V. KAŠINSKO PARODA „SAKRALINIAI ESKIZAI“ – ŽMONĖMS, BESIDOMINTIEMS RELIGINIU MENU 3

Rūta Morkūnaitė
www.kamane.lt, 2011-11-18
V. Kašinskas Ark. Gabrielius apreiškia Marijai. 2007 pop. retušas.

Jau trečią kartą Kauno apskrities viešosios bibliotekos Meno leidinių skaitykloje atidaryta dailininko Virginijaus Kašinsko darbų paroda, kuri veiks iki š. m. lapkričio 28 d. Ankstesnėse parodose buvo eksponuojami menininko tapybos darbai, piešiniai. Šį kartą joje pristatomi V. Kašinsko sakralinių piešinių eskizai, davę pradžią altorių ir Kryžiaus kelio paveikslams Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo (Pažaislio) bažnyčiose.

Parodos pavadinimas „Sakraliniai eskizai“ iškart sufleruoja, jog ji skirta tam tikrai publikai – žmonėms, besidomintiems religiniu menu. Sakralinis menas (lot. sakralis < sacer – šventas) dabar dažniausiai suprantamas kaip žymintis tam tikrus objektus, kurie tarnauja šventumui. Tačiau pamirštama, jog jis siejasi ir su kita, bažnytinio meno, sąvoka, kurios reikšmė yra gerokai platesnė. Bažnytinio meno sąvoka apibrėžia ir tai, kaip religiniai įsitikinimai inspiruoja meno kūrinio turinį ir dvasinę jo plotmę. Žinoma, čia neišsiverčiama ir be kuriančiojo tikėjimo ar bažnyčios titulo, nuo kurio priklauso paveikslų tematika. Tačiau „galima teigti, kad menas ir religija sieja tris svarbius dalykus: dvasinį, emocinį santykį su pasauliu; vaizduotę ir fantaziją; idealo siekimą.“ 1

Į parodą „Sakraliniai eskizai“ užsukti paskatino jos plakate perskaityta dailininko pavardė. Šis žmogus plačiajai visuomenei daugiau žinomas kaip „etnotapybos“ bei paveikslų ciklų Lietuvos mitologijos tema, tokių kaip „Kosmogonija“, „Mitologiniai akmenys“ ar „Žemės vartai“, autorius. Vis dėlto pirmas parodos atidarymo įspūdis buvo netikėtas – tuščia. Susirinko vos saujelė žmonių, o ir kūrinių buvo iškabinta tik šešiolika. Meno leidinių skaityklos erdvė gana kameriška, bet ir ji pasirodė per didelė visam šitam renginiui.

Apžiūrint iškabintus darbus, iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad šie V. Kašinsko kūriniai niekuo nesiskiria nuo kitų menininkų darbų panašia tematika (Lietuvoje pagal tokį patį siužetą yra kūrę net keli menininkai: Stefanija Katkevičienė, Eugenijus Varkulevičius, Alvydas Bulaka, Sofija Rickevičiūtė, Vydas Petkevičius). Juk jie visi remiasi krikščioniškąja ikonografija bei archetipine simbolika. Tikriausiai vienintelis dalykas, ką nauja gali atrasti tokio pobūdžio kūriniuose, yra tų pačių siužetų apipavidalinimas, pasitelkiant atsikartojančių meno formų bendrumą ir skirtingumą. Siužetuose persipina racionalūs ir iracionalūs elementai, kuriuos menininkas interpretuoja savaip. Čia atsiveria ištobulintų stilizacijų, rakursų, kompozicijų ir spalvinės raiškos klodai.

Tačiau šiuose darbuose spalvų nepamatysime, jų esama tik dviejuose eskizuose. Piešiniai iš pirmo žvilgsnio atrodo gana ekspresyvūs, paveikslo objektų apimtys formuojamos drąsiais, tvirtais štrichais ir linija. Nepamirštamas ir kontrasto principas. V. Kašinsko eskizai tikrai meistriški. Net ir nepatyrusi akis iškart galėtų pasakyti, jog tai – profesionalo darbas.

Neilgai trukus pasigirdo įžanginiai žodžiai, ekspozicijos pristatymas ir parodos kaltininko kalba. Virginijus Kašinskas kalbą pradėjo nuo atsiminimų apie kūrybinį ir idėjinį kelią sakraliosios dailės link. Pasakojimas palietė tiek technines, tiek idėjines paveikslo kūrimo subtilybes, tiek politinę santvarką – buvusią ir esamą, jos kanonus bei draudimus. Buvo kalbėta ir apie menininko bei sakralinio meno vietą visuomenėje.

V. Kašinskas V stotis Jėzus sutinka savo Motina. 1999 Pop. retušas.

Po parodos atidarymo bendraujant su dailininku V.Kašinsku jis atskleidė, kad eskizas jam yra tarpinis darbas, atspindintis vieną klasikinių tapybos kūrimo etapų. Paveikslo eskize fiksuojama pirminė idėja, būsimo paveikslo siužetas ir kompozicija. Paskui kuriamas spalvinis etiudas. Galiausiai tapomas reikiamo dydžio paveikslo originalas, kuris tampa neatsiejama bažnyčioje, kaip šventovėje, vykstančių liturginių apeigų dalimi. Autorius šypteli, prisiminęs savo studentų požiūrį į eskizą. Jų akimis žiūrint, tai nekokybiškas piešinys, niekaip negalintis pretenduoti į meno kūrinio statusą. Menininkas taip pat neteikia eskizui per daug reikšmės, tačiau pabrėžia, jog geras profesionalus eskizas vertingas kaip ir užbaigtas kūrinys. Ši mintis nenauja. Jau XVIII a. meno kritikas ir filosofas Denis Diderot pradėjo kalbėti apie eskizus kaip apie visaverčius meno kūrinius. Jo požiūriu, eskizuose daugiau spontaniškumo nei pačiame meno kūrinyje. Žiūrovas, stebėdamas piešinį, gali įsivaizduoti kūrybos procesą ir jį įsijausti. Tai tarytum pulsuojanti kažko pradžia ir pabaiga.

Paprastai Lietuvoje eskizų parodos rengiamos retokai. Šiauliuose 2010 m. buvo surengta tarptautinė eskizų paroda „Sketch 2010“. Šios parodos tikslas atgaivinti jau primirštą klasikinę eskizo tradiciją iškėlė aiškią eskizo, kaip kūrinio, problemą ir bandymus ją išspręsti. Joje dalyvavęs garsus vokiečių tapytojas Raineris G. Mordmiuleris (Rainer G. Mordmüller) eskizą pavadino idėjos atsiradimo priežastimi. Pasak jo, „pirmasis eskizas – tai išeities taškas kitiems eskizams, variacijoms ta pačia tema visais įmanomais facetais. Eskizui būdingas atvirumas. Jis parodo paveikslo atsiradimą, nustato tam tikrą kryptį ir poziciją. Eskizas yra ta galimybė, kuri gali keistis iki paskutinio potėpio.“2 Tad būtent dėl to jis yra toks ypatingas.

Paklaustas, kodėl eksponuojami sakraliniai, o ne kitos tematikos kūrinių eskizai, V. Kašinskas atsakė: „Lapkritis – Vėlinių metas“. Tačiau išsidavė, jog ši mintis kilo ne jam pačiam, o renginio kuratorėms – bibliotekos darbuotojoms.

Vėliau pokalbis su dailininku pakrypo sakralinio meno reikšmės ir vietos šiuolaikiniame meno kontekste link. Autorius religinio turinio paveikslą įvardija kaip liturgijos dalį ir tarpininką, per kurį galima išeiti į meditacinę būseną ir, pasak jo, susivokti erdvėje per daug nenuklystant į „dausas“. Galima prisiminti šv. Grigaliaus Didžiojo laišką Marselio vyskupui Serenui, kuris skatino ikonoklastų judėjimą, sakydamas: „Tapyba naudojama bažnyčioje, kad neraštingieji bent žvelgdami į sienas perskaitytų tai, ko nepajėgūs iššifruoti puslapyje, o taip pat jų minties suvaldymui.”3

V. Kašinskas IX stotis Jėzus parpuola III karta 1999 pop. retušas

V. Kašinsko kūryba susijusi su tam tikrais idealais, su aukščiausiomis ir fundamentaliausiomis vertybėmis, suteikiančiomis menininkui kryptingumo. „Pasaulis nėra paprastas ir primityvus, tikrovė tokia, kad mes nesame čia tuo, kuo įsivaizduojame, taip pat neegzistuotume, jei nebūtų ko nors aukščiau,“ – tokiu pareiškimu autorius prabyla ir apie savo tikėjimą.

Nors dailininkas savo paveiksluose ir siekia išryškinti pagrindinius fizinio bei dvasinio gyvenimo elementus ir sukurti abiejų sferų harmoniją perteikiančias struktūras4, tačiau turinys, kaip ir visuose jo religiniuose darbuose, išlieka svarbiausias dalykas.

Netikintis menininkas, pasak V. Kašinsko, neturėtų imtis religinės tematikos, mat dirbant šioje srityje privaloma gerai išmanyti Šventąjį Raštą. Bažnyčiai kuriantis menininkas turi žinoti tikėjimo tiesas, kad galėtų prieiti prie kokios nors pasirinktos temos ir tinkamai perteikti idėją. Tam reikalingos gilios ir pagrįstos įvairių sričių (anatomijos, matematikos, filosofijos, simbolikos, teologijos ir kt.) žinios tiek ikonografiniu, tiek teodicėjiniu atžvilgiu. Taip pat dailininko pečius prislegia ir neišvengiama atsakomybė, kai jis bando tiksliai pavaizduoti pasirinktą siužetą. Kaip pavyzdį autorius nurodo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) altoriaus paveikslą „Apokalipsė“, kurio siužetas buvo pasirinktas pagal Evangelijos „Apreiškimą Jonui“. Paveikslo kompozicijos struktūra sudaryta iš 99 simbolių ir simbolinių grupių. Būtent tiek simbolių autorius suskaičiavo skaitydamas šią Evangelijos dalį. Tai yra vienintelė vieta Šventajame Rašte, kur aprašoma Šv. Arkangelo Mykolo išvaizda, ir būtent tiek simbolių turėjo būti pavaizduota paveiksle. Tą tikslią atvaizdavimo būtinybę jis argumentuoja citata iš Šventojo Rašto pridurdamas, kad per daug rimta tai daryti neatsakingai, nes tokiais dalykais juk nejuokaujama: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės – Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių – Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje“ (Apr. 22,18-19)5.

Apskritai kalbant, šiandieniniame pasaulyje profaniškojo ir religinio sakralumo sferos sparčiai artėja viena prie kitos, kartais ir persipina, bet dažniausiai profaniškumas nugali. Priežastis, autoriaus nuomone, yra šiandien taip paplitęs ateizmas, kurio užuomazgos buvo pasėtos dar sovietmečiu. Tuomet net nebuvo galima pagalvoti apie nukrypimą nuo socialinio realizmo tendencijų, o ką jau kalbėti apie religines tematikas ar Šventojo Rašto skaitymą. Pasak menininko, sakralinis menas yra lygiai taip pat neaktualus ir šiuolaikinėje visuomenėje, nors yra ir nedraudžiamas. Kaip pavyzdį V.Kašinskas pateikė parodų lankomumą: „Užtenka pasižiūrėti į štai tokių kaip ši parodų lankytojų skaičių ir palyginti jį, tarkim, su ŠMC lankytojų skaičiumi. Skirtumas – milžiniškas. Tai rodo, jog sakraliniu menu mažiau domimasi.“ Dailininkas dėl to neliūdi, nesistengia per daug „garsiai“ reklamuoti savo parodų. Jo personalinės ekspozicijos ir yra orientuotos į nedidelį, tačiau išsilavinusį meno gerbėjų būrį. Būtent todėl jis pasirinko KAVB meno leidinių skaityklos erdvę. Jo manymu, dauguma ten besilankančių žmonių turi meninį supratimą ir žiūrėdami į meno kūrinį jį mato.

„Sakralinis menas pamažu traukiasi į pogrindį, užleisdamas vietą postmodernistiniam menui, nes sakralinis menas atriboja reikšmingus dalykus nuo visiems prieinamų, elementarių dalykų, įsitenkančių į profaniškumo sąvoką,“ – teigia menininkas. Problema tikriausiai ta, jog Lietuvoje nėra tiek daug religine tematika kuriančių ir ją reprezentuojančių menininkų. Kyla klausimas, ar sakralinis menas reikalingas, ar patrauklus, domina šiuolaikinį žmogų? Iš viso toks visiškai skirtingų dalykų, kaip sakralinio ir postmodernaus meno, supriešinimas yra gana keistas, nes tai juk skirtingos prigimties ir paskirties dalykai. Juk sakraliojo meno niekas į pogrindį nestumia – tai ir įrodo ši paroda.

Taigi ši sakralinių eskizų paroda atskleidė naują požiūrį į jų, kaip meno kūrinių, panaudojimo galimybes. Tokie meno kūriniai gali kurti naujas prasmes, o drauge priminti senąsias vertybes ir primirštas kultūrines tradicijas. Paroda taip pat iškėlė sakralinio meno vietos šiuolaikiniame kontekste problemą ir davė peno apmąstymams.

___________________

1. Andrijauskas A., Černevičiūtė J., Gaižutis A. ir kt. Estetikos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, p. 387-388.

2. http://www.zebra.lt/lt/laisvalaikis/renginiai/renginys/paroda/Tarptautine-eskizu-paroda-Sketch-2010.html

3. http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_popieziaus/laiskas_menininkams.html

4. http://www.virginijuskasinskas.com/site/index.php?&SID=H1b99aeZcRbfRRcSHS5RRbea9T&id=&ctype=&cl=author

5. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*