendradarbiauti,  žmogus ir į depresiją gali įpulti. Klasikinis vitražas jau numirė.

-- Sakote, vitražas numirė. Ar jis mirė pats, ar, kalbant metaforomis, buvo  nužudytas?

-- Ne, niekas jo nežudė – jis mirė natūralia mirtimi, kaip žmogus senas. Tiesiog jo idėja ir forma jau  neatitinka architektūrinių tendencijų. Bet tai tik viena medalio pusė. Yra trikampis: architektas, užsakovas, menininkas. Jeigu jie visi sąveikauja, gali neišeiti to, kas atitiktų patį žodį „vitražas“, bet būtų kažkas stikle, su stiklu. O jei sąveikos nėra ar kuris vienas iš tų trikampio taškų nefunkcionuoja, nieko ir nebūna. Kyla daug visokių prieštaravimų: arba užsakovas nepriaugęs, nesupranta to ir jam nereikia, arba architektas numoja ranka, kad vitražas atgyvenęs. Įdomi istorija. Negali vienareikšmiškai pasakyti, kas kaltas, bet tokie dalykai pasaulį skurdina.

Tik jeigu jau nėra, tai neprikelsi. Bet kas vietoj vitražo? Iš esmės postmodernistiniame pastate daroma kokia nors butaforinė instaliacija arba nedaroma visai.

-- Ar buvo galima ką nors padaryti, kad vitražas vis dėlto išliktų?

 -- Aštuoniasdešimtaisiais, kai aš baigiau studijas, užsakymų buvo daug. O kai atėjo devyniasdešimtieji, viskas pasibaigė. Jei nebūčiau gavęs užsakymų iš Vokietijos, kaži ar dabar laikyčiau studiją.

Tų vitražų buvo pakankamai. Ir su tokia architektūra, kokia yra, pavyzdžiui, Lietuvoje, aš manau, vitražas puikiausiai derėtų. Čia ne vitražo problema, o tiesiog bendradarbiavimo. Bent aš dar turiu vizijų, jeigu būtų idėja – kodėl gi ne.

O kokiuose nors dangoraižiuose nelabai kas tuos menus ir daro. Labiau žaidžia su vitrininių paviršių faktūromis. Estetiška, gražu, bet man, kaip menininkui,  tie padekoravimai -- šalti ir nuobodūs. Bet ar tai nauji vėjai vitražuose – nežinau. Niekas nebenori žaisti su švineliais – reikia greitai ir efektingai. Bet manau, kad kokia nors forma vitražas vis tiek grįš – galbūt be švino.

Nors kai pagalvoji, buvo ir anksčiau tokių nuopuolių: po gotikos atėjo klasicizmas, kai vitražų iš viso beveik nebuvo, nebuvo ir baroke. Atsigavo jis XIX amžiaus pabaigoje, XX amžiuje.

Bet tai buvo susiję su mąstymu. Gotika siekė lengvumo, panaikinti statinių svorį. Dabar irgi savotiška gotika: aliuminis ir daug stiklo... Dideli aukšti pastatai. Postgotika. Tik toje postgotikoje vis tiek neliko vietos vitražui. Gotiško vitražo gabalėlis perkrautas detalių.

-- Kur riba? Ko reikia, kad tas stiklo kūrinys taptų vitražu?

-- Pats žodis nebetinka. Jis nepritaikomas – reikėtų rasti kokį naujadarą. Vitražas privalo turėti švino juostą, kuria jungiami stiklo gabaliukai. Dabar švino beveik nebeliko, jo vis mažėja. Reikėtų rasti žodį tarp architektūrinio stiklo ir vitražo arba atrasti naują.

Samprata yra kilusi iš modernizmo, ir jo dar yra nemažai. Bet norint pataikyti koja į koją su laiku, jau reikia kito pavadinimo -- gal net tokių pavyzdžių dar pas mus nėra. Daug kur idėjoms įgyvendinti naudojamas tiesiog stiklas, bet tai jau nebebūna vitražas. Aišku, kaip pavadinsi, nesugadinsi. Jei kūrinys geras. Jei blogas – vadink, kaip nori...

Kita vertus, vitražas vis tiek dar egzistuos bažnyčiose, ypač mūsų krašte, kuriame ji konservatyvi ir postmodernesnių dalykų nenori. Gal nė nereikėtų kergti jo su architektūriniu stiklu, nes vitražas dar egzistuoja pats savaime.

-- Jūs apie vitražą pasakėte – „kurio nėra ir kuris bus“. Koks jis gali būti?

-- Na, tai  būtų nebe vitražas. Bet iš tos vizualinės pusės žvelgiant, galėtų būti stikle integruotos mikroschemos. Gal bus plazminiai ekranai, į stiklą įterptos mikroschemos, nuolat keičiančios stiklo spalvą. Bet tai ne vitražas, tai bus optinis menas, instaliacijos. Tikrasis vitražas atitarnavo.

Tiesa, gal po trečiojo pasaulinio karo, kai viskas susprogs, iš po žemių išlįs amebos, paskui išsivystys žmogus, vėl prasidės architektūra ir stikliukai, vėl iškils bažnyčios ir  vitražai, kol jie vėl taps vitrinomis. Taip gali vėl atsirasti vitražas architektūroje.

O grįžimo, pakilimo – nebus. Nežinau, kas turėtų nutikti. Architektūra dabar siekia, kad būtų sparčiau, šviesiau – kam čia kažką tamsinti. Kita vertus, bažnyčiose vitražai geriausiai ir atrodo.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*