STASYS EIDRIGEVIČIUS: „KAŽKUR YRA MANO TIKRASIS „AŠ“... KUR JIS?“ 0

Vidmantas Kiaušas
www.kamane.lt, 2011-05-26

Mąslus žvilgsnis į Motinos portretą. R.Požerskio nuotr.

Su Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, nuo 1980 metų Lenkijoje gyvenančiu ir kuriančiu pasaulyje garsiu vizualių menų kūrėju Stasiu Eidrigevičiumi kalbėjomės „Skliauto“ kavinės kiemelyje. Menininkas buvo alkanas, ketino sukirsti lokio letenos kepsnį ir išgerti bokalą alaus po ką tik įvykusio paslaptingo susitikimo su Kauno kultūros ir šiuolaikinio meno kūrėjais. Uždarumas ir kvietimai nepasiteisino, į susitikimą atėjo tik devyni kauniečiai menininkai bei menotyrininkai, draugiškai pasižiūrėjome du neilgus filmus „Kas naujo pas Stasį“ ir „Svečiuose pas save“. Lenkišką tekstą kai kurie žiūrovai supratome menkai, tačiau tai netrukdė susidaryti įspūdį apie įvairiapusiškus menininko gebėjimus.

Daugiau skaitantieji S. Eidrigevičių pažįsta kaip knygų iliustratorių,  apipavidalinusį įsimintinas Vytautės Žilinskaitės knygas („Robotas ir peteliškė“, „Ledinė fėja“, „Kelionė į Tandadriką“ ir kt.), vėliau padabinusį keletą Eduardo Mieželaičių poezijos rinkinių vaikams, puikų taikomosios grafikos meistrą (Czesławo Miłoszo „9 eilėraščiai“). Kitus žavi menininko tapyba, pastelės, akvarelės, kaukės, fotografijos, performansai, vaidyba... Šiuo metu įvairiapusę kūrėjo asmenybę geriausiai atskleidžia Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti S. Eidrigevičiaus retrospektyvinė paroda „Veidas ant kaukės“ (ekspoziciją kuravo Regina Urbonienė ir Milda Žvirblytė), kurioje matome apie 200 darbų, sukurtų 1974-2010 metais.

 

 

 

 

Keletas Stasio Eidrigevičiaus iliustruotų knygų. 

Kad aprėptum, įsisąmonintum, nunirtum į mįslingai transformuotą, iš atskirų detalių atpažįstamai savą, iš netikėtų interpretacijų – paradoksaliai apribotą ir podraug erdvų menininko pasaulį, prireikia keleto valandų. Laikas prabėga nepastebimai, o tai, ką regėjome, tvirtai įsikerta atmintin. Galima gerbti ir mėgti S. Eidrigevičiaus kūrybą, galima ją kvestionuoti, įtarpuojant į savo, žiūrėtojo, išprusimo kontekstą, tačiau paneigti, kad ji veržliai užima jūsų atminties kertelę, nepavyks. Ir nereikia. Trijų dalių („Miglota“, „(Ne)Mirtinga“, „Melancholija ir nostalgija“) paroda verta kelionės į sostinę.

Tačiau kol kas esame Kaune... Vytauto Didžiojo universiteto menotyrininkas lektorius Remigijus Venckus ir Šiuolaikinių menų katedros vedėjas doc. dr. Rimantas Plungė padirbėjo, kad tarptautinis medijų festivalis „Medijų meno dienos 2011“ nuo idėjos išsirutuliotų iki konkretaus vyksmo, visiems renginiams aprašyti prireiktų keleto straipsnių, o štai surengti žadėtąsias diskusijas su S. Eidrigevičiumi energijos ir noro vedėjams pristigo.

 

Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda „Veidas ant kaukės“. 2011 m. balandžio 8-birželio 5 d. Parodos kuratorės: Regina Urbonienė, Milda Žvirblytė. Vilnius, 2011. LDM, Nacionalinė dailės galerija, fotografas Tomas Kapočius.

S. Eidrigevičius dažnai kartoja niekada nežinąs, kokią temą pasirinks atsidūręs prieš auditoriją. Įsitikinome, kad menininko trūkčiojantis, skubriai nuo temos prie temos šokinėjantis kalbėjimas, išorinis išsiblaškymas turi giluminę esmę (kai kas pasakytų – žaismę...), kuri užprogramuota kad ir filmo „Svečiuose pas save“ pavadinime. Stasys (akivaizdu, kad svečiui tikrai gražiai skamba tėvų skirtasis vardas, juo pašaukiamas jis visada atsiliepia maloniai šypsodamasis) lyg ir praveria dureles, drauge su mumis smalsiai dairosi, kas tenai, viduje, kad bent truputėlį suvoktume, kaip persipina jo biografijos faktai ir jų atspindžiai, interpretacijos kūryboje. Rašydamas straipsnį citatas parinkau iš pokalbio „Skliaute“, susitikimų su Kauno menininkais Kauno fotografijos bei studentais ir dėstytojais „101“ galerijose.

„Kartais rašau dienoraštį, – pasakoja menininkas, – pasižymiu, kur buvau, ką sutikau. Paskutiniu metu dienoraštyje daugiau paišau negu rašau. Prancūzas režisierius padovanojo tokią baltą seną prancūzišką knygą, skirtą veikiausiai sekretoriams, o aš į ją aprašau kai kurias dienas. Būna, užmirštu, kitąkart neturiu nuotaikos, tada kažką brūkšteliu sausai. Mokykloje buvau literatų būrelio pirmininkas, kūriau tragiškas miniatiūras. Lenkiškai išleista didžiulė, su 300-400 reprodukcijų dienoraščių knyga. Norėjau atsivežti, bet sunki, ji skirta ne tiek skaityti, kiek žiūrėti.“

S. Eidrigevičius. „Kiškis“. 1988 m. Popierius, pastelė. Ignacy Eidrigevičiaus nuotr.

Kelionių nevengiantis S. Eidrigevičius sukaupia daug įspūdžių. Neseniai jis grįžo iš Italijos, Bolonijos vaikų knygų mugės, kurioje Lietuva dalyvavo kaip garbės viešnia. Mugėje parodytos „Laumių pasakų“ iliustracijos, kurias kurdamas dailininkas ilgai ieškojo sąryšio tarp Ritos Repšienės teksto ir popieriaus faktūros, galop buvo pasirinktas juodas, stogus dengiant naudojamas popierius. Mugės lankytojai atkreipė dėmesį, kad lietuvis dailininkas nuolatos piešia. „Kelionėje visada turiu 10-12 minkštų pieštukų, popieriaus ir tada esu absoliučiai laisvas, – džiaugiasi dailininkas. – Piešiu, ką noriu. Piešiant labai svarbu, kad popierius ir pieštukas gerai susišnekėtų. Kitaip gero rezultato nebus, neįvyks savitas fantazijos išsiliejimas. Jaunystėje turėjau bloknotėlį iš tokio popieriaus, kokio važinėdamas po pasaulį niekur nebeaptinku...“

Į klausimą, kaip nutinka, kad saviraiškai reikia tiek daug įvairovės, pašnekovas atsako trumpai: „Manau, tokie dalykai slypi pirštuose. Nežinau, gal kiti dailininkai surašo kokias programas, man viskas vyksta natūraliai.“

Taip imta kurti kamerinius ekslibrisus, vėliau pajudėta plakato link. „Apmąstant plakatą tenka atsisakyti fragmentiškumo, – aiškina S. Eidrigevičius, – reikia susikoncentruoti ir aiškiai, stipriai, įtaigiai, patraukliai išreikšti vieną idėją.“

Menininką erzina, kai ne pats parenka teksto šriftą, ant plakato atsiranda įvairiausios organizatoriams reikalingos informacijos ir taip pažeidžiamas meno kūrinio autentiškumas. Kas tada gelbsti? „Dovanojant plakatą talkina žirklutės... – juokiasi autorius. – Kas ne mano, nukerpu.“

Tikriausiai todėl, kad pirmasis susitikimas vyko Kauno fotografijos galerijoje, S. Eidrigevičius kitą dieną VDU „101“ galerijoje vėl rodė ir komentavo savo fotografijas. „Fotografuoti pradėjau iš intuicijos, jokių mokytojų neturėjau. Tėvai kartais papozuodavo, kartais juos užfiksuodavau netikėtai, nemačiom. Gyvenimo sąlygos buvo primityvios, neturėjome elektros. Mama tyliai stebėdavo, ką aš darau. Tėvas buvo kitoks. Aktyvistas, labai mėgo šnekėt. Jam kiti turėjo kalbėti garsiai, lėtai ir aiškiai, kad suprastų. Fizinį darbą dirbo visą gyvenimą. Bet kažką prisigalvodavo, būta netikėtumų... Štai, žiūrėkit, arklys kitaip, negu visi daro, išradingai pakinkytas.“

Menininkas per jaunystės laikų fotografijas panyra į laiką, iriasi atgalios, retsykiais sentimentaliai, retsykiais skaudžiai atsidūsta, tačiau jo matyme, komentaruose girdime daug patyrusio žmogaus gaidų: „Parodų lankytojai šias nuotraukas kartais žiūri labiau negu paveikslus. Man jau tada rūpėjo parodyti dviejų motyvų sandūrą, realaus ir paslaptingo sugretinimą. Matome tėvą. Jis išgėręs, beveik girtas, o Petras, toks pusdurnis, tėvas jį kerpa nelygiai, duobėmis. Kaip spektaklio scena.“

Perpasakodamas ekrane matomą, mestelėdamas netikėtų pastebėjimų, paradoksų, vizualios paskaitos „Mano kelias“ autorius ne kartą pralinksmino studentus, kuriems senojo kaimo patirtys nežinomos, o šiurkštokai skurdi realybė neregėta. S. Eidrigevičius: „Mane domina tai, kas griūna, aš iš to pasaulio, kurį matote.“ Kaip gyvenime būna, juokas ir ašara – kaip brolis ir sesuo. Iš menininko pauzėmis pertraukiamos greitakalbės: „Adelė, mamos sesuo, buvo siuvėja, paliko mašiną „SINGER“, paliko man, buvo nepaprastai gera siuvėja... Ji visada šypsojosi. Net per laidotuves šypsosi... Adelė paišydavo gėlytes... Kartą ištrynė ant nuotraukos savo lūpas, iš karto supratau, kieno darbas...“ Po kelių kadrų skaudus atodūsis: „Tėvas vežė pieną, partrenkė mašina, liko pienas ir kraujas...“

Atpasakoti galima daug, tačiau skaitydami straipsnį nepajusite intonacijos niuansų, pauzių trukmės, balso garsumo... Dailininkas rodo piešinius ant išardyto bloknoto lapelių. „Veidas gėlėse“, „Kraitis“, „Upės pradžia“... S. Eidrigevičius iki šiol neatsižada metaforinio mąstymo, prasmės ieškojimo, teigia nesąs abstrakcionistas, nors prieš valandėlę, rodydamas plakatą, klausė: „Kas sako, kad abstrakcija ne mano sritis?“

Toks kūrėjo impulsyvumas svaigiai žavus, įdomu spėlioti, kaip grakščiai chaotiškas žmogus, užsidaręs studijoje, tampa ištobulintų, giliai apmąstytų formų meistru. Ir vėl – staigus minties šuolis: „Mano darbuose visada būdavo toks apsirengęs žmogelis, jis turi nusirengti, turiu parodyti tam tikras situacijas su nuogu žmogaus kūnu. Nuogu žmogaus kūnu iliustravau „Laumių pasaką“, parašytą liaudiška kalba, viskas aiškiai... Vienas bernas prišiko ant lėkštės ir nunešė raganoms valgyti... Parodžiau piešinį savo sūnui. Jis sako: „Leidyklai neduok“. Liko studijoje. Vienas dalykas pasakyti žodžiu, kitas – pamatyti vaizdą.“

Visai kitokios režisuotos fotografijos, kurių matėme filmuose, per paskaitą „Mano kelias“, parodoje Vilniuje. Plačiau apie fotografijas – todėl, kad Kaune jos buvo E. Eidrigevičiaus pasisakymų akcentas. Ar reikia sakyti, kad pozuoja beveidžiai modeliai, atspindintys žmogaus vienišumą, uždarumą? Nuogus kūnus fotografas įkurdina įvairiausiomis padėtimis, kartais kūnų jungtis, sąšaukas pratęsia geometrinės figūros: ritiniai, trikampiai, apskritimai... Tokia personažų egzistencija provokuoja žiūrėtoją, įvyksta keliasluoksnė sandūra: kūnas sutinka kūną, mes žvelgiame į šviesoraštį, kurio įskaitymas nevienareikšmis, kviečiantis improvizuoti.

S. Eidrigevičius: „Svarbu koncepcija. Svarbu, kad kūrinys prakalbėtų, sukeltų jį matančiojo emocijas. Fotografijos – eiliniai mano darbai, tik kita technika. Siekiu taupumo, toks mano sumanymas... Gali būti visko, įvairių smulkmenų labai daug, chaosas, o kai kada reikia švaros, išgryninimo. Niekada nerodau žmogaus veido, o jeigu rodau – su kauke. O ta kaukė nuo mano veido nuimta. Aš, mano autoportretas, mini spektakliai... Kai mane kas nors fotografuoja, pasiūlau šimtą sumanymų... Kai susitinka sumanymas, šviesa, padidinimas, darbas pradeda kalbėti.“

Kad kalbėtų, reikia nerimti, sugalvoti ką nors nauja, netikėta. Paryžiuje S. Eidrigevičius įkalbėjo pozuoti juodaodį, uždėjo jam juodą kaukę. „Modelis suaugo su kauke, – džiūgauja fotografas. – Žmogus turi gražų kūną ir negražų veidą, arba atvirkščiai.“ 

O kur pašnekovo teatrališkumo ištakos? Dažniau uždaras negu atlapaširdiškai atviras, nors ir daug, lengvai kalbantis, menininkas jau sakė, kad vaikystėje mėgo brolių Grimų, Anderseno pasakas, kad knygose ieškojo paveiksliukų, kurie nebuvo tokie, kokių norėjosi. Gerokai vėliau diplomuotas dailininkas palinko į siurrealizmą, norėjo „tapyti mišką, lauką, namelį, kokią raganą...“ Pasakytume –  atsitiktinumas, bet realizuoti vienokį ar kitokį pašaukimą žmogui tikriausiai lemta, tad už vaikiškų knygų iliustravimą S. Eidrigevičius gavo daug premijų, išgarsėjo. Apie iliustracijas dailininkas sako: „Tamsios, nelinksmos, nepataikaujančios rinkai, komercijai. Ne milijonams vaikų, o estetiniam auklėjimui. Kiti užauga, o knygas tebeturi.“ 

Ak taip, apie S. Eidrigevičiaus teatrališkumo ištakas... Visur, kur mes, gyvenimo scena, tad esame artistai arba... statistai. Artistas Stasys, gyvendamas netoli Panevėžio, svajojo apie perspektyvas, sukūrė pirmąjį spektakliuką su kaimo vaikais, pats suvaidino kunigą. Mama pagalvojo, kad vaikis išjuokė bažnyčią, liepė klauptis. Anokia bausmė, per Mišias ne kartą atsiklaupti tenka... Tėvo bernaitis klausė be išlygų: „Į mišką, tai į mišką, ant stogo, tai ant stogo...“  Bet kur kas labiau būsimam menininkui patikdavo stovėti ant bulvių kapčiaus ir sakyti eilėraščius bei vaidinti debesims, paukščiams. Eidamas į mokyklą ir dairydamasis į telefono stulpus, vielas, berniūkštis įžiūrėdavo sufantazuoto filmo kadrus. „Kūrimas buvo nedokumentuotas, galvoje, kažkoks galimas scenarijus“, – prisimena S. Eidrigevičius. Ar ne todėl jam taip nesunku buvo suvaidinti save Žako Debso filme „Buzkaši – stepių legenda“? 

Man regis, menotyrininkai, kalbėdami apie garsiąją, teatrališką  kaukių seriją „Liūdesiai“, paklūsta autoriaus pavadinime užprogramuotai nuotaikai, o vėliau išplečia liūdesio kontekstą iki S. Eidrigevičiaus aliejinių drobių, pastelių ar piešinių, kuriuose dažnai matome plačiai atvertas, apvalias akis. Kodėl dvejoju? Prisiminkite širdį skaudžiai gildantį atvejį iš savo asmeninės patirties, pažvelkite į veidrodį... Man S. Eidrigevičiaus personažų (nesvarbu, ar tai būtų „bekūnė“, savarankiškai gyvenanti galva, ar neįprastai transformuota figūra) akys nustebusios, sunerimusios, galbūt žiūrinčios baugiai... Prisimenate liaudišką apibūdinimą: akys kaip kukuliai. Argi apie liūdnas taip sakoma?

Kaukės, akys, o tada prisimename ir garsiąją Pinokio nosį. Visame pasaulyje atpažįstamas medinis, ilganosis berniukas Pinokis, kaip ir Mažasis princas (kad dviese būtų linksmiau), amžini širdyse tų, kurie žvelgdami į žvaigždes sugalvoja svajonę, o braidžiodami per rasą laukia jos išsipildant. „Pinokis vienas iš mano žmogeliukų, – neneigia dailininkas. – Man gražu, galimybė turėti nuotykį... Kalbu apie sėdintį Pinokį: metalinė skulptūra, į viršų nukreipta antena kaip nosis, kaip simbolis, atsisveikinimas... Melo antena, dokumentas...“

O štai paukščių snapai, panašūs į nosis, kartais graudžiai kapsi žemę... Menininkas apie savo jaunystę kaime: „Tenai buvo ir absurdo, ir juoko, ir sunkumų... Ir gyvuliai, ir paukščiai...“  Tikrovė ir sapnai, vaizduotės šėlsmas ir tvarkingas fakto raštas, fantazijos polėkis ir šlubčiojanti lemtis, tvirtas žinojimas ir melancholiškas neapsisprendimas...  Po kuria personažo kauke slepiasi autorius, iš kurio kampo mįslingai dairosi, kas, kur ir kodėl atsidūsta?

Į klausimą apie jo kūrybos socialumą menininkas nereaguoja: „Jeigu kažkas taip kalba, taip ir yra.“ Kai parūpsta, ar pasaulyje žinomas, universalia  meno kalba prabylantis menininkas nesibaugina kosmopolitizmo užkrato, jis linksmai kvatoja: „Turėtų atsakyti kitas žmogus. Visko po truputį... Kažkur yra mano tikrasis „aš“... Kur jis?“

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, apžiūrėdamas didžiulę retrospektyvinę S. Eidrigevičiaus parodą „Veidas ant kaukės“, galvojau apie begalinį žmogaus vidinio pasaulio margumą ir ne mažiau nenuspėjamai spalvingą menininko išsisakymą per kūrybą. Viešai uždaras, kaukėtas, atvirai ironiškas, bet drauge ir jautrus, lengvai pažeidžiamas. Toks jis – STASYS. Įvairius menininko įnorius pildančios galvos, kurios atsiduria fiziškai nepatogiose (kai galva – individualus kūnas, ir žiūrovo tai netrikdo, priima ją kaip natūralią esatį) situacijose, logikai nepavaldžios, veik šokiruojančios personažų būsenos,  provokuojantis aštrumas, žeidžiantis pagavumas...

Nutolstanti ar priartėjanti kaukė? Galvos skausmas kaip pažeista atmintis... Po Paskutinės vakarienės – guldymas į karstą... Per miglas sušvytinti Vincento van Gogho saulėgrąža... Kaukės ir kaukės... Šauksmas ir emigranto veidas-inkilas po tinklu... Kaukės sumedėjusiomis (aiškiau – iš medžio šakų) kojomis ir performansų įrašai... Iracionalių vaizdų apgultis, melancholiškas krintančių metaforų dunksėjimas... Kaukės po kaukėmis, kaukės ant kaukių... S. Eidrigevičius sakė: „Kažkur yra mano tikrasis „aš“... Kur jis?“ O kur ir kaip užrašyta mano, tavo, jo ar jos gyvenimų kardiogramos?

Nesakau, kad „Veidas ant kaukės“ atsakys į dešimtis klausimų. Didesnė tikimybė, kad klausimų tik padaugės, tačiau paroda skatina pamatyti tai, kas regėta, šviežiu žvilgsniu, naujai, nelauktai. Bendraudamas su studentais S. Eidrigevičius pašmaikštavo: „Vakar žurnalistui kalbėjau, o teisybės galbūt nė žodžio...“

Leiskite nepritarti, gerbiamas pašnekove, maestro Stasy. Tikrumo akimirkų nesumeluosi. Už parodos kaukių žiūrovai įžiūri ilgesingą, tikroviškai tragikomišką, filosofišką Jūsų buvimą. Ačiū už interviu. Sakėte, kad tikrai smagu „užkrėsti kitą pažiūrėti“, o jeigu reikia, jeigu žmogus kažko nežino, klausia, nesupranta, „padėti žodžiais, nes per pasakojimą daug atsiveria“.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*