Gruodis

Lapkričio mėnesį Kauno galerijoje „Meno parkas“ veikė Aušros Andziulytės paroda „Viražai“, skirta menininkės 50 metų sukakčiai paminėti. Ekspozicija atspindi menininkės kūrybinius posūkius, paklydimus ir atsigręžimus.

Pirmasis įspūdis, apėmęs įėjus į galeriją „Meno parkas“, – tarsi būčiau patekusi į baltą kubą, apie kurį gana kritiškai atsiliepė autorius Brianas O‘Doherty dar 8-ajame dešimtmetyje: „Bešešėlė, balta, švari, netikra erdvė, pašvęsta estetikos technologijai. Meno kūriniai sumontuoti, pakabinti, išbarstyti tyrinėjimui. Jų paviršiai nepaliesti laiko ir jo netikėtumų.“¹ Tačiau baltas kubas ir Aušros Andziulytės darbai susilieja ir papildo vienas kitą, sukurdami jau archetipiniu tapusį XX a. modernios parodos įvaizdį. Balta galerijos erdvė leidžia laisvai alsuoti menininkės tapybai. Tai menas, paremtas subtiliais, dažnai visiškai atvirai neišsakomais potyriais.

Keletoje interviu menininkė užsimena, kad pašaukimas tapyti atsirado jau nuo vaikystės, mat Aušra gyveno apsupta kūrybingų žmonių: „Iš vaikystės išlikęs nuostabus aliejinių dažų kvapas. Tėtis buvo mokęsis tapybos, mama baigusi tekstilę.<...> vėliau studijavau Dailės institute. Abu broliai – irgi.“² Taigi menas A.Andziulytei – šeimos tradicija.

Kaip vienus iš pagrindinių kūrybinių inspiruotojų A.Andziulytė mini lietuvių modernistus klasikus, priklausiusius grupei „Ars“. Pasak dailininkės, XX a. 4-ajame dešimtmetyje pagal jų kūrybą tarsi galėjai patikrinti savo kūrybos modernumą, kadangi išvažiuoti į užsienį  galimybės beveik nebuvo, tekdavo žvalgytis į tai, ką turi čia.³ Tačiau formos ir turinio atžvilgiu nuo savo mokytojų menininkė pažengusi kur kas toliau. Jos darbai atskleidžia nematomą, o tik nujaučiamą pasaulį, nors ir yra ryšių su realybe, darbuose ji maksimaliai abstrahuota, atveriama erdvės dimensija.

Jubiliejinės A.Andziulytės parodos pavadinimas norom nenorom bent skambesiu susisiekia su pirmąja  galerijoje „Meno parkas“ 2006 m. surengta ekspozicija, kuri vadinosi „Asmeninis laikas. Miražai“. Galbūt tai mėginta daryti sąmoningai, norint pabrėžti, kad šia paroda šiek tiek gręžiamasi į praeitį: „Tai tarsi posūkiai, klaidžiojimai, sugrįžimai. Kažką pameti, kažką atrandi, kažkur nuklysti, grįžti ir vėl pirmyn. Kartais net atrodo, jog buvo peršoktas laikas ir pratęsta buvusi kryptis į vieną ar kitą pusę. Ir vis tik matyti, kad tas judantis ir kuriantis– vienas ir tas pats asmuo“,⁴ – taip menininkė komentuoja savo jubiliejinę parodą. Parodos ekspozicijoje pristatoma didžioji dalis naujų darbų ir keletas ankstyvesnių, kurie siejasi temomis, bet yra pakitusios išraiškos.

Kūriniai sukabinti dviejose salėse, tačiau pora paveikslų pavadinimu „Pakrantė“ (2009) lankytoją sutinka jau lipantį laiptais galerijos link. Jie savo formomis primena prieš 5 metus vykusios parodos eksponatus. Jau nuo šių darbų prasideda „kelionė paveikslais“ po Kauno apylinkes ir kitas geografines, kai kam atpažįstamas erdves.

Iš tiesų, parodoje gausu paveikslų, ir ankstesnių, ir naujų, kurie nurodo įvairias geografines vietoves,  taip pat susijusių su gamtine tematika ar gamtos reiškiniais. Apie tai suprantame iš pateiktų pavadinimų: „Peizažas“ (2010), „Pilnatis virš Nemuno“ (2010) „Saulėlydis“ (1993), „Kelias Šilavote“ (2011). Dauguma vietovių gerai pažįstamos kauniečiams: tai ir Šančiai („Šančiai“), ir užuominos apie Nemuno bei Neries santaką („Kita Nemuno pusė“, „Kita Neries pusė“) . Pagal juos galima suvokti, kad menininkei svarbi jos aplinka, įdomūs įvairiausi gamtos reiškiniai. Tai patvirtina ir pati kūrėja: „Atsitinka taip, jog idėją kartais pasufleruoja vieta, kurioje esu.<...> Esu kaunietė, daug laiko praleidau vaikščiodama Neries, Nemuno pakrantėmis. Santaka – viena įdomiausių vietų Kaune.“⁵

Įdomų pastebėjimą įvardijo menotyrininkė Rasa Žukienė parodos „Asmeninis laikas. Miražai“ (2006) metu: Aušra mėgsta būti ten, kur ryškūs judėjimo, laikinumo, kitimo ženklai: prie jūros, kalnuose, ant smėlio, dirbtuvėje, su muzika, su arbatos puodeliu. Šioje parodoje kitimo ženklais tampa Nemunas, Neris ir greitai kintantys gamtos reiškiniai – saulėlydis, pilnatis, fata morgana, rūkas ar skandinaviškos naktys.

Nors pavadinimai nurodo gana konkrečius fizinius reiškinius, tačiau abstrakti paveikslų forma kalba ką kita – ji žiūrovą nuneša į minčių, emocijų ir nuotaikų pasaulį, kuris tvyro už realybės vaizdų ir tapybinės plokštumos ribų. Kaip pati menininkė dažnai pabrėžia, savo paveiksluose jai svarbiausia perteikti šviesą bei erdvę. („Erdvė ir šviesa – du man svarbiausi dalykai. <...> Visada bandau plokštumą paversti erdve.“)

Jubiliatė lieka ištikima senokai pamėgtai medžiagai – skardai. Dauguma jos kūrinių tapyti ant metalinės skardos. Tai originalus, unikalus atradimas, būdingas menininkei ir tuo išskiriantis ją iš kitų. Nors toks pasirinkimas ir baimina pirkėjus bei kolekcininkus – tai dailininkės nestabdo. „Mano tėtis dirbo spaustuvėje ir namuose mėtėsi plokštuminė skarda, kuri buvo skirta kažkam uždengti. <...> Pabandžiau ir man labai patiko.“⁶ Tokia medžiaga, pasak Aušros, keičia ir patį kūrybos procesą: „Ant skardos galima lieti, trinti – tai yra visai kitas dažo santykis su paviršiumi.“⁷ Tokia dažų bei skardos draugija suteikia darbui papildomos emocijos – šaltumo, atšiaurumo; padeda perteikti vandens, rūko ar dūmų vaizdinius. Kūriniuose, kuriuose vaizduojamas Nemunas, skardos žvilgesys kelia asociacijas, susijusias su upės spindesiu ar šaltumu. Taip pat daugelyje darbų, tapytų ant metalinės plokštės (pvz. „Tirštas rūkas virš Nemuno“, „Pilnatis virš Nemuno“, „Rudens laužai“), naudojamas ir tamsus koloritas, kuris puikiai pasitarnauja perteikiant Kauno atmosferą rudenį ar žiemą – čia būna pilka, šalta, šlapia. 

Labiausiai išsiskiriantys ir šilčiausi darbai – tai keturių dalių ciklas „Baltosios skandinaviškos naktys“ (2010). Šie darbai išsiskiria šiltu koloritu – naudojamos rausva ir gelsva spalvos. Taip pat matomi abstraktūs juodi štrichai, kai kurie jų primena konkrečias figūras, kaip antai laivelis. Iš menininkės biografijos žinome, kad pabuvoti Skandinavijoje jai teko ne kartą, todėl galime teigti, kad paveikslai inspiruoti akimirkų stebint ar prisimenant skandinaviško kraštovaizdžio vaizdus.

Parodą susiejant su platesniu kontekstu, norisi paminėti Laimos Drazdauskaitės kūrybą. Šios menininkės kūryba ypač gimininga ir artima A.Andziulytei. Abi jos ima tam tikrus tikrovės vaizdus ir juos abstrahuoja. „Aš dirbu su motyvu ir ieškau tapybinės išraiškos jam“,⁸ – sako L.Drazdauskaitė  apie savo stilistiką. Manau, jog ši mintis puikiai tiktų kalbant ir apie A.Andziulytės darbus. Tai abstrakcijos, primenančios fizinius objektus ir reiškinius.

Kitas akivaizdus panašumas – menininkių tematikos pasirinkimas. Kūrėjos renkasi užfiksuoti laikinumo simbolius ir gamtos reiškinius. Pvz., L.Drazdauskaitės darbų pavadinimai „Smėlis ir vanduo“, „Nevėžis“ , „Fontanas“, „Nutrupėjimai“, „Lietaus statinė“  artimi A.Andziulytės pavadinimams, kurie taip pat kalba apie tam tikras vietoves bei besikeičiančius objektus. Panaši net dailininkių spalvų gama – abiejų koloritas nėra ryškus, naudojamos neintensyvios, pastelinės spalvos.

Šiek tiek skirtingi menininkių įkvėpimo ir mokymosi šaltiniai –  vieni A.Andziulytės įkvėpėjų buvo modernistų dailininkų grupė „Ars“, o L.Drazdauskaitei artimesnė J. Švažo mokykla. Tačiau abi menininkės neneigia M.K.Čiurlionio įtakos, dėl kurios menininkių kūryboje atsiranda simbolizmo atspindžių, leidžiančių perteikti ne patį objektą, o nuotaikas, jausmus, intuiciją.

Grįžtant prie A.Andziulytės jubiliejinės parodos „Viražai“ galima teigti, kad tai – menininkės kūrybinių ieškojimų, nukrypimų ir sugrįžimų atspindys. Nors tapybos darbai ir nurodo tam tikras geografines vietas ar objektus, tačiau jie kupini erdvės jausmo ir nuotaikos. Tai padeda pabrėžti ir naudojama specifinė medžiaga – skarda. O menininkės vaizduojami laikinumo ženklai (upė, saulėlydis, pilnatis) dar kartą primena apie laiko tėkmę ir akimirkos trapumą, neatsiejamą nuo mūsų egzistencijos. Juk džiaugsmą  galime atrasti tik suvokę akimirkos nepakartojamumą ir laikinumą. A.Andziulytės kūryba būtent ir siūlo tai patirti.

________________________

1. Brian O‘Doherty. Inside the White Cube: the Ideology of the Gallery Space (1976), Berkeley and Los Angeles: University of California Press, 1999, psl. 15.

2. E.Žukauskaitė. „Harmonija, erdvė ir judėjimas“. „Nemunas“ (2006-02-23, Nr.7). http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(111);Article(2273)

3. Modernaus meno centras. Pokalbis su tapytoja A.Andziulyte. Kalbino Raminta Jurėnaitė. 2010.09.30, http://www.youtube.com/watch?v=8NHJkmu8qL8

4. Galerijos „Meno parkas“ tinklalapis http://www.menoparkas.lt/2011/10/ausra-andziulyte-virazai-2/#more-1003

5. R.Bartusevičiūtė. „Erdvės ir šviesos viražai“, http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/ERDVES-IR-SVIESOS-VIRAZAI

6. Ten pat.

7. Ten pat.

8. Modernaus meno centras. Pokalbis su tapytoja L.Drazdauskaite. Kalbino Raminta Jurėnaitė. 2010.09.30, http://www.youtube.com/watch?v=l9K2eEOcHSQ