Vasaris

Vaiva Mažulytė

www.kamane.lt , 2010 02 08

Panašu, kad pirmojo penkerių metų jubiliejaus sulaukęs Kauno simfoninis orkestras jau turi nemažą būrį gerbėjų. Vasario 5, 6 dienomis surengtoje gimtadienio šventėje Kauno filharmonijos salėje bent jau pirmąjį vakarą laisvų vietų nebuvo.

Kaip ir kiekvienas svarbus jubiliejus, taip ir šis neapsiėjo be garbingų svečių, sveikinimų ir net apdovanojimų. Kauno meras Andrius Kupčinskas jubiliejines statulėles įteikė pirmajam orkestro dirigentui Pavelui Bermanui, dabartiniam vyriausiajam dirigentui Modestui Pitrėnui, orkestro vadovui Algimantui Treikauskui, koncerto svečiui iš Rygos, kompozitoriui ir pianistui Raimondui Paului. Pagerbti buvo ir atskirų orkestro instrumentų grupių koncertmeisteriai.

Gana pompastiškai prasidėjusi šventė vėliau klausytojui suteikė galimybę išgirsti ne ką mažiau įspūdingų muzikos kūrinių. Prisimenant pirmąjį Kauno simfoninio orkestro koncertą 2005 metais, buvo atlikta Giedriaus Kuprevičiaus uvertiūra „Orkestro gimimas“, specialiai sukurta orkestro įkūrimo proga. Nuotaikingas ir pilnas staigmenų kūrinys leido vėl prisiminti orkestro gimimą ir tarsi pažvelgti iš laiko perspektyvos: penkeri metai – daug  ar mažai?

Tačiau daugiau filosofuoti laiko reliatyvumo tema šio renginio metu nesinorėjo. „Orkestro gimimas“ greičiau paveikė tarsi šypseną keliantis vaikystės nuotraukų albumas - gražus, kad ir koks bebūtų.

Po džiugaus „Orkestro gimimo“ klausytojai turėjo galimybę įvertinti ir orkestro meistriškumą, pasidžiaugti pirmojo Kauno simfoninio orkestro dirigento sugrįžimu – tik šįkart ne su batuta, o – su smuiku rankose. S. Prokofjevo koncertą smuikui ir orkestrui nr.2 g-moll op.63 atliko P.Bermanas.

Techniškai sudėtingas kūrinys reikalavo iš muzikantų ypatingo susikaupimo. Iš pradžių orkestras pristigo užtikrintumo ir tikslaus žinojimo, ką daro. Tačiau pajutę griežtą ir tvirtą M.Pitrėno ranką, muzikantai kūrinį baigė tiksliau ir užtikrinčiau. Dirigentas sekė kiekvieną puikiai griežusio solisto niuansą ir ta linkme vedė visą orkestrą. Tiesa, orkestras galėjo būti ir paslankesnis, rodyti daugiau iniciatyvos, o ne tik sekti dirigento batutą.

Solistas P.Bermanas, jau ne pirmą kartą Lietuvoje demonstruojantis ypatingus smuikininko sugebėjimus, nenuvylė ir tądien. Klausytojai galėjo žavėtis nepriekaištinga technika, puikiu smuiko skambesiu. Norėjosi tiktai glaudesnio solisto ir orkestro muzikantų ryšio. Pastarieji, pirmą kartą atlikdami šį sudėtingą kūrinį, pirmenybę teikė teisingoms natoms, o ne muzikiniam dialogui su solistu. Tačiau scenos jaudulys, aiškiai matomos pastangos ir atsakomybės jausmas tokį atlikimą pateisina.

Antroje koncerto dalyje atlikėjų gerokai pagausėjo. Šalia orkestro scenoje pasirodė ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis). Kartu šie dideli ansambliai atliko puikiai žinomus ir didelėmis progomis nuolatos grojamus A.Borodino „Poloviečių šokius“ iš operos „Kunigaikštis Igoris“ ir ne taip gerai klausytojams pažįstamą H. Villa-Lobos kūrinį Choros nr. 10.

Kaip ir priklauso tikrai šventei, didingi kūriniai privertė skambėti kiekvieną palyginti nedidelės Kauno filharmonijos salės kampelį. „Poloviečių šokiai“ skambėjo užtikrintai ir laisvai. H.Villa-Lobos kūrinys, taip pat ne mažiau efektingas, pareikalavo iš muzikantų daugiau pastangų.Jis buvo ypač įdomus ir tinkantis abiem kolektyvams. Reikia tikėtis, kad repertuare nuolatos atsiras tokių naujų ir negirdėtų opusų.

Koncerto pabaigai ir klausytojams atsipalaiduoti buvo pasirinktas dviejų garsių Latvijos kompozitorių Raimundo Paulo ir Arturo Maskato kūrinys – fantazija fortepijonui, orkestrui ir mišriam chorui „Teatras“. Būdamas ne tik žymus kompozitorius, bet ir pianistas, R. Paulas pats skambino savo sukurtą kūrinį.

Fantazija „Teatras“ iš kitų tos dienos koncerto kūrinių išsiskyrė lyriškomis melodijomis, džiazui būdinga improvizacija. Abu kompozitoriai į žodį „teatras“ kūrinyje pažvelgė kitu kampu. Fantazija nebuvo nei teatrališka, nei dramatiška, kaip atrodytų daugeliui išgirdus tokį pavadinimą. R.Paulas, pasaulyje žinomas labiau kaip estradinės muzikos kūrėjas, šį kūrinį nuo akademiškumo labiau priartino prie popstiliaus.

Nuskambėjus fantazijai, R.Paului į sceną teko sugrįžti ne kartą. Publikai pageidaujant jis pagrojo  improvizaciją savo populiarių dainų temomis -- "Milijonas raudonų rožių" (rus. "Milijon, milijon alych roz..." ) ir kt. Dar vėliau su choru ir orkestru teko pakartoti ir dalį fantazijos „Teatras“.

Antrąją jubiliejinių koncertų dieną vietoj R.Paulo ir A.Maskato fantazijos „Teatras“ skambėjo A.Maskato „Tango“. Charakteringas ir užburiantis kūrinys orkestrui buvo atliktas su įkvėpimu ir nostalgiškai dramatiška nuotaika, būdinga tangožanrui.

Gana plataus spektro sudėtingą programą parengęs Kauno simfoninis orkestras su dirigentu M.Pitrėnu nusipelnė plojimų. Nemažai stiprių muzikantų  turintis orkestras galėtų nuolatos rengti sudėtingas ir įdomias programas. Reikėtų tik daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, darbo, kantrybės ir įkvėpimo.