„SAULĖS BROLIAI“: „MUZIKANTAS TURI MOKĖTI GROTI VISKĄ“ 0

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-12-19
Zenekos nuotr.

„Saulės broliai“ – tai penki „saulėti“ ir gana įvairiapusiški vaikinai: Saulius Petreikis (vokalas ir pučiamieji instrumentai), Donatas Petreikis (vokalas, gitara, saksofonas), Tadas Dešukas (smuikas, bosinė gitara), Audrius Pazniokas (akordeonas ir bosinis akordeonas) ir Vytis Vainilaitis (būgnai, perkusija). Susibūrė jie lygiai prieš metus, o pirmojo gimtadienio proga gerbėjams padovanojo ir pirmąjį albumą „Kelionė“, kurio pristatymo koncertas įvyko Kaune gruodžio 2-ąją. Nors nė vienas jų nėra kaunietis, tačiau Kauną vadina savo grupės gimtuoju miestu. Įdomu ir tai, jog ne vienas „Saulės brolių“ narys ruošėsi tapti klasikinės muzikos atlikėju, o pasuko visai kitokiu keliu. Tad apie jų skirtumus, universalumą, jausmus ir, žinoma, muziką kalbamės su „Saulės broliai“ grupės nariais.

Pirmiausia klausiu: kaip ir kodėl atsirado grupė „Saulės broliai“?

Saulius: „Saulės broliai“ atsirado tada, kai į Vilnių atvažiavo gyventi mano brolis Donatas – prieš gerus metus. O kodėl atsirado ši grupė? Ogi todėl, kad aš seniai svajojau apie savo grupę. Svajojau apie savo dainų „išpildymą“, bet to, visada norėjau groti grupėje. Sakydamas „grupėje“ omenyje turiu ne vieną ar du žmones, o didesnį žmonių būrį, kuriame galėtume visi kartu įgyvendinti savo kompozicinius sumanymus. Tad pamažu mano svajonės virto tikrove – atsirado grupė „Saulės broliai“. Žinoma, visi jos nariai surinkti neatsitiktinai – rėmėmės draugystės ir brolybės idėja. Mano brolis ir yra brolis, o visi kiti nariai man taip pat labai gerai pažįstami – su visais bendraujame seniai, mūsų keliai buvo susikirtę ne viename muzikos projekte. Tad dabartinė mūsų sudėtis –  aš (Saulius Petreikis), mano brolis Donatas, Tadas Dešukas, Audrius Pazniokas ir Vytis Vainilaitis. Smagu, kad visi esame kažkuo panašūs, bet drauge ir skirtingi. Panašūs tuo, jog grojame „Saulės broliuose“, o skirtumai mums tik į naudą: papildome vienas kitą, vienas kito trūkumus, todėl viską sudėjus išeina vientisas organizmas.

Tadas: Iš tiesų mintis suburti tokią grupę ore tvyrojo jau seniai. Su Sauliumi  susitikdavome, ir jis visą laiką sakydavo, jog reikia kartu pagroti. Tai vis galvojau: grosim kada ar negrosim? Bet vieną dieną jis atėjo pas mane ir sako: yra toks projektas, galbūt tau įdomus. Pagalvojau, jog būtų visai smagu drauge pradėti groti ką nors savo.

Audrius: Aš taip pat Saulių iki „Saulės brolių“ susikūrimo pažinojau gal kokius penkerius ar šešerius metus. Susitikdavome įvairiuose projektuose, kartu grodavome. Ir šiaip bendravome, leisdavome kartu laisvalaikį. Tačiau atėjo toks momentas, kai pasiūlė kurti savo grupę. Tad ir pasakiau: puiku, darykim. Taip ir pradėjau groti šioje grupėje. O kodėl čia esu? Nes man čia patinka – patinka groti tokią muziką.

O kodėl būtent  – „Saulės broliai“?

Saulius: Pati pavadinimo idėja gimė galvojant apie šviesą, gerą energiją – kažką teigiama. Tad ir mąstėme: kas tai galėtų būti? Kadangi pirmas aspektas kuriant grupę buvo broliškumas, tad ir pagalvojome, jog labai tiktų būtent „Saulės broliai“ – broliai, šviečiant saulei. Saulė juk yra gėris, energija, džiaugsmas. Kiekvienas puikiai žino, kas tai yra: šviečiant saulei išgaruoja bloga nuotaika, negeros mintys.

Kaip apibūdintumėte muziką, kurią grojate? Kokiam žanrui ar stilistikai ją priskirtumėte?

Saulius: Mūsų muziką galėčiau apibūdinti taip: tai muzika, kurioje kiekvienas žmogus gali rasti tai, ko ieško, savo sielai tinkamas vibracijas. O į vieną žanrą ją sutalpinti sunku – yra ir folkloro, ir popso, ir džiazo elementų. Jaučiama ir keltiškos muzikos įtaka – tai puikiai atsispindi ir mūsų kompaktinėje plokštelėje. Yra ir vokalinės muzikos, kuri artima dainuojamajai poezijai. Taip pat yra fusion stiliaus kūrinių bei tokių, kurie nukelia į Rytų kultūras. Grojant ją tiesiog norisi „išskristi“, atsipalaiduoti, medituoti. O į kokios stilistikos rėmus mus įsprausti, gali spręsti ir pats klausytojas.

Tadas: Yra čia ir popso elementų – tokių kūrinių, kurie tikrai „popsiniai“. Ir nors aš pats nesu popso mėgėjas, ši muzika yra kitokia, nestandartinė – joje yra vietos ir improvizacijai, ir fiksuotai medžiagai, ir dainoms. Iš tiesų labai smagu, kad visi esame lygiaverčiai jos dalyviai,  taip pat ir lygiaverčiai grupės nariai. Visi  drauge sėdime ir galvojame, kaip čia patobulinus mūsų dainų skambesį, visi šnekamės,  svarstome.  Juk labai dažnai būna taip: kažkas suburia kolektyvą ir sako – dabar bus taip ir taip. Štai tau natos ir grok tai, kas jose parašyta, man neįdomios tavo idėjos. O „Saulės broliai“  viską sprendžia kartu.

Kas dažniausiai tampa jūsų kūrybos ir muzikavimo inspiracijomis?

Saulius: Kurti įkvepia pabėgimas iš miesto, pabėgimas nuo rutinos, kelionės. Visa instrumentinė muzika gimsta, kai būname ne mieste, o kalnuose ar svečiose šalyse: gamtoje, miškuose. Būtent iš čia ji yra atkeliavusi, čia jos šaknys. Panašiai ir su vokaline muzika, tačiau ją labiau įkvepia žmonės – naujos pažintys, bendravimas. Tai yra bandymas tekstu perteikti informaciją apie gėrį, džiaugsmą, laimę, kurios suteikia bendravimas su žmonėmis.

Kaip keitėsi „Saulės broliai“ nuo atsiradimo pradžios? Kokias galėtumėte įvardinti muzikos ir grupės sudėties metamorfozes?

Saulius: Mūsų muzika gana greitai moduliavo: nuo mūsų susikūrimo pradžios – per metus  – atsirado keltiškos dvasios. Tam įtakos turėjo mano kelionės į Škotiją, domėjimasis šios šalies kultūra ir muzika. Pradėjau išsamiai ją tyrinėti, tad tikriausiai šiam aspektui didžiausią įtaką padariau būtent aš. O sudėtis keitėsi ne tiek ir daug: pradėjome groti su perkusininku Gediminu Mačiulskiu, kurį vėliau pakeitė Vytis Vainilaitis. Nuo tada, kai jis papildė „Saulės brolių“ sudėtį, šiek tiek ėmė keistis ir mūsų muzika – įgavo naują spalvą, ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas. Tad „Saulės broliai“ jau lygiai metus skamba taip, kaip skamba dabar.

Daugumos jūsų grupės narių išsilavinimas yra akademinis. Kodėl negrojate klasikinės muzikos? Neįdomu? Nematote perspektyvų? Ar tiesiog širdžiai artimesnė kitokia muzika?

Saulius: Manau, jog tai, kad grojame būtent tokią muziką, yra tiesiog gyvenimo kelias, o ne koks nors racionalus pasirinkimas. Man yra sunku nusėdėti vienoje vietoje ar būti tiesiog orkestro sraigteliu  (teko beveik trejus metus dirbti pučiamųjų orkestre, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau klasikinio trimito specialybę). Tiesiog žinau, kad galiu nuveikti kažką daugiau, o ne gaišti laiką būdamas maža orkestro dalele. Tad būtent sielos šauksmas atvedė ten, kur dabar esu. Nesinori gaišti laiko, kai žinai, jog gali sugalvoti ką nors įdomaus ir atnešti žmonėms šviesos darydamas kitus dalykus.

Tadas: Aš klasiką grojau visą gyvenimą – mokiausi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, tačiau ją baigęs klasikinės muzikos studijų netęsiau. Bet negaliu tvirtinti, jog visiškai mečiau klasiką. Mažai groju jos viešose erdvėse, tačiau daug muzikuoju namuose. Klasiką pagroti visai sveika, nes ji į mano, kaip muzikanto, grojimo stilių įlieja savų niuansų. Būna ir taip: paskambina draugai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir pasiūlo ką nors pagroti – neatsisakau. Tad kartais tenka klasiką groti ir viešai.

Mielai groju ir džiazą, tačiau nenorėčiau savęs sprausti į tam tikrus rėmus. Vienas žmogus yra pasakęs, jog bet koks muzikantas turėtų mokėti groti viską, nes jo funkcija – groti muziką. Manau, jog blogos muzikos nėra, gali būti tik blogai įgyvendinta idėja. O skirtinga muzika turi ir skirtingą paskirtį: juk nebūtinai ji turi tave versti mąstyti – viena skirta džiaugtis, kita liūdėti.  Aš  klausausi visokios muzikos: nuo klasikos iki sunkiojo metalo, nors vis dėlto mieliausias man yra rokas. Bet klausau visokios, tačiau su sąlyga, jog ji turi skambėti gerai ir turi būti kokybiška.

Audrius: Aš taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau klasiką. Tačiau manau, jog akademinės muzikos jau pagrojau tiek, kiek norėjau. Ir manau, kad man jau jos užtenka. Tai yra praeitas mano gyvenimo etapas, o dabar atėjo kitas – norisi ko nors kito. Be to, dar ir mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje negrojau vien tik klasikinės muzikos. Tuomet aplinkui visada būdavo draugų, kurie grojo džiazą ar kitokią muziką. Jie irgi turėjo nemažai įtakos mano tolimesniam kūrybiniam ir atlikėjo pasirinkimui. Vis dėlto netvirtinu, jog akademinės muzikos man visai nereikia – neseniai vyko akordeonininkų festivalis, tad su malonumu ėjau ten pasiklausyti. Galų gale ir pats daug laiko atidaviau akademinei muzikai, tad pripažįstu, kad jaučiu jai sentimentus. Tačiau arčiau širdies man yra kitokia muzika – būtent tokia, kokią atliekame su „Saulės broliais“, nes čia yra ir improvizacijos, ir world music elementų, ir džiazo, ir, žinoma, nuostabaus vokalo.

Saulius: Tiesą sakant, man įdomu viskas. Pamažu šiek tiek grįžtu prie akademinio repertuaro – rengiame bendrą programą su vargonininku Rimvydu Mitkumi, ruošiamės kitiems metams, mūsų planuose yra keletas koncertų Vokietijoje. Kartais norisi ir klasikinės muzikos elementus ar grojimo stilių maišyti su savomis kompozicijomis. Vis dėlto manau, jog akademinės muzikos atlikėjams progresuoti Lietuvoje gana sunku, nes jos rinka yra užpildyta. Praktika rodo, kad senieji atlikėjai labai nenoriai įsileidžia jaunuosius į savo aplinką.

Ar tai, kad turite skirtingus išsilavinimus ir apskritai esate gana skirtingi, netrukdo rasti bendrą kūrybinę kalbą?

Saulius: Tikrai ne. Juk grojame skirtingais instrumentais: Donatas studijuoja džiazo saksofoną, grupėje groja gitara ir dainuoja. Tadas yra smuikininkas, tačiau į rankas paima ir bosinę gitarą. Vytis yra baigęs būgnų specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo skyriuje, tačiau jam arčiau širdies rokas. Štai Audrius – akordeonininkas, o aš groju įvairiais pučiamaisiais instrumentais. Kaip jau minėjau, mes visada vienas kitą papildome skirtingais aspektais, tačiau repetuodami remiamės į tas pačias gaires: vienas kito klausomės, kuriame bendrą muzikinį audinį, tad jokių keblumų dėl mūsų skirtumų nekyla. Be to, ir pats muzikanto kelias labai įvairiapusiškas, juk nenustoji mokytis baigęs studijas. Tad mes vis dar mokomės ir nuolatos vienas kito klausomės įvairiais aspektais.

Audrius: Manau, kad faktas, jog turime skirtingus išsilavinimus, tikrai mums netrukdo bendradarbiauti tiek kaip kūrėjams, tiek kaip atlikėjams. Tai suteikia labai daug privalumų todėl, kad galime vieni kitus papildyti.

O kokiai auditorijai skirta jūsų muzika?

Saulius: Ji skirta visiems. Mes neskirstome savo klausytojų į jaunus ir senus. Kaip rodo koncertai – mūsų publika yra labai įvairi: nuo jaunimo iki vyresnio amžiaus žmonių. Mes tiesiog grojame šviesią ir saulėtą muziką ir nesistengiame įtikti visiems. Mes savo muzika bandome sušildyti žmonių širdis.

Tadas: Įdomiausia tai, jog mūsų publika plečiasi. Kai pradėjome groti, pirmas koncertas vyko Kaune. Jame didžiąją dalį publikos sudarė merginos. Iš tiesų, kiek teko groti, nesu matęs tiek merginų vienoje vietoje. Tačiau pamažu klausytojų ratas ėmė plėstis: paskutiniame koncerte mačiau visokių žmonių – nuo mažų vaikučių iki pensinio amžiaus žmonių. Šis faktas labai džiugina – tai rodo, jog mūsų muziką priima visokie žmonės, ne tik merginos (šypsosi).

Papasakokite apie savo pirmąjį albumą.

Saulius: Pirmasis mūsų albumas vadinasi „Kelionė“. Kodėl toks pavadinimas? Todėl, kad visa jo muzika yra gimusi keliaujant. Tai yra tarsi kelionė po pasaulį, o drauge ir po Lietuvą. Instrumentinė muzika daugiau kalba apie visą pasaulį, tuo tarpu vokalinėje atsispindi įspūdžiai iš Lietuvos. Kadangi tai pirmasis albumas, mes juo labai džiaugiamės. Jame yra penkiolika gana skirtingų kompozicijų. Man labai džiugu, jog „Kelionėje“ galima aptikti daug skirtingų nuotaikų. Kita vertus, šią kelionę kiekvienas gali traktuoti ir individualiai, atsižvelgdamas į savo išgyvenimus ir fantaziją – kelionė po savo pasaulį ar savo pasaką.

Audrius: Aš taip pat labai džiaugiuosi, kad mūsų kompozicijos įgavo materialesnį pavidalą ir jomis galime dalytis su visais savo gerbėjais.

Donatas: „Kelionėje“ yra užfiksuotos gražiausios mūsų gyvenimo akimirkos: visa tai, ką mes darėme iki šiol. Ne paslaptis, kad jau galvojame ir apie antrąjį albumą. Tikėkimės, kad jis bus toks pats emocingas, tačiau brandesnis.

Saulius: Visa šio albumo muzika yra „saulėta“. Beje, tai yra dalelė kiekvieno mūsų – kiekvienas suteikėme jai savo kolorito, savo emocijų. Nors daugelį dainų kūrė Donatas, aranžavome ir tobulinome jas visi. Tad „Kelionėje“ yra visko – nuo keltiškos fleitos energijos iki armėniško duduko verksmo, taip pat lyriškų baladžių. Beje, ir instrumentų gausa gana didelė – tuo tikrai galime pasigirti, nes tai nebūdinga kiekvienai grupei: kiekvienas mūsų groja mažiausiai dviem instrumentais ir taip įliejame įvairiapusiškumo. O albume galėsite išgirsti tai, ką kiekvienas mūsų moka geriausiai.

Tadas: Iš tiesų, aš pastebiu visuomenės depresiją – žmonėms viskas pilka, ateitis šviečiasi ne kokia. Tad aš manau, kad grojimas ją šiek tiek gydo. Man patinka ši grupė tuo, jog čia visada yra geros emocijos. Grodami mes visada stengiamės transliuoti gerus jausmus, šilumą. Manau, žmonėms tai patinka, o ir mums patinka, kai jie šypsosi išgirdę mūsų muziką. Ir čia tampa nesvarbus muzikos sudėtingumas – funkcijos ir kiti dalykai. Stengiamės savo muzika skleisti gyvenimo džiaugsmą. Manau, jog tai – mūsų tikslas.

Saulius: „Kelionėje“ taip pat atsispindi įvairūs patirti išgyvenimai – ir skausmas, ir džiaugsmas, ir laimė. Juk visi esame žmonės ir šiuos jausmus patiriame. Tad ir albume galėsite rasti įvairių žmogiškų jausenų ir nuotaikų.

Kodėl savo albumui pristatyti pasirinkote būtent Kauną?

Saulius: „Saulės broliai“ gimė Kaune. Kas yra gimimas? Mano manymu, tai pirmas viešas pasirodymas. Čia mes pirmą kartą koncertavome, čia pirmą kartą viešai nuskambėjo mūsų vardas. Ir apskritai kauniečiams esame dėkingi, nes šiame mieste yra „šilčiausia“ mūsų gerbėjų terpė. Todėl nusprendėme ir savo gimtadienius švęsti Kaune – juk pirmasis albumas pasirodė pirmojo „Saulės brolių“ gimtadienio išvakarėse.

Ar manote, kad jūsų albumą „Kelionė“ galėtų  pamėgti ir akademikai?

Saulius: Manau, tikrai taip. Jame galima rasti ir šios muzikos indėlį. Pavyzdžiui, viena mūsų kompozicija „Malda“ yra gimusi mūsų ansamblyje. Tačiau ne kartą skambėjo ir akademinės muzikos erdvėse su akordeonininkų ansambliu „Chill Out“. Vėliau „Maldą“ įtraukėme į „Saulės brolių“ repertuarą, žinoma, šiek tiek ją pakeitę. Beje, šis kūrinys, atliekamas ir nuosaikesne versija, susilaukė puikių įvertinimų – skambėjo netgi Lenkijoje. Tad manyčiau, jog akademinė muzika tam tikra prasme visada yra šalia mūsų.

Dėkoju už pokalbį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*