Rugsėjis

Rupjūčio 25-30 d. Jungtinėje Karalystėje, Presteigne miestelyje vyko 29-asis muzikos festivalis, šiais metais skirtas ir šiuolaikinei muzikai iš Lietuvos.

Kaip teigia miestelio gyventojai, festivalis vyksta nei Velse, nei Anglijoje, o Radnoršyre. Tereikia pereiti Lugg upelio tiltą, ir keliautojas iš Velso persikrausto į Angliją. Nors miestelis turi ir velsišką pavadinimą – Llanandras – velso kalbą galima išgirsti tik traukinių stotyje. 1960-ais metais hipių pamėgtame miestelyje išliko unikali senstelėjusių ir nurimusių maištūnų atmosfera – dažname name galima išgirsti grojant fortepijonu, trumpoje pagrindinėje miestelio gatvėje neįtikėtinai daug vintažinių ir antikvarinių parduotuvių, o populiaraus restoranėlio savininkė – buvusi obojistė.

Aplinka lėmė ir Presteigne muzikos festivalio charakterį: tai į Anglijos muzikinę kultūrą orientuotas renginys, paradoksaliai atviras ir kitų kraštų muzikai. Festivalio programoje trečdalis kūrinių skiriama klasikai ir XX amžiaus modernizmui, o visą kitą laiką jauni, bet jau įsitvirtinę britų atlikėjai groja įvairių kartų šiuolaikinių kompozitorių kūrybą.

Į šešias dienas trunkantį festivalį kiekvienais metais suvažiuoja šimtai žmonių. Tuo metu koncertai ir kiti veiksmai – pokalbiai, paskaitos, muzikinių filmų peržiūros – tampa pagrindine miestelio atrakcija, tad visuose 24-iuose festivalio programos renginiuose klausytojų buvo gausu. Daugeliui jų – tai penktasis ar net dešimtasis Presteigne festivalis. 

Šiais metais festivalis buvo dedikuotas Lietuvos muzikai. Jo metu atlikta 20 lietuviškos klasikos ir šiuolaikinės muzikos kūrinių. Viena iš kelių festivalyje reziduojančių kompozitorių buvo pakviesta Zita Bružaitė, festivalio užsakymu sukūrusi kompoziciją "Cum spe", festivalio metu buvo atlikti ir kompozitorės sonetai bei šokiai, sulaukę guvios publikos pritarimo ir gausių pagyrų kompozitorei. Dienraštis "The Times" rašė: “Ne per ilga ir ne per tiršta: kūriniai nuskambėjo su žaismingu šypsniu, skaidriomis faktūromis bei europietiškų įtakų koliažu […] Ketvirtasis ir šeštasis sonetai buvo ypač trumpi ir kunkuliuojantys kūriniai”.

Ramūno Motiekaičio “Tylinčių daiktų muziką” recenzentas aprašė kaip "prislopintų styginių kvėptelėjimų, bangų ir dėmių pynę", o Vytauto Bacevičiaus Kvartete Nr. 3 išgirdo "neįprastą svaiginantį natų verpetą", apibūdindamas girdėtus kūrinius kaip tam tikrą keistenybę.

Ir tikrai - lietuviška muzika į gana konservatyvią anglišką programą atnešė šiek tiek keistumo ir gaivumo, o didžiausių plojimų bei "bravo" šūksnių sulaukė įspūdingas Vytauto Barkausko Sekstetas, puikiai atliktas Navarros styginių kvinteto kartu su velsiečiu pianistu ir kompozitoriumi Huwu Watkinsu. Tuoj po koncerto klausytojai suskato ieškoti kūrinio įrašo. Paaiškėjus, kad Sekstetas nėra išleistas, atlikėjai pasišovė šį ir kitus V. Barkausko opusus įrašyti. Vėliau vykusiame pokalbyje apie šiuolaikinę muziką Lietuvoje ir Britanijoje, kompozitoriai Davidas Matthews ir Josephas Phibbsas teigė, kad šis šnitkišką tradiciją tęsiantis kūrinys juos visiškai sužavėjo: „Tuomet ir pagalvoji, kiek dar daug tokių puikių kūrinių nėra atrasta šiose mums mažai žinomose šalyse“, sakė kompozitoriai.

Gausiai į pokalbį susirinkusi festivalio publika noriai klausinėjo apie daugybę dalykų: kaip lietuvių muzika atsirado festivalio programoje, kas įtakojo kompozitorių kūrybą, pokyčiai 90-ųjų metų pradžioje, kokia yra šiandien kompozitorių situacija ir kaip veikia edukacinė sistema. Į klausimą, ar Lietuva vis dar yra dainų kraštas, Zita Bružaitė atsakė keliais dzūkiškos dainos posmais. Klausytojus domino ir istorinės aplinkybės, Lietuvos – Lenkijos istoriniai ryšiai bei kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus šeimos istorija.

Pasak festivalio organizatoriaus ir programos sudarytojo George’o Vasso, jis aktyviai domėjosi galima lietuviška tema festivalyje. “Prieš kelis metus buvo labai sėmingas latvių kompozitoriaus Pėterio Vasko vizitas ir man buvo įdomu šią temą pratęsti su lietuviška muzika, juolab, kad tokios išsamesnės šios šalies muzikos apžvalgos nei vienas festivalis nebuvo turėjęs. Be to, buvau įsitikinęs, kad Presteigne klausytojai yra pasirengę išgirsti kažką mažiau įprasto. Iš Lietuvos Muzikos informacijos centro gavau daugybę muzikos – įrašų ir natų kompozitorių, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjęs. Ir tai, ką išgirdau, man paliko didelį įspūdį. Mūsų atlikėjai, kurie groja šią muziką, taip pat buvo nustebinti jos kokybės. Ypač džiaugiuosi, kad Zita Bružaitė sutiko festivalio užsakymu parašyti naują kūrinį ir atvyko į festivalį.”

Festivalio klausytojus sužavėjo ir Royal Holloway universiteto choro koncertas, kuriame šalia šiuolaikinės anglų bažnytinės muzikos itin šviežiai suskambėjo keli Vytauto Miškinio kūriniai ir ypač lietuvių liaudies dainos motyvais parašyta kompozicija “Oi šąla, šąla”. Po beveik savaitę trukusio bendro klausymosi festivalio publika tapo laikina bendruomene su savo madomis ir pajuokavimais. Vėstant Velso orams, lietuviškos dainos frazę "Oi šąla, šąla" klausytojai džiugiai pasičiupo, pavertę ją tradicinio angliško pokalbio apie orus organišku elementu.

Bendruomeniškumas ir geranoriškumas yra Presteigne festivalio itin ryškus bruožas. Festivaliui didžiulę paramą teikia vietinė miestelio bendruomenė, daugelis gyventojų mielai sutinka apgyvendinti menininkus savo šeimose ir pirkdami abonentus į koncertus. Festivalyje visiškai nėra pakvietimų tradicijos – net kompozitoriai, kurių kūrinius atlieka, perka bilietus ir šitaip remia festivalį. Organizatoriai nuolat tobulina savo edukacines programas ir plečia miesto bendruomenei teikiamas paslaugas – rengia koncertus gydymo ir pagyvenusių žmonių priežiūros įstaigose.

Du festivalio koncertus (choro muzikos bei Navarros styginių kvarteto) įrašė BBC Radio 3, koncertai bus transliuojami spalio ir lapkričio mėnesiais.

Kitų metų jubiliejinis 30-asis festivalis bus skirtas britų muzikai, naujai ir senai, 20 amžiaus muzikai bei standartiniam klasikiniam repertuarui.