ŠIAURĖS ŠALIŲ MUZIKA KAUNO VALSTYBINĖJE FILHARMONIJOJE: KLASIKA IR NE TIK 1

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-03-22

M.K.Čiurlionis.G.Mačiulio nuotr.

 

 

E.Griegas.

 

“Edvardas Griegas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – du šviesuliai, sužibę Europos paribyje“, – tokią sąsają tarp šių dviejų kompozitorių atrado Kauno valstybinio choro vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis. Ir iš tiesų abu kompozitorius jungia ne tiek kūryba, kiek jų reikšmingumas gimtosioms tautoms. Abu padėjo savo tautų profesionaliosios muzikos tradicijos pagrindus, kurią tęsė ir iki šiol tęsia ateinančios kartos. Abu gyveno toli nuo didžiųjų Vakarų Europos muzikos centrų, tad natūraliai tapo itin svarbiomis asmenybėmis savo tautoms, nes jų dėka pasaulis susipažino su Norvegijos ir Lietuvos menu.

Itin vertindami šias sąsajas, Kauno valstybinės filharmonijos ir Norvegijos Hordalando kultūros skyriaus vadovai dar gerokai seniau sumanė joms suteikti realesnį pavidalą. Tad jų bendradarbiavimo vaisiumi tapo Kaune vykstantis E. Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, šiemet kovo 9-13 dienomis atšventęs jau 14-ąjį savo gimtadienį. Beje, tai tapo ir savotiška įžanga į renginius, vyksiančius svarbiai sukakčiai – 100-osioms M. K. Čiurlionio mirties metinėms – paminėti.

Festivalio idėja yra klausytojams pristatyti ne tik E. Griego ir M. K. Čiurlionio kūrybą, bet ir kitų Šiaurės šalių muziką. Tad ir šiųmečio festivalio programa buvo gana įvairi. Pradedamajame kameriniame koncerte Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Audronė Kisieliūtė (fortepijonas) atliko ne tik E. Griego, bet ir kitų kompozitorių muziką – skambėjo ir dano Carlo Nielseno (1865-1931), švedų Hugo Alfvéno  (1872-1960) ir Vilhelmo Stenhammaro (1871-1927), suomio Jeano Sibeliuso (1865-1957) dainos. Programą paįvairino italų Ottorino Respighi ir Giuseppe Verdi kompozicijos.

Kovo 11-osios koncertas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėmis, tad atitinkama buvo ir vakaro programa – skambėjo M. K. Čiurlionio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, kantata „De profundis“, simfoninė poema „Miške“. Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras taip pat atliko E. Griego kantatą „Tėvynės ilgesys“, op. 31 ir lietuvio kompozitoriaus Vlado Švedo (g. 1934) opusus: X simfoniją „Dzūkų partizanų motinai“. Solo partijas atliko Ieva Simonavičiūtė (mecosopranas) ir Robertas Jančkaitis (baritonas), dirigavo Modestas Pitrėnas. Be skambėjusios muzikos,  buvo skaitomi M. K. Čiurlionio laiškai.

Į festivalio programą buvo įtrauktas netgi kino filmas – kovo 12-ąją Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos D'Ark aistra“, sukurtą 1928-aisiais. Žinoma, nebuvo jis tylus, mat įgarsintas šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo Donato Katkaus. Ir nors filmas pasakoja  prancūzų kankinės istoriją, sąsajų su Norvegija jis taip pat turi: filmo premjera įvyko Kopenhagoje, ir tai buvo pirmasis ir vienintelis viešas viso filmo seansas, nes vėliau filmas buvo cenzūruotas, o originalus juostos negatyvas neišliko – sudegė. Vėliau  psichiatrijos ligoninėje netoli Oslo buvo rasta keletas filmo juostų dėžių, tad buvo atgaivinta originali filmo versija. Na, o sąsajos su Lietuva akivaizdžios – muziką specialiai šiam filmui sukūrė lietuvis kompozitorius Bronius Kutavičius.

Džiazas, elektronika, šviesos ir vaizdo instaliacijos: atsvara klasikinei festivalio programai

Vis dėlto didžiausia šiemetinio festivalio intriga tapo naujojo džiazo žvaigždė iš Norvegijos trimitininkas Nilsas Petteris Molvaeris, su savimi atsivežęs ne tik trimitą, bet ir visą muzikos, šviesų ir vaizdo kūrybos sintezę. Vienintelis scenoje pasirodęs asmuo buvo Nilsas Petteris Molvaeris, tačiau ne mažiau svarbūs buvo ir kiti du asmenys, likę už kadro – garso režisierius Johnny Skallebergas ir apšvietimo, šviesų bei videoinstaliacijų inžinierius Tordas Knudsenas.

Šis koncertas nuo kitų skyrėsi pirmiausia muzikos stiliumi. Naujasis džiazas, dažniausiai vadinamas kiek kitaip – „nu jazz“, nėra itin artimas akademinei muzikai ir dažniausiai skamba džiazo, o ne klasikinės muzikos festivaliuose. Bet šįkart padaryta šiokia tokia išimtis nebuvo itin šokiruojama, veikiau ramiai skandinaviška. Džiazas, jungiamas su elektronika, kartkartėmis priminė konkrečius elektroninės šokių muzikos žanrus, tačiau nuosekliai besikeičianti stilistika netilpo nė į vieno jų rėmus – tai neleido klausytojams nuobodžiauti. O subtilaus garso trimito improvizacijos organiškai susiliejo su elektronine muzika, kuri tikrai nebuvo vien tik fonas. Įspūdingos buvo ir videoinstaliacijos, nepanašios į slenkančius filmo vaizdus. Veikiau jos buvo gyvos – tarsi kuriamos čia ir dabar: ryškių spalvų kvadratai ir linijos nuosekliai pereidavo į paties Nilso Petterio Molvaerio siluetą, atkartojantį jo judesius scenoje.

Šis koncertas nepristatė Šiaurės šalių klasikų kūrybos opusų, tačiau suteikė galimybę pažinti ir kitokį norvegišką meną – šiuolaikinį, bet ne akademinį. Ir nors džiazas daugeliui tikriausiai siejasi su afroamerikietiška tradicija, Norvegija pastaraisiais metais taip pat yra itin aktyvi šios muzikos scenoje, o šios šalies džiazo atlikėjai, tokie kaip Janas Garbarekas, Bugge Wesseltoftas ir Nilsas Petteris Molvaeris, kuria ir savitą, skandinavišką atspalvį turintį džiazo stilių – šaltoką, lyrišką, maišomą su elektronika, ypač ambient žanru.

Lietuvos ir Norvegijos klasikai festivalio pabaigoje

Bene pats didingiausias, apibendrinantis visą festivalį ir jo koncepciją buvo baigiamasis koncertas, vykęs kovo 13-ąją. Šis koncertas buvo itin svarbus vien jau tuo, jog scenoje pasirodė ne tik Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, bet ir profesorius Vytautas Landsbergis, jau tapęs neatsiejamu nuo M.K. Čiurlionio vardo. Be to, skambėjo populiariausi M. K. Čiurlionio ir E. Griego kūriniai.

Pirmoji koncerto dalis buvo skirta simfoninei M. K. Čiurlionio muzikai. Skambėjo uvertiūra „Kęstutis“, perdaryta Jurgio Juozapaičio (originali kūrinio partitūra neišliko). Taip pat buvo atlikta simfoninė poema „Jūra“. Abu kūriniai yra svarbūs M. K. Čiurlionio kūryboje, tačiau uvertiūra „Kęstutis“, ko gero, yra šiek tiek mažiau žinoma. Tačiau abu opusai skamba labai lietuviškai, kartu įkūnydami ne tik tautinę, bet ir universalią pasaulio dvasią. Tad ir skambėjo abu kūriniai didingai ir iškilmingai – buvo panaudota visa simfoninio orkestro jėga, į visumą organiškai jungėsi visų instrumentų tembrai, atspindėdami muzika vaizduojamus gamtos vaizdus.

Antrąją koncerto dalį pradėjo triptikas fortepijonui ir orkestrui: variacijos „Sefaa Esec“ tema/ „Tėve mūsų“/ Fuga b-moll. Idėja tris kūrinius sujungti į triptiką kilo V. Landsbergiui, transkripcija – Viktoro Barsovo. Fortepijono partiją redagavo Pavelas Koganas, o fortepijono – Vytautas Landsbergis, pats tąkart sėdęs prie fortepijono. Triptikas nuskambėjo itin subtiliai ir jautriai, tačiau sukauptai, tarsi jį šiek tiek atitolinant nuo romantinių idealų ir nereikalingų emocijų. Tiksliau – tai labiau taikytina solistui, o orkestras šiuo atveju jį šiek tiek užgožė, mat kartais fortepijonas tarsi bandė prasiskverbti pro garsius jo štrichus, ne itin jautriai reaguojančius į solisto pasažus. Pirmojoje dalyje orkestras turėjo galimybę pasireikšti, ir tai darė puikiai, o čia jis turėjo šiek tiek nublankti ir perleisti pagrindinį vaidmenį solistui.

Koncerto pabaiga buvo kur kas žaismingesnė nei ankstesnė dalis – buvo atlikta E. Griego siuita Nr. 1 iš muzikos H. Ibseno dramai „Peras Giuntas“. Neilgas programinis kūrinys, susidedantis iš keturių kontrastingų dalių – „Rytas“, „Ozės mirtis“, „Anitros šokis“, „Kalnų karaliaus oloje“, buvo atsvara prieš tai skambėjusiai muzikai, nes šis kūrinys yra kameriškesnis nei prieš tai skambėjusieji, be to, akivaizdžiai programinis. Tai turėjo būti tarsi nedidelis atsipalaidavimas klausytojams, tačiau rodėsi, jog niekaip negalėjo atsipalaiduoti orkestras. Nors kūrinys skambėjo spalvingai, tačiau pernelyg „maštabiškai“ – matyt, atlikėjai buvo įsiaudrinę nuo koncerto pradžios, atlikdami filosofiškesnius kūrinius, tad grodami šį pritrūko subtilumo, kontrastų tarp dalių, lyriškumo ir lengvumo.

Šiemetinis, jau  14-asis, E. Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalis buvo visoks – ir lietuviškas, ir norvegiškas. Jame lietuviškumas buvo pristatomas daugiausia tradiciniu būdu – pasitelkiant M. K. Čiurlionio kūrybą, o E. Griego muzikos nebuvo tiek daug. Norvegiškąją kultūrą pristatantis svečias nebuvo visai tradicinis, tačiau tikrai įdomus, ir nekyla abejonių, jog tikrai įkūnijantis savo gimtosios šalies dvasią. Įdomu tai, kad dviejų kultūrų sintezei pristatyti šiemet pasirinktas kino filmas. Tad išties džiugu, jog lietuviška ir norvegiška kultūros buvo pristatytos įvairiapusiškai, pasirinkus ne vien tik tradicinę klasikinę muziką.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*