JUBILIEJINĖ „OPERETĖ KAUNO PILYJE” 2

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-07-15

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

E.Butkevičiaus nuotr.

Solidžią sukaktį – dešimties metų jubiliejų šiemet minėjo kasmet Kaune vykstantis festivalis „Operetė Kauno pilyje“. Populiarių operų, operečių ir miuziklų gerbėjus jis tradiciškai sukvietė prie Kauno pilies liepos 5-osios ir 6-osios vakarais, o šiek tiek kameriškesnis festivalio atidarymo koncertas vyko Kauno muzikinio teatro sodelyje birželio 26-osios popietę. Šiemetiniame festivalyje dalyvavo išties daug žymių Lietuvos ir kaimyninių šalių solistų ir dirigentų, grojo Rusijos ir Europos šalių studentų simfoninis orkestras, koncertavo Valstybinis choras „Vilnius“, „Giunter percussion“, stepo šokių grupė „Funny beat“, Kauno valstybinio muzikinio teatro choras ir šokėjai. Kadangi šiųmetis festivalis - jubiliejinis, programa suplanuota itin krupščiai, pakviesti visi per prabėgusius metus festivalyje viešėję „svečiai“. Festivalio organizatoriams nepavyko suplanuoti tik vieno dalyko, tokio svarbaus šiam po atviru dangumi vykstančiam festivaliui – oro. Lietus lydėjo visus koncertus, tačiau, regis, jis neatbaidė operetės gerbėjų. Jų būta išties daug, apsiginklavusių spalvingais skėčiais ir lietpalčiais bei negailinčių gausių aplodismentų.

Pirmasis festivalio koncertas (birželio 26-osios), palyginti su kitais, buvo santūrus ir kamerinis, ir galbūt truputį neįprastas. Mat tąkart neskambėjo pamėgtos operų ir operečių arijos – koncertavo valstybinis choras „Vilnius“ ir solistai Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Algirdas Janutas (tenoras), Jurgita Narušytė (sopranas). Vietoj orkestro chorui akompanavo fortepijonas (Dainius Jozėnas), kartais į ansamblį įsitraukdavo kontrabosas (Donatas Bagurskas), gitara (Saulius Lipčius) ir mušamieji instrumentai (Pavelas Giunteris ir Tomas Kulikauskas). Na, o koncerto programos būta išties neįprastos – pirmojoje dalyje skambėjo du religiniai kūriniai – britų kompozitoriaus Johno Rutterio „Magnificat“ ir argentiniečio Arielio Ramirezo „Missa Criola“. Abu kūriniai parašyti XX amžiuje, tačiau jų muzikinė kalba nėra visai akademinė – abiejuose gausu eklektikos: folkloro ir popmuzikos elementų. Tad festivalio „Operetė Kauno pilyje“ pradžia, nors ir ne pramoginė, nebuvo tokia rimta, kokia galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo profesionalios XX amžiaus Pietų Amerikos kompozitorių dainos (Astoro Piazzollos, Carloso Alberto Pinto Fonsecos ir kt.), buvo įterpta ir viena lietuviška kompozicija Lotynų Amerikos tematika – Jono Tamulionio „La luna asoma“. Visos valstybinio choro „Vilnius“ ir instrumentinio ansamblio atliekamos dainos buvo programinės ir temperamentingos, tačiau skambėjo santūriai lietuviškai: pritrūko temperamento, neatsiejamo nuo Pietų Amerikos kultūros. Ore tvyrančią rimtį nuolatos sklaidė koncerto vedėjas aktorius Gintaras Mikalauskas, žaismingai pasakojęs skambėjusių dainų programinius siužetus. Apskritai smagu, jog pradedamajam festivalio koncertui buvo nepatingėta paieškoti įdomesnės programos ir ne itin tradicinio ansamblio, išlaikant balansą tarp rimtosios ir pramoginės muzikos. Deja, regis, lietingą popietę susirinkusiems operetės gerbėjams koncertas pasirodė nuobodokas – tikriausiai buvo tikimasi išgirsti repertuarą, priimtinesnį Kauno valstybinio muzikinio teatro lankytojams.

O labiau mėgstantieji skambius ir žinomus operų, operečių ir miuziklų numerius turėjo progą pasimėgauti artimesne širdžiai muzika liepos 5-ąją ir 6-ąją prie Kauno pilies. Per šiuos du vakarus būta išties visko – dirigentai ir atlikėjai,  arijos, duetai ir kiti numeriai keitėsi taip greitai ir tiek daug kartų, kad net sunku suskaičiuoti. Scenoje bene vieninteliai pastovūs dalykai buvo Rusijos ir Europos šalių simfoninis orkestras ir festivalio vedėjai: kaip visada šmaikštus Gintaras Mikalauskas ir žavioji Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Ieva Vaznelytė, sudainavusi keletą arijų iš miuziklų (Magdalenos ariją iš A. L. Weberio miuziklo „Jėzus Kristus superžvaigždė“ ir keletą kūrinių iš E. Johno „Aidos“).

Kadangi šis festivalis buvo jubiliejinis – 10-asis, jo programa buvo labai įvairi, akivaizdžiai formuota atsižvelgus į tai, kas anksčiau vykusiuose festivaliuose buvo vertinama labiausiai,  ir atsisakius tam tikrų tendencijų. Tad skambėjo pačios žymiausios, šios muzikos gerbėjams tikrai labai gerai žinomos romantizmo epochos operų ištraukos (G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“, G. Puccini „Toskos“,  G. Verdi „Rigoleto“, G. Bizet „Carmen“, „Perlų žvejų“, P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ ir kt.). Taip pat buvo atlikti XX amžiaus miuziklų fragmentai (iš E. Johno miuziklo „Aida“. A .L. Weberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“, C. M. Schönbergo „Vargdieniai“, Richardo Cocciante „Paryžiaus katedra“, G. Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“ ir kt.) ir ištraukos iš operečių (Imrės Kalmano „Grafaitė Marica“, „Bajaderė“, „Silva“, „Cirko princesė“, J. Strausso „Šikšnosparnis“ ir kt.). Skambėjo ir keletas dainų – Franko Sinatros išpopuliarinta „My Way“ (atl. V. Juozapaitis), Freddie Mercury „Barselona“ (J. Milius ir A. Cicėnaitė), A. Raudonikio „Švelnumas“ (V. Noreika). Festivalyje dalyvavo daug Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų, scenoje pasirodė ir šio teatro dirigentai (J. Geniušas, J. Janulevičius). Klausytojai išvydo ir daugybę svečių, apsilankiusių ankstesniuose festivaliuose - ne tik iš Lietuvos  (dirigentai M. Staškus, V. Visockis, solistai V. Juozapaitis. K. Zmailaitė, E. Seilius, V. Noreika ir kt.), bet ir iš kaimyninių šalių (žavingoji dirigentė O. Madaraš (Ukraina) ir jos kolega S. Ralduginas (Rusija), solistai – santūrusis R. Polisadovas (Latvija), charizmatiškasis D. Stachura (Lenkija), itin žaismingi Toni-Meibl ir  Silvija-Peler (Vengrija)).

Atlikėjų išties buvo gausu, daug ir skirtingos muzikos, tad būta visko: vieni kūriniai atlikti puikiai – jautriai ir įtaigiai, kitiems gerai suskambėti trukdė techninės kliūtys – lietus pliaupė taip stipriai, jog šiek tiek sušlapo net ir aparatūra. Treti skambėjo ne itin kokybiškai: stebino perdėtas kai kurių solistų pasitikėjimas savimi pasirenkant atliekamus opusus – tuos, kurie jiems buvo akivaizdžiai techniškai per sudėtingi. Išraiškos trūko ne tik jiems, bet ir Rusijos, ir Europos šalių studentų simfoniniam orkestrui – jam taip pat pristigo ir sinchrono, ir kontrastų. Tačiau čia reikėtų prisiminti, jog festivalis „Operetė Kauno pilyje“ visuomet yra nemokamas, vasariškas, vykstantis po atviru dangumi, tad ir nėra pernelyg įpareigojantis. Tiesiog tai nuostabi galimybė klasikinės sceninės muzikos gerbėjams pasidžiaugti mėgstama muzika ir itin pamėgtais atlikėjais. Akivaizdu, jog pasiūla atitiko paklausą, o šis faktas įrodo, kad festivalis turi gilias tradicijas visomis prasmėmis. Tad tikėkimės, kad jis gyvuos dar ilgai.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*