Vasaris

„Autoportretas“ (1943). R.Marcinkevičiūtės nuotraukos

Intriguojančios meno istorijos paraštės

Kauniečio tapytojo Jono Vaičio (1903-1963) kūrybos paroda iš Vaičių šeimos kolekcijos, šį vasarį surengta privačioje Stasio Juškaus galerijoje Vilniuje, -- malonus netikėtumas, privertęs ne tik meno mėgėjus, bet ir kolekcininkus bei menotyrininkus ieškoti švariai nuvalyto takelio, vedančio per pusnynus prie Sereikiškių parko vartų.

Ant galerijos sienų kabantys didieji dailininko paveikslai neparduodami, tačiau vienus jų jau nusižiūrėjo vilnietis kolekcininkas. Jo neatbaidė net keliasdešimties tūkstančių litų kaina, kurią nenorėdamas parduoti pamėgtų darbų nurodė dailininko sūnus. Parduoti skirti J.Vaičio nutapyti nedideli etiudai. Keliais tūkstančiais įvertinti mažyčiai peizažai taip pat domina publiką.

Paveikslai miesto tema:  „Kaminkrėtys“,  „Muzikiniame teatre“ (1958),  „Paryžius  naktį“ (1961) viršuje.

J.Vaitys – Kaune gimęs, Kaune ir Panevėžyje gyvenęs tapytojas. Meno pasaulyje jis dažniausiai minimas kaip Kauno dailės instituto direktorius, kuris sudėtingais pokario metais tremties, sovietų armijos ir kitų nemalonumų padėjo išvengti daugeliui būsimųjų dailininkų.

O štai tapytojas Augustinas Savickas savo atsiminimų knygoje „Žalia tyla“ vyresnįjį kolegą pristato iš kitos pusės. Jam J.Vaitys buvo „puikus žmogus ir dar puikesnis sugėrovas, kurio namelyje Kaune, Žaliakalnyje, visada kampe stovėdavo didžiulis spirito butelis, nušvilptas iš mokslinės laboratorijos, kur jis docentavo. Tai buvo klasikas Nr. 2, nes pasiekti tokių karjeros viršūnių, kaip ponas draugas Antanas Žmuidzinavičius-Žemaitis, jis galėjo tik sapnuose“.

Etiudai

Parodos S.Juškaus galerijoje iniciatorius J.Vaičio sūnus, architektas Leonardas Vaitys įsitikinęs, kad, bandant apibrėžti tėvo kūrybos vietą Lietuvos dailės istorijoje, būtina atsižvelgti į pokario metų situaciją, kai laisvai reikštis menininkui buvo iš esmės neįmanoma. Sunku būtų nepritarti jo nuomonei, kad maži paveldo karoliukai „sudaro pilną kultūrinio vaizdo vėrinį, kuriame, nelygu laikas, sušvinta tai vienas, tai kitas“.

Menotyrininkai tokius „paveldo karoliukus“ dažniausiai įvardija „kultūros paraščių“ terminu. Ir būtent tos „paraštės“ XX a. antroje pusėje viliojo daugelį solidžiausių kultūros tyrinėtojų. Žinoma, Lietuvoje, kurioje daugelį metų nebuvo Nacionalinės galerijos, net ir pačių žymiausių XX a. dailininkų kūryba nėra puikiai žinoma, ką jau kalbėti apie visus kitus. Tačiau nemažas susidomėjimas J.Vaičio paroda – akivaizdus ženklas, kad publiką galima suintriguoti ne vien M.K.Čiurlionio ar A.Gudaičio vardais.

Etiudai

Nenorėjo fotografuoti teptuku

Žiūrint į Jono Vaičio peizažus ir portretus Vilniaus S.Juškaus galerijoje sunku patikėti, kad vienas artimiausių šio kauniečio dailininko bičiulių buvo vilnietis V.Kairiūkštis, kuris net rūsčiais karo metais gyveno “grynojo meno” idėja.

“Tai nereiškia nuo gyvenimo atitraukto meno, -- rašė V.Kairiūkštis laiške seseriai 1944 metais. -- Tai menas, kuris nesiekia iliustratyvių tikslų (vaizdavimo istorijos, etnografijos, fiziologinių reiškinių ir t.t.), bet kuris turi savo ypatingą siekimą ir tikslus, kurių pasiekti negali jokia kita sritis (nors ir gimininga, artima) – ir kurie surišti su veikimu spalvų, linijų, erdvės, jausmo, ritmo ir t.t. (…) Kas būtų, jei Čiurlionis pradėtų galvoti, ar jį supras “platesnės masės”, ar ne? Jis turbūt visai nustotų kūręs.”

Regis, su V.Kairiūkščiu bendrauti ir net jo patarimų mielai klausytis galėtų šiuolaikinis skulptorius Vladas Urbanavičius, kurio santūri “Krantinės arka”, atsiradusi iš subtilaus “linijų, erdvės, jausmo, ritmo” pojūčio (o ne iš noro priminti tautai jų didžiavyrius), pernai taip suerzino “platesnes mases”.

Tuo tarpu J.Vaičio portretai bei peizažai ir masėms, ir socrealizmą propagavusiems ideologams, regis, turėjo ypač patikti. Juo labiau kad kauniečio šaltkalvio šeimoje užaugusiam J.Vaičiui socialinės temos buvo nesvetimos ir prieš karą. Vienas žymiausių dailininko darbų – 1936 metais nutapytas “Mašinistas”,  dar vadinamas “Tėvo portretu”. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, jo meninę idėją vėliau perėmė Jonas Švažas, 1958 metais kurdamas savo monumentalų darbo žmogaus paveikslą “Darbininko portretas”.

„Brazilka“ (1929)

Vilniškėje parodoje akį patraukia ir garsioji J.Vaičio “Brazilka”(1929 m.), kurioje vaizduojami Kauno Žaliakalnio lūšnynai.  „Skurdaus gyvenimo vaizdas emocionaliai įtaigus, išreikštas niūriu tamsiu koloritu, neramiais kontūrais, nervingai bėgančiais plikų medžių šakomis ar aštriais apgriuvusių stogų siluetais“, -- pastebi N.Tumėnienė. Tapytojas A.Savickas įsitikinęs, kad savo tematika šis paveikslas – „protestas prieš „hedonistinį“ peizažą“.

Akivaizdu, kad ne tik siužetai, bet ir savita tapybos kalba buvo ypač svarbi J.Vaičiui, 1930 metais dalyvavusiam pirmoje Nepriklausomų dailininkų draugijos parodoje. Pats tapytojas yra sakęs, kad „bendra tos draugijos tendencija buvo atsipalaiduoti nuo natūralistų“. Todėl nenuostabu, kad priverstinis “fotografinis” tikrovės vaizdavimas, kurį propagavo socrealizmo ideologai, jam niekuomet netapo savas. Neatsitiktinai dar 1962 metais sovietinės Lietuvos oficioze “Tiesa” tapytojas publikavo vieną pirmųjų straipsnių, skirtų meninei fotografijai (“Meninė fotografija reikalinga”).

Socialistinio realizmo replės

Iki šiol dažnai svarstoma, kokia būtų lietuvių dailė, jei vos pražydusio jos medžio šakos nebūtų nulenktos žemyn, stengiantis priversti vaizduojamojo meno kūrėjus ideologiškai iškreiptu būdu “tarnauti liaudies masėms”. 2004 metų sausį Vilniaus Radvilų rūmuose surengtoje jubiliejinėje tapytojo Viktoro Vizgirdos parodoje būrelis vyresniosios kartos tapytojų aistringai diskutavo apie išeivijoje sukurtus jo paveikslus. “Nelietuviškas” darbų koloritas ir tapybą persmelkęs nerimas išprovokavo spėliones, kaip būtų susiklostęs šio dailininko kūrybinis kelias, jei jis paskutiniais karo metais nebūtų pasitraukęs į Vakarus.

Peizažas „Panemuniais“ (1962)

Peizažai

Tik 1940 metais atsirado galimybė sugrįžti į Kauną, tačiau netrukus prasidėjo karas. Kaip tik tuo metu tapytojas pradėjo aktyviau dalyvauti parodose, kritikai pastebėjo naują meninę kokybę. „J. Vaitys buvusiose parodose pasireikšdavo gana neaiškiu, akademiniu veidu, bet dabar atsinaujinęs, kitas, gana įdomus tapytojas. Atsikratęs manieros, efekto ir vatinio tapybos būdo išsivystys į modernišką tapytoją“, -- rašė Petras Tarabilda dienraštyje „Lietuvos žinios“.

Net ir tapytojo mokytojas Justinas Vienožinskis pripažino, kad „nepastovusis J. Vaitys kaskart įgyja daugiau jėgos. Jam, berods, tektų susimąstyti, kuria linkme pagaliau keliauti.“ „J. Vaičio ketvirtojo dešimtmečio kūrybą lydėjo ir žanrų, ir meninės formos įvairovės ieškojimai. Šis laikotarpis – brandžiausias Vaičio kūrybos tarpsnis“, -- rašoma „XX a. Lietuvių dailės istorijos“ II tome.

Menotyrininkas Jonas Umbrasas, rašęs apie XX a. pirmosios pusės lietuvių tapybos sroves ir tendencijas, teigė, kad J.Vaitys “nesirėmė impresionizmo metodu, o ėjo savitu meninio apibendrinimo keliu, kūrė tikslius spalvos dėmių kontrastus, tapė ekspresyviai”.

Deja, pokario metais noras “eiti savitu keliu” buvo laikomas beveik nusikaltimu . Prievarta brukama tikroviškumo tendencija dailėje “įveikė ir Vaitį”, konstatavo menotyrininkė N.Tumėnienė. Jos manymu, lūžį dailininko kūryboje žymi 1948 metais nutapytas paveikslas „Zarasų kraštas“, kuriame „tarsi fotoobjektyvu užfiksuotas gražus gamtovaizdis“.

Išgelbėjo dvasios skurdžiai

„Dvasios skurdžiai“ (1938)

Nors, dailės tyrinėtojų manymu, reikšmingiausia J.Vaičio kūrybos dalis – peizažai, tačiau S.Juškaus galerijoje surengtoje parodoje iš kitų išsiskiria ryškiomis spalvomis nutapytas paveikslas “Dvasios skurdžiai”. Jo pavadinimas išduoda ypač negatyvų autoriaus požiūrį į “aukštuomenės” pramogas ir į kortuojančias bei rūkančias ponias.

Dailininko dukra lituanistė Laimutė Vaitytė prisimena, kad Panevėžyje tarp inteligentų buvo paplitęs žaidimas kortomis, ypač preferansas. Tėvas žaisti nemėgęs, prisėsdavęs tik tuomet, kai stigdavo ketvirto žaidėjo.

“Paveikslas “Dvasios skurdžiai” (1938 m.) yra tapytas iš natūros. Pirmajame variante dar buvo ir trijų lošiančių kortomis vaikų figūros: mano, Alytės ir Rimuko Lukšionių. Vėliau tą dalį tėvas nukirpo, dėl to buvau labai nepatenkinta”, -- rašo L.Vaitytė savo prisiminimuose apie tėvą.

Kalbama, kad kaip tik žmonos pomėgis rengti kortuotojų vakarėlius išgelbėjęs J.Vaitį ir visą jų šeimą nuo tremties. Vieno sovietinio karininko žmona, išgirdusi, kad Vaičius ruošiamasi išvežti, pasipiktino, jog nebegalės leisti laiko prie kortų stalo, ir įkalbėjo vyrą jų neliesti.

Įdomu, kad ne peizažai, o būtent mažiau žinomi figūriniai paveikslai labiausiai sudomino parodoje apsilankiusią Nacionalinės galerijos direktorę Lolitą Jablonskienę. Jos manymu, “Dvasios skurdžiai” ir nedidelis 1956 metų paveikslas “Muzikiniame teatre” galėtų papildyti galerijos XX a. tapybos kolekciją.