REPORTAŽAS IŠ ŽAGARĖS PLENERO 3

Vaida Tamoševičiūtė
www.kamane.lt, 2011-08-30

Nežinau nuo ko pradėti. Turbūt pirmiausia nuo įspūdžio. Didžiulio įspūdžio. Nuostabi gamta, įdomi, bet vaiduokliškai nykstanti senoji architektūra, pasipuošusios, saulėje tūkstančiais blizgučių žėrinčios juodaakės čigonaitės, mėnulis žemėje ir išprotėję rapsai... taip mus pasitiko Žagarė.

Tačiau apie viską iš pradžių. Šešiese susėdę į mėlynąjį autobusiuką, įsispraudę tarp dviračių, drobių, dažų, įrankių ir net rąstų, lydimi „puikiausių pasaulio melodijų“, patraukėme į kelią. Gal iš pat pradžių viskas vyko ne taip sklandžiai, kaip tikėjomės: niekas mūsų   išskėstomis rankomis nelaukė ir pažadėtajame dvare priimti nenorėjo, tačiau  nenusiminėme ir patyrėme gana linksmą nuotykį. Mus priėmė miestelio įžymybė Edmundas-Musė, visiems gerai žinomas kaip „tas, kuris namą puodais apsikalė“. Ir tai  tikrų tikriausia tiesa! Apsigyvenome restauruojamame malūne, kuriame romantikos tikrai netrūko. Už lango – upelis (turėjęs atstoti dušą), lauko tualetas, laiptai į trečią aukštą – kopėčios, o virtuvė – puodas su žarijomis (kuriuo iškart pasinaudoję mėgavomės šviežiomis keptomis bulvėmis). Smagu buvo žiūrėti, kaip mūsų didžiausia pagalbininkė Grėtė su drauge Klaudija užsimetusios ant dviračių tempė mums turbūt iš viso miestelio gyventojų surinktas antklodes ir čiužinius.

Vis dėlto kitą dieną šią romantiką, padedami Žagarės regioninio parko direkcijos, iškeitėme į dvaro patogumus. Dušas, virtuvė ir lova nugalėjo! Žinoma, romantikos netrūko ir čia: nuostabus parkas, vakarienė ant žolės po ąžuolu ir smagūs kaimynai statybininkai.

Bet svarbiausia, ko mes čia susirinkome?

Taigi pristatau mūsų kompaniją: idėjinis vadas (plenerų Žagarė 01 ir 02 organizatorė) – tapytoja Židrija Janušaitė, grafikas Tadas Šimkus, skulptorius Andrius Knystautas, tapytojas Laurynas Leonaitis, skulptorė, grafikė Vijolė Lukoševičiūtė ir aš, tapytoja Vaida Tamoševičiūtė.  Susibūrėme į plenerą „Žagarė 03“, surengtą Židrijos, Musės ir Žagarės regioninio parko direkcijos pastangomis. Tarp menininkų ir miestelio gyventojų netruko užsimegzti šilti jausmai. Ko gero, labiausiai žmonių akį traukė mūsų undinėlė Vijolė, užsimojusi dirbtiniame krioklyje, vietinių vadinamame tiesiog „bliūdu“, pakabinti žvaigždyną. Visą savaitę ji nardė ir plaukiojo, tačiau tai buvo ne pramoga, o sunkus ir ilgas darbas. Ant „bliūdo“ sienų tarsi žvaigždės suspindo apie 30 veidrodėlių. Upė patraukė ir Žydrę: ji upės dugne paklojo šviečiančių akmenų taką. Židrija ne pirmus metus įvairiose Lietuvos vietose ir įvairiomis medžiagomis kuria savo paslaptingų takų seriją. Taigi ir čia, Žagarėje, nusidriekė gal mažiau pastebimas ir ne visiems suprantamas, parko šešėliuose pasislėpęs siaurutis lapų takelis, vingiuojantis ir savaip atkartojantis dirbtinį parko keliuką. Tiek pats darbo procesas, tiek jo rezultatas meditatyvus ir užburiantis. Pagavus takelio galą norisi juo sekti ir kad jis niekada nesibaigtų... Švelnus prisilietimas prie gamtos, jos nesutrikdant.

Mane taip pat pakerėjo Žagarės gamta, laukų spalvos, kvapai, toliai, netoliese esantis smėlio karjeras, primenantis mėnulį. Norėjosi pabūti tyloje su gamta, stebėti, tapyti ir netrukdyti...

Vyrų darbo specifika truputį skyrėsi. Automobilių dirbtuvėse plušėjo Andrius ir Tadas. Tadas šiame plenere panoro pakeisti profesiją ir tapti skulptoriumi, taigi ėmėsi metalo. Jis labai smarkiai padirbėjo ir, nustebinęs ne tik mus, bet ir miestelio gyventojus, praturtino Žagarę trimis naujais kūriniais: „Akmenų ravėtoja“, „Stipria valia1“ ir „Stipria valia2“.

Andrius, neišsigandęs net kepinančios saulės, nuo ryto iki vakaro triūsė prie akmens, kol galų gale įpūtė jam gyvybės. Ir gimė beveik žmogiško pavidalo „Nuolankumas – patogumas”. Andrius savo darbo jėga sužavėjo net kaimynus statybininkus. Šie gėrėjosi: „Žiūrėk, kaip dirba, čia tau ne plytas dėliot!“ O mes darbo dienos pabaigoje vos jį atpažindavome, grįždavo beveik pavirtęs į akmenį, pasidengęs storu baltų dulkių sluoksniu. Laurynas, atvirkščiai – net pajuodęs trynė anglį mažoje grūstuvėlėje. Pasislėpęs tolimiausiame rūmų kampe įsirengė dirbtuves, primenančias viduramžių mokslininko laboratoriją. Daugybė mažų dėžučių, buteliukų, keistų konstrukcijų stalas, o ant jo --   druskos maišas, žvakė ir kiti neįvardijami daiktai – atrodė, kad jis net šnibžda burtažodžius panosėje. Viso to rezultatas savaitės pabaigoje – medinės savo darbo patrankos šūvis. Nors jai pritrūko jėgos, ir akmeninis sviedinukas neišlėkė, tačiau įspūdis buvo stiprus. Vakarėjant paskutinei mūsų dienai Žagarėje, ant piliakalnio, virš nešienautų pievų nusidriekė baltų dūmų paklodės. Tai buvo puikus mūsų kūrybinės savaitės užbaigimo akordas, po skaniausių Žydrės mamos ištaisytų atsisveikinimo pietų. Iškeliavome pilnomis širdimis ir noru sugrįžti...

O pabaigai dar truputį apie pačią plenero idėją. Pirmuosius du plenerus organizavusiai ir prie trečiojo nemažai prisidėjusiai Žydrei mintis surengti tokį susibūrimą kilo dar studijuojant Dailės institute, kai atskirų specialybių studentai dirbo užsidarę savo auditorijose, nematydami kolegų darbų. Žydrei buvo įdomu pamatyti ir parodyti, kaip dirba kiti. Taigi menininkė šiais plenerais skatino neužsidaryti savo rate, būti atviriems vieni kitiems, domėtis ir bendrauti. „Visiems buvo įdomu ne tik pamatyti, bet ir pabandyti kitų specialybių darbą. Pvz., pirmais metais plenere dalyvavęs stiklininkas Vytenis padėjo kitiems išbandyti vitražo meną, o jau ne pirmus metus dalyvaujantis grafikas Tadas išbandė ir tapybą, ir skulptūrą“, – pasakojo Židrija.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*