ĮSIKLAUSAI IR GIRDI, KAIP PLAKA LĖLĖS ŠIRDIS 1

Vidmantas Kiaušas
www.kamane.lt, 2011-06-06

 Gegužės 25-28 d. vykęs XIX tarptautinis lėlių teatrų  „Skrajojantis festivalis“ parodė sunkiai aprėpiamą temų ir aktorinės meistrystės įvairovę: keturias dienas iki išnaktų  galėjome žiūrėti lėlininkų iš Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Ukrainos, Prancūzijos, Čekijos, Kroatijos, Slovakijos, Olandijos, Izraelio, Kinijos ir, žinoma, Lietuvos spektaklius, kurie buvo rodomi Kauno lėlių, Kauno valstybiniame muzikiniame, Kauno valstybiniame dramos ir Kauno kameriniame teatruose. „Skrajojantį festivalį“ organizavę Kauno valstybinis lėlių teatras ir Tarptautinės lėlininkų organizacijos UNIMA Lietuvos centras plušo iš širdies, tad festivalio direktoriaus Sigito Klibavičiaus pastebėjimas, kad trumpiausios naktys būna per festivalį, nekelia nė menkiausių dvejonių.

Tiems, kurie pasiges nuo 1991 m. pamėgto festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“, privalu paaiškinti – naujasis pavadinimas „Skrajojantis festivalis“ reprezentuoja Europos Komisijos programos „Kultūra 2007-2013“ remiamą tarptautinį teatrų projektą „Skrajojantis festivalis – šeima ir vaikai šiuolaikinėje Europoje“. 2009-2011 m. trukusio projekto veikloje dalyvauja penki lėlių teatrai iš Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Ukrainos ir Lietuvos. XIX tarptautinis lėlių teatrų festivalis Kaune yra trečiasis šio projekto darbų pristatymas, įspūdingai paįvairintas Europos lėlių ir vizualinio teatro žvaigždžių pasirodymais bei svečių iš Kinijos programa.

Padykę suaugusiųjų žaidimai

Lėlininkai, kaip ir daugelis kitų dabarties menininkų, sparčiai kinta, pasitelkdami videoinstaliacijas, kiną, įvairiausius objektus, šokį, suranda vis naujų raiškos galimybių ir taip prisijaukina, ugdosi jaunuosius Melpomenės bičiulius, o vyresniuosius, įpratusius matyti klasikinį lėlių valdymo meną, kartais priverčia postmoderniai trūkčioti pečiais. Smagiausia, kad nuostaba ne konvulsyviai isteriška, o taikiai pozityvi. Pavyzdžiui, intriguojamai metaforiškas, tobulai gražus reginys, kuriame daiktai pasakoja amžiną kaip žmonija istoriją, Klaipėdos lėlių teatro pasirinkta Alfredo Jarry pjesė „Juoba“. Intrigantės moters paskatintas vyras nužudo karalių, užima sostą, tačiau karūna mulkio išminčiumi nepaverčia... Kas prieš tris dešimtmečius matė Jono Vaitkaus Kauno valstybiniame dramos teatre režisuotą „Karalių Ūbą“, lengviau atsekė politinio grotesko siužetą, kitiems teatralai konspektyviai pagarsino pagrindinius veiksmo akcentus. Nors žiūrėti smagu ir be komentarų: personažai-skudurai valdo neįvardytą valstybę, iš situacijos ironiškai šaiposi, sarkastiškai blykčioja šakutės, peiliai bei indai, o mėsmalė negailestinga likimams ir laikui... Padykusios pirštinėtos rankos, aistringas moteriškos ir vyriškos kojos šokis, muzikos ir judesių plastikos sąšaukos, dešimtys puikių mizanscenų. Režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė pjesę perteikia labai išradingai, stebina neišsenkantys jos fantazijų šaltiniai, objektų margumyne kaip lygiavertis partneris sukiojasi mūsų kasdienybės apkumščiuotas intelektas. Visko tiek daug, kad dėmesys galop pradeda slopti, nors aktorės Rūta Bukinytė, Renata Kutaitė ir Renata Idzelytė vaidina tikrai žaismingai, jau pirmąją festivalio dieną kilstelėdamos kartelę įvairiausių teatrinių mokyklų čempionų šuoliams. 

Todėl, nekreipdami dėmesio į repertuaro eiliškumą, eikime pasižiūrėti scenarijaus autorės ir lėlių dailininkės Auksės Petrulienės bei kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio audiovizualinės istorijos „Pasmaugta ir nušautas“. Pradžiai – trumpa citata: „Psilikono teatras – tęstinis šiuolaikinio, tarpdisciplininio meno projektas, kurio parateatrinę veiklą charakterizuoja vieši pasirodymai-videožaidimai miniatiūrinėmis lėlėmis, pagamintomis iš silikono – tąsios, plastiškos ir atsparios medžiagos.“ Kūrėjai, pasitelkdami manipuliaciją lėlėmis, įvairius skysčius bei objektus, filmuoja vaidinimą, kurio vaizdas projektuojamas ekrane. Skamba gyva, meditatyvi T. Dobrovolskio  muzika, išsiplėtojanti iki nervus dirginančių, čaižių garsų, kuriuos keičia lyriškesni paringavimai, mūsų akyse bręsta, improvizuotai plėtojasi neįprastas teatrinis reginys.

A. Petrulienės ir T. Dobrovolskio performansas perpasakoja skandalingą 1930-ųjų istoriją, apie kurią net po kelių dešimtmečių kuždėdavosi ir mano gimtojo kaimo moterėlės... Pasak menininkų, jie tyrinėja geismo fenomeną, o mes, žiūrėtojai, pavilioti klampokai (patys suprantate – silikonas...) erotiškų asociacijų nesikuklindami pusbalsiu kikename. Nusijuokiame tiek, kad šaipomės iš žmogžudysčių, mirties, o tai vėlų vakarą paklaidina ponią etiką abejotinos moralės krūmyne. Kaip kitaip pasakyti, jeigu nelaimingojo prelato ir jo pamylėtos moters (nelaimingosios moters ir jos pamylėto prelato?) vardai, kruopščiai nuskaityti iš ano meto bulvarinės spaudos, linksniuojami veik ciniškai. Visa kita – išmanus, originalus, įdomus vizualinis sprendimas, kai menininkai atsistoja prieš žiūrovus ir plačiai atveria savo kūrybinių dirbtuvių duris.

„Išpera!“. Org. nuotr.

Šachmatų žirgo žingsneliu šoktelėkime į festivalio finalą – Olandijoje kuriančio brazilų kilmės menininko Dudo Paivos trupės spektaklį suaugusiesiems „Išpera!“ Arklį paminėjau intuityviai – jo dantys buvo įsikandę į koją kauštelėjusiam piliečiui, su buteliu rankoje išsikepurnėjusiam iš spalvingo scenos šabakštyno. O tada... Įsivaizduokime, kad satyra įsikerta absurdui į parankę ir porelė stukteli pagrindiniam veikėjui, kurį sąlyginai pavadinkime Bala Žino Kas, skatindama susirasti daugiau personažų. Anonse rašoma, kad šiųmetė premjera  „Išpera!“ sukurta remiantis prancūzo Boriso Viano novele „Širdžių plėšikas“, kurioje žaismingai aptariamas žmogaus žiaurumas. Iš pradžių bekojė moteris ieško katės Rumbos, po kurio laiko Rumbą kaip koks raguotis atrajoja moters vyras, tačiau tai – tik psichodelinių vingrybių viršūnėlė. Atvirai sakant, siužeto vingiai ne tokie ir svarbūs, žiūrovus užburia Duda Paivos vaidybos bei šokių plastika, menininkas, žaibiškai kaitaliodamas balsą, perteikdamas skirtingas personažų nuotaikas ir tuo pačiu metu valdydamas dvi didžiules porolonines lėles, tampa „trys viename“. Įžūlios lėlės irgi nesnaudžia, netrunka pasisavinti aktoriaus drabužius, akinius, po kurio laiko bekojė moteris įsigeidžia trūkstamų kūno dalių, o sąlyčių rezultatas – arbatinukas ir puodeliai... 

Menininkas su lėlėmis bendrauja taip įsijautęs, kontaktas toks betarpiškai tikras, kad scenoje užgimsta temperamentingas, nuodėmingų priešpriešų ir pakantaus bendravimo meilės lydinys. Šokėjas ir lėlės analizuoja vieni kitus, išnyksta realybės ir fantazijos ribos, galime sakyti, kad pasakojama komiška istorija, tačiau ne ką mažiau girdime ir  tragiškų gaidų. Lėles sukūrė Duda Paiva ir Jamas Barnardas, jose vaidinimui vykstant įžiūrime vis daugiau paties koncepcijos ir choreografijos autoriaus Duda Paivos (bendraautoris – Paulas Selwynas Nortonas) veido bruožų. Įstabi aktorinė meistrystė netrunka supinklioti vaidinimo tėkmei nuolankiai paklususį žiūrovą – scenografui Hansui C. Boerui panorėjus, Kauno muzikinio teatro scena plečiasi, kibiai apglėbdama publiką, o iš pirmo žvilgsnio ne patys meiliausi poroloniniai vyras ir moteris mums tampa keistai savi. Vos ne kaip tąsiosios, silikoninės A. Petrulienės lėlės. „Išpera!“ pažadėjo nuodėmių, baimių ir nusikaltimų apmąstymus, o (bent jau mintyse) dažnam iš mūsų nutinka visko... Ar tik Duda Paivos lėlės neįasmenina daugiau negu pavytusius moterį ir vyrą? Ar tik menininkas pats aistringai nesiaiškina ir mūsų nekviečia drauge žvilgtelėti, koks jis, intriguojamai šiurpokas, žmogaus vidinis pasaulis?

„Skrajojančio festivalio“ improvizacijų laisvė, galimybės matyti savaip - vienas  patraukliausių šventės bruožų. Ir spektaklių daugiakalbystė, kartais net vertimų stygius, žiūrovų fantazijai talkino kuo gražiausiai.

„Pančas ir Džudi Afganistane“. Org. nuotr.

O štai Stuffedo lėlių teatro iš Olandijos spektaklį „Pančas ir Džudi Afganistane“ nežinodami turinio suprastume sunkokai. Režisierius, lėlių dailininkas ir aktorius Neville’is Tranteris pasakoja apie lėlininką Naidželą, kuris atkeliauja į Afganistaną linksminti sąjungininkų karių. Prasideda nuotykiai, dingsta asistentė Emilė, intriguoja gero nežadanti pažintis su Panču Bin Ladenu... Garsusis australų kilmės menininkas scenoje nuoširdus iki prakaito, tačiau jo kruopščiai nušlifuota vaidyba žavėjo labiau, kol pamatėme impulsyviai nenuspėjamą Dudą Paivą. Nors lyginti tikriausiai neverta – „Pančas ir Džudi Afganistane“ pašiepia vakariečių bukumą Rytuose, o Afganistanas ir politika visame pasaulyje matomi kaip sukibę į abejotinos kokybės tvarinį, tad norom nenorom pakrizename gaižiai. Net tada, kai pasitelkęs lėles, spalvas, muziką ir dialogus menininkas juokauja inteligentiškai, santūriai. Ak, tas nesimpatingasis Afganistanas! Ak, tos vertinimų klišės. 

Nėra mūsų, pasakos ir jūsų – esame mes

Nuskambės paradoksaliai, tačiau mažieji „Skrajojančio festivalio“ žiūrovai irgi neliko nuskriausti, nors jų tarp mamų ir tėčių maišėsi nedaug. Anokie, sakysite, lėlių vaidinimai be vaikų krykštavimo, aplodismentų, tačiau spektaklius kolegiškai vertino gausus festivalio dalyvių iš svetur būrys, o patalpos, išskyrus Muzikinį teatrą, ne iš didžiųjų, tad teko susiglausti ir bičiuliškai dalytis oro gurkšniu. Gaila, bet nebuvo oficialiai įvardyto festivalio Diskusijų klubo, organizatoriams pristigo jėgų viešai pakalbinti garsiuosius svečius. Ar kitą kartą, kurio laukiame ir linkime, nevertėtų parodyti mažiau, tačiau pasikvietus teatrologus aptarti, kas matyta, pasvarstyti, kur link juda Europos lėlių teatrai?

„Skruzdėlė atsiskyrėlė“. Org. nuotr.

Kalbant apie spektaklius vaikams, gudriausias pasirodė esąs Panevėžio vežimo lėlių teatras, įsikūręs ant pievelės šalia Lėlių teatro ir parodęs Jono Radzevičiaus pasaką „Skruzdėlė atsiskyrėlė“. Antano Markuckio režisuotas marionečių (dailininkė Jelena Beresneva, scenografė Vida Auksutytė) spektaklis tikriausiai jau apkeliavo visą Lietuvą, sekdamas pamokomą istoriją apie įnoringą Skruzdėlytę, ieškančią lengvo gyvenimo. Vežimą tempiančių arklių, tiesa, nesimatė, tačiau kelio dvasia, atitinkanti festivalio nuostatas, jautėsi. Nepretenzingai paprastas, nuoširdus spektaklis prikaustė mažųjų dėmesį, o ir suaugusieji kantriai laukė, ką pasakys Boružėlė ar Lietaus Lašelis. Patikėkite, nebūtina suritulėjusiems tetoms ir dėdėms suvaikėti, kad patirtų pasakos džiaugsmą.

Mačiau ir Rygos valstybinio lėlių teatro keliaujantį spektaklį „Miegančioji gražuolė“. Po Panevėžio vežimo lėlių teatro spektaklio šis gerai pritiko – vaidino jauni ir simpatiški Lienite Osipova ir Anrijs Sirmais, pasaką, kurios siužetą žino kiekvienas, režisavo Estijos ir Latvijos duetas – Reinas Aguras ir Vija Bluzma. Pakvietę į spektaklį-žaidimą, svečiai iš Rygos su mažais ir dideliais bendravo žaismingai, padainuodami dainelių ir kviesdami susitapatinti: nėra mūsų, pasakos ir jūsų – esame mes. Nelengvas uždavinys, beveik toks pat, kaip išsivaduoti iš miego burtų. 

„Kregždutė“. Org. nuotr.

Torūnės lėlių teatras „Baj Pomorski“ iš Lenkijos vaidino lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę „Kregždutė“, sukurtą pagal brazilų rašytojo Jorge Amado pasaką. Inscenizacijos autorius ir režisierius Zbygnievas Lisowskis, drabužius, kaukes ir projekcijas sukūrė dailininkas Pavelas Hubička, kompozitorius – Piotras Nazarukas. Pilnutėlės Muzikinio teatro salės jaunieji žiūrovai pakliuvo į muzikinę pasaką, kurioje bendravimo santykiai, veikėjų tarpusavio ryšys nepavaldūs įprastiems: susimyli Kregždutė ir Katinas. Atvejis nėra unikalus, ypač prisiminus Akademinio M. Pidgiryankos lėlių teatro iš Ukrainos spektaklį, kuriame autoriui Janui Ekholmui panorėjus susidraugauja Lapiukas Liudvikas XIV ir kiškiai, po kurio laiko Lapiukas sutinka gražuolę viščiukę Tutą. Scenarijaus autorius ir režisierius Dmytro Nuyanzinas, dailininkė Lyuidmyla Skitovich ir kompozitorius Vitaliy'jus Manykas sukūrė žiūrovams patikusius lėlių ir aktorių duetus, pjesė kalba apie pasaulio įvairovę, tarpusavio santykių erdves bei grožį, taikias netikėčiausių pabendravimų  galimybes.

"Mergaitė su apelsinais". Mildos Kiaušaitės nuotr.

Neveltui spektakliai (kaip ir kauniečių „Šeimynėlė iš Didžiosios girios“, slovakų „Čintetas, arba Jūra pasaulio gale“ ir čekų „Mergaitė su apelsinu“) sukurti projektui „Skrajojantis festivalis – šeima ir vaikai šiuolaikinėje Europoje“, tad juose pirmiausia pastebime tėvų ir vaikų santykių analizę, kilusių problemų sprendimų paieškas, ne mažiau svarbios pakantumo nuomonių įvairovei pamokos, pagarbos šeimai įamžinimas. Sudėtingos, menininkų niekada neužmirštamos temos, geidaujančios išskirtinai jautrių traktuočių, išmanaus brandžios patirties ir jaunatviško maišto interpretavimo. Norėčiau klysti, bet man pasirodė, kad Europos Komisijos programai specialiai režisuoti kūriniai blankesni, dažniausiai eita pramintais lėlininkų takais. Nors bendrame festivalio kontekste menine išmone pridengta didaktika klausos nežeidė, norėjosi veržlesnės, įvairesnės šeimos ir vaikų situacijos šiuolaikinėje Europoje analizės.    

„Guliverio kelionė į Liliputiją“. Org. nuotr.

Būna, baugu garsiau atsidusti

Prieš gerą pusmetį dukrai prasitariau, kad labai seniai, kaimo trobos sienojams pokšint nuo šalčio, skaičiau „Guliverio keliones“. Po kurio laiko ji padovanojo Jonathano Swifto romaną, išverstą Juozo Balčikonio. Labai nudžiugau, sentimentaliai susijaudinau, pasižiūrėjau, kad pradinukas būsiu skaitęs 1957 m. leidimą, tiražas pakartotas tik 1987 ir 2010 m. Spėlioju, kodėl linksma ir išmintinga knyga „Guliverio kelionės“ nepaklausi, atsakymo nežinau.

Suintrigavo galimybė pasižiūrėti Jeruzalės „Train“ lėlių teatro iš Izraelio spektaklį vaikams „Guliverio kelionė į Liliputiją“. Aktorius Jackas Shvilis mus pakviečia į žaidimų kambarį, o režisieriui Amitui Droriui panorėjus Shmilo Maayano inscenizacijos ir mūsų pasauliai suartėja tiek, kad, vaizduotei laigant scenos link, galime tapti milžinais arba... nykštukais.  Nelygu santykis su dabartimi, nuotaika. Aktorius J. Shvilis manipuliuoja tokiomis mažytėmis lėlėmis, smulkiais mechanizmais, kad jie virpėdami perteikia Guliverio širdies plakimą. Ar fantazijos pasaulyje svarbūs materialių daiktų matmenys? Veikiausiai ne. Svarbesnis dvasingas buvimas drauge, pavyzdžiui, su mažosiomis lėlėmis, kai gali įsivaizduoti valdąs likimą, o susimąsčius paaiškėja, jis – tave.

„Žvakės šviesa-2“. Org. nuotr.

1987 m. prancūzų lėlininko Patrico Conano įkurta „Garin Trousseboef“ trupė – profesionalus lėlių ir objektų teatras iš Savnė miesto Prancūzijoje. Spektaklis „Žvakės šviesa-2“ -- animacinių-pirštinių lėlių pavyzdys. Scenarijaus autorius, režisierius ir lėlių dailininkas P. Conanas, kuris vaidina su žavia Perrine Cierco. Rašydamas „lėlių“ abejoju, matėme bekojus ir berankius objektus, lanksčius maišelius su galvikėmis, kurie galop sušoka net garsųjį Charlie’io Chaplino „bandelių“ šokį. Aktoriai vaidino išskirtinai preciziškai, kiekvienas judesys apgalvotas, profesionaliai tikslus. Vaidinimas „Žvakių šviesa-2“ sudarytas iš atskirų epizodų, kuriuos jungia spektaklio kūrėjų manipuliacijos šypseną keliančiomis lėlėmis. Nors temą menininkai nusako rimtai: „Pasakojimas apie mirtį, gyvenimą ir jų sandūroje įvykstančius svarbius reiškinius“.

Žiūrėti buvo labai miela, jauku, tačiau nesimaivysiu, nemeluosiu – siužeto neatpasakočiau... Vienas pavyzdžių, kai kūrėjų įtaiga svarbesnė už žodinį komentarą.

Quanzhou marionečių teatras. Org. nuotr.

Viskas, ką mačiau? Patikėkite, daug. Neišsiduosiu, ką vertinga pražiopsojau, patys suprantate, kur galėjau nenueiti... Jeigu šaipotės, kad palikau išsilavinimo spragą neišvydęs Quanzhou marionečių teatro iš Kinijos, klystate. Scenarijaus autorius ir režisierius Wangas Jingxianas siūlų miške įkurdino devynis aktorius, kurie vaidino trumpų istorijų ciklą „Senovės menas: nauji keliai“, sukurtą pagal kinų liaudies pasakojimus ir legendas. Visais atvejais dominuoja ir svarbiausias preciziškas marionečių valdymas. Lėlė paima butelį, taurę, įsipila ir išgeria... Beždžionė važiuoja dviračiu, groja gitara... Marionetės atlieka tradicinį krūtinės plekšnojimo šokį... Kiekvienas pasakojimas esmę atskleidžia per marionečių judesių grakštumą, kinų profesionalumas išskirtinis, galima tik stebėtis, kaip nesusipinkliojama tarp siūlų. Antra vertus, rezultatai pasiekiami treniruojantis metų metus, mus nudžiuginęs Quanzhau  marionečių teatras įkurtas 1952 m. Tiesa, kai pagalvoji apie kinų kultūros ilgametes tradicijas, stebiesi mažiau.

„Peras Giuntas“. Org. nuotr.

Pabaigai kviečiu į Kemerovo srities A. Gaidaro lėlių teatro iš Rusijos spektaklį, mūsų dėmesiui Henriko Ibseno „Peras Giuntas“. Režisierius Dimitrijus Vichretskijus, dailininkas Viktoras Chutkovas, plastikos režisierė Tatjana Grigorjanc. Prisimenate Solveigos, kuri laukė Pero Giunto visą gyvenimą, žodžius: „Aš tau dėkinga, nes tu mano gyvenimą pavertei pasaka...“ Neįsivaizduoju, kaip žiūrėtųsi spektaklis be įstabios Edvardo Griego muzikos, kuri, regis, trapiai palytėdama septynis aktorius, stumteli juos į vizijų, idealios moters paieškų kelią. Mūsų dėmesiui muzika, aktorių kūnų kalba, subtilus bendravimas su lėlėmis, šviesų lyrika. Bežodis veiksmas vyksta taip virpuliuojančiai trapiai, kad baugu garsiau atsidusti.

Vėlus vakaras, tačiau labai neskubriai vaidinama filosofinė drama taip pakeri, kad tyli visi mobilieji telefonai, o laikrodžių, kad nesudrumstų teatro rimties, į „Skrajojančio festivalio“ spektaklius einantys žiūrovai nesinešioja.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*