Lapkritis

Į jau nuriedančio rudens traukinį Kauno galerija „Aukso pjūvis“ dar suspėjo.  Lapkričio 4 d. šioje galerijoje buvo pristatyta žinomos kaligrafijos meistrės Lidijos Kuklienės tapybos darbų paroda „AuGam“, kurią inspiravo rudens peizažai.

L.Kuklienė, baigusi meninio audimo, grafinio dizaino specialybę, nuo 1999 m. esanti Lietuvos dailininkų sąjungos bei Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė, harmonijos ieško ne tik grafikoje, bet ir tapyboje. Apsilankę parodoje, jūs nerasite drastiškų formų, šokiruojančių sprendimų, destruktyvaus požiūrio į pasaulį. Menininkę nuo kitų jos kolegų skiria ypatingas sentimentalumas, noras harmonizuoti vidinį pasaulį ir priartinti mus prie gamtos. Fantastiškas, gal kartais kiek infantilumu kvepiantis, užburiantis autorės kuriamas pasaulis – tai gaivališko vėjo, auksinės saulės, tylių žiedų ir medžių ošimo sintezė.

Gamtos motyvai aklai nekopijuojami, interpretuojami savitai: juose atsiskleidžia autorės požiūris, patirtis, emocija, santykis. L.Kuklienė nebijo sentimentalumo, jis parodoje „AuGam“ skleidžiasi įvairiomis formomis: šiltu koloritu, netikėtu potėpiu, linija – paprastai apie nepaprastus dalykus:  žmogaus ir gamtos susiliejimą. 

Apie kaligrafijos ir tapybos sintezę, sentimentalumą ir destrukciją, gamtos motyvus ir kičą kalbamės su parodos autore L.Kukliene.

Esate kaligrafijos meistrė, tačiau šiandien pristatote tapybos darbų parodą. Kokia šių dviejų sričių sintezė? Ar jos turi įtakos viena kitai? 

Gali būti, jog turi. Mano tapyboje nedominuoja potėpis, man visgi svarbiau yra štrichas ir linija. Lengvas štrichas tapyboje sieja ją su kaligrafija, būtent su rytietiška kaligrafija, kuriai būdingas laisvas potėpis, tykštantys dažai. Klasikinė kaligrafija reikalauja didelio susikaupimo, atidaus darbo. Kokio darbo imsiuos, priklauso nuo to, kokia nuotaika vyrauja. Studijų metais dominavo kaligrafija, juoda balta, patiko grafinė raiška, nelaikiau savęs stipria kolorito meistre. Manau, jog viso to pasiekiau per darbą, akies pajautimo lavinimą. Žmogus nevienalypis. Man atrodo įdomu, jog padarai ir vieną, ir kitą: gali ir tą, ir aną. Kiti priekaištauja, jog nereikėtų bėgioti: ten pakasi, šen pakasi – reikėtų gilintis į vieną sritį. Yra tiesos, bet menininkai yra neracionalios būtybės: elgiasi kvailai ir negali paaiškinti kodėl.

Jūsų požiūris į mus supančią gamtą yra savitas. Kaip ir kas jį tokį suformavo?

Požiūris ateina iš vaikystės. Augau kaime apsupta gamtos. Man atrodo, jog gamta yra labai svarbi žmogui – jėgas atgauname gamtoje. Visi esame gamtos, žemės, planetos dalis. Jeigu žmogus bando prieštarauti tiems dėsniams, jo gyvenimas tampa neharmoningas. Mes turime derintis su gamtos vibracijomis, augimu, stichijomis. Tai yra nepaprastai svarbu, o šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje reikia nepamiršti, jog gamtą privalu gerbti ir su ja skaitytis. Gal mano mintys atrodys labai archaiškos šiuolaikiniam žmogui, ypač jaunimui, kuriam tai gali pasirodyti seno žmogaus šnekos. Bet... Aš visgi giliai įsitikinusi, jog esu teisi. Bet kuriuo atveju, mes esame gyvos būtybės ir visos kūrybinės inspiracijos žmogui ateina iš gamtos. Dabar daugiau žvelgiama į pasąmonės klodus, tapytojai tai bando išreikšti spalva ir panašiai. Bet, pradedant nuo impresionistų, gamta buvo svarbiausias motyvas, įkvėpimo šaltinis, kuris juos išvedė į lauką ir davė naują kvėpavimą ir betarpiškumą tapyboje. Kūrybingumo metodikų yra labai daug, tačiau viskas prasideda nuo gamtos formos studijavimo: pirmiausia surandame aukso pjūvio proporcijas kriauklėje arba šakelėje, stebime ritmiką. Jeigu tik žmogus bando dirbti mechaniškai ir ieškoti formalių sprendimų, dažniausiai ateina į aklavietę arba jo darbas būna visai neoriginalus. Dirbu su ketvirto kurso studentais, mano kolega dizaineris jiems visuomet siūlo: nueikite į pajūrį, stebėkite gamtą, menkiausią akmenėlį, mažiausią smulkmeną. Tuomet gimsta tokie originalūs darbai. Akivaizdu, jog gamta mums pasufleruoja įdomius ir gyvus sprendimus.

Ar gamtos tematika jus lydi nuo pat kūrybinio kelio pradžios, ar jos motyvai pasąmonė iškilo tik vėliau?

Man atrodo, jog gamtos tema mane lydi nuo pat pradžių. Peržiūriu savo pirmuosius darbus ir juose matau augalinius motyvus, tik dominavo daug tamsesnės spalvos, gal jie buvo daugiau asketiški. Įtakos turėjo ir ką tik pabaigtos dizaino studijos, darbai buvo šiek tiek „kietesni“. Mano akimis, šiandien darbuose yra daugiau laisvės.

Gamtos tematika šiuolaikinių menininkų nėra mėgstama.  Kaip manote, kodėl? Ar tai sunki tema?

Aš manau, jog visi mes po truputį užsidarome, dirbame studijose: tokių impresionistų kaip ankščiau, kurie stovėtų su molbertais, nebėra. Tiesa, mačiau dar Saulių Kruopį, kuris nuotrauką pasidaręs, – pajūryje su molbertu tapo. Tačiau tokių keistuolių yra nedaug. Šiuo metu mes labai daug gilinamės į vidinį pasaulį, gal net į meną mene, į kitus pojūčius, kurie nebereikalauja tokio betarpiško žiūrėjimo. Toks aklas kopijavimas, kada išeini ir pieši peizažą, yra tarsi pradinė stadija. Jaunimui gamta yra tarsi savaime suprantamas dalykas, bet aš manau, jog taip nėra. Menininkai nelabai tą nori ir pripažinti. Bet, žinia, antroji mano kūrybos dalis yra kaligrafija, kuri absoliučiai yra priešinga ir joje visai nėra gamtos motyvų:  joje yra vėjo, vandens, bet gamtos motyvų nebėra. Dalinuosi į dvi dalis.

Gamtos tematikos darbuose dažnai galima įžvelgti daug sentimentalumo. Ar nebijote būti apšaukta, jog esate perdėtai sentimentali?  

Absoliučiai nebijau. Taip, aš pati matau, jog darbai sentimentalūs. Dabar kažkodėl labai nemadinga būti sentimentaliu, jautriu, naivuoliu, paprastu. Madinga būti išdidžiu, egoistišku. Tada mes sakome: „O, asmenybė!“. Jeigu sentimentalus, tuomet ir nevertingas. Aš nebijau kartais nusižeminti, gal pasirodyti truputėlį kvailesnė, truputėlį žemesnė – manau, tai stipraus žmogaus bruožais, dėl to visai nesijaudinu. Žvelgiu į savo darbus ir matau tą sentimentalumą, pastebiu, ką reikėtų dar tobulinti.

Ar nepasigendate sentimentalumo šiuolaikiniame mene?

Pasigendu, gal ne visada. Šiuolaikiniame mene pastebiu daug destrukcijos. Neseniai grįžau iš Frankfurto knygų mugės, kurioje Rūro dailės studentai pristatė savo darbus. Pamačiusi jų pieštus atvirukus pamaniau, jog jiems reikėtų ne dailę studijuoti, o suteikti skubią psichologinę pagalbą. Būsiu nepopuliari, tačiau nemanau, jog menas turėtų skleisti destrukciją. Nuo seniausių laikų, pradedant nuo F.Šilerio ir visų kitų klasikų, visi teigė, jog menas turi harmonizuoti žmogų. Dabar viskas pasisuko kita linkme. Tiesa, aš matau, jog yra puikių lietuvių autorių, kurių darbuose užkoduoti gilūs jausmai, profesionalumas, išjautimas – darbai yra stiprūs, tačiau nesentimentalūs.

Gamtos tematika labai pavojinga – kaip atsikratote stereotipinių vaizdinių, kurie gali nuvesti netgi prie kičo? Ar nebijote, jog kritikai gali įgnybti ir pavadinti kičo kūrėja?

Gali įgnybti, teisingai. Ne per seniausiai viena magistrantė rašė darbą apie kičą, ne vienas menotyrininkas yra analizavęs šią temą, ir J.Ludavičienės puiki disertacija apie tai. Tai labai slidi ir ribinė kategorija: postmodernizme ir neomodernizme yra daug kalbama apie jį: darbus, kurie atkartoja, pakartoja ir yra kuriami tik šiam momentui. Manau, jog kičas yra natūralūs mūsų visuomenės procesas, kurį galime sutikti bet kuriame reiškinyje. Jeigu mano darbus pavadins kiču, aš visai nesijaudinu. Kičas irgi turi teisę gyvuoti. Magistrantė gynimo metu rodė kičo pavyzdžius, o mes, vertintojai, sakėme, jog tai puikūs dizaino kūriniai. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio.

Personalinė L.Kuklienės tapybos darbų paroda „AuGam“ galerijoje „Aukso pjūvis“ veiks iki gruodžio 5 d.