Spalis

"Ar tu būsi kitas?". Instaliacijos fragmentas. R.Andriušytės-Žukienės nuotr.

"Keturios sekundės". R.Andriušytės-Žukienės nuotr.

Fotografijų ciklas "Šešiasdešimt". R.Andriušytės-Žukienės nuotr.

"Pontepinų kova su bulvių valgytojais arba Tuštumos sodas Nr. 10". R.Andriušytės-Žukienės nuotr.

"Tuštumos sodų" ekspozicijos fragmentas. Ant sienos - "12 pilnačių". R.Andriušytės-Žukienės nuotr.

"Tuštumos sodų" ekspozicijos fragmentas. Fone - "Dirbtuvių" ciklas ir "Dvi kolonos feminizmo pergalei pažymėti". R.Andriušytės-Žukienės nuotr.

Kadaise Vytauto Didžiojo universitete darbavęsis Balys Sruoga ginčydavosi pats su savimi: parašydavo savo nuomonę, paskui kitame tekste ją karštai neigdavo, provokuodamas ir kitus įsitraukti į diskusijas.

Šiandien meninis gyvenimas ir profesionali jo kritika tikrovėje vos susisiekia, nors akademinėje terpėje būsimų menotyrininkų gretos visai neretos. Auga ir neišauga? Bando ir neprasimuša? Dažniausiai net nebando. Kritika iš tiesų yra sudėtinga veikla, jos ir šaknys, ir vaisiai kartūs, nes tenka stoti prieš menininkų ir žiūrovų daugumą, prieš inerciją, prieš pusmenį. Be profesinių dalykų, reikia ir kritiko temperamento, ir ambicijos sukurti paveikų, įtaigų tekstą, ir specifinio, aštraus kūrinio perskaitymo įpročio. Meno kritikoje, kaip ir kūryboje, reikalingos asmenybės – pameistriais čia niekas netiki.

Nors visi sutaria, kad dailės kritika – atskira profesija, kurioje jungiasi dailėtyra ir žurnalistika, sistemingai jos niekur nemokoma. Kritikas, kaip guvus kultūros lauko veikėjas ir praktikas, turėtų formuotis akademinėje terpėje, siurbdamas į save literatūros, dailės, teatro ir kino mokslus, bet ir neapsiriboti vien jais, stengtis kuo dažniau su savo tekstais ir nuomonėmis dalyvauti gyvame kultūros vyksme.

Sakoma, kad kritikui subręsti reikia mažiausiai dešimties metų skaitymo ir rašymo. Daugumai VDU menotyros ketvirtakursių, būsimųjų meno tyrėjų ir kritikų, starto laikas buvo 2010 metų rugsėjis ir spalis. Tikėtina, kad po dešimtmečio kai kurie jų bus meno kritikai kaip uolos – intelektualiai brandūs, principingi, negailestingai preparuojantys meno reiškinius.

Šiandien jie rašo pirmąsias dailės parodų recenzijas. Eimučio Markūno paroda „Tuštumos sodai“ (Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija Kaune) patraukė net aštuonių būsimų kritikų dėmesį. Laikykis, menininke! :)

Giedrė Legotaitė. Vokiečių XIX a. poetas ir dramaturgas Christianas Friedrichas Hebbelis yra sakęs, kad menas – tai žmonijos sąžinė. Jeigu remsimės šiuo požiūriu, tuomet ką apie šiandieninę Lietuvą ir lietuvius sako Eimučio Markūno kūriniai?

„Tuštumos sodai - 1“ (2010) - tai grafitu ir klijais sukurtas raizgus plokštuminis kūrinys, prieštaraujantis tuštumos definicijai. Tačiau menininkas tai vadina tuštuma, kadangi be tų brūzgynų daugiau nieko nėra, tik begalinė erdvė, o patys brūzgynai – vijokliai tarsi paantrina „sodui“. Plastinė raiška konfrontuoja su kūrinio pavadinimu.

Fotografijų cikle „Dirbtuvės” E.Markūnas mąsto stereotipiškai. Fotografijose įamžintos dirbtuvės sienos su gausybe plakatų, kurių analogai galėtų būti kalendorių su pupytėmis puslapiai. Tai vaizdai ir „vardai“ (matyti netgi plakatų pavadinimai „Meilės vergė“, „Meilės fėja“, „Miegalė“, „Delfinė“, „Vasariškoji“), jaudinantys vyrus jų vyriškoje aplinkoje. Argi toks vartotojiškumas - ne paties menininko tuštybė?

Paroda bando prabilti kiekvienam lankytojui suprantama kalba. Instaliacijoje „Ar tu būsi kitas?“ dailininkas plėtoja emigracijos, kuri šiandien yra pavojinga mūsų valstybės išlikimui, temą. Jis paliečia tremties temą, ženklinančią skaudžią ir netolimą tautos praeitį. „Garsas parinktas taip, kad įvairaus amžiaus žiūrovai rastų atpažinimo kodą“, - teigia dailininkas. Tai vagonų, važiavusių į Sibirą, ar eurostarų, dabar skraidinančių į briuselius, triukšmas.

Parodos formalųjį lygį sumenkino šalia meno kūrinių pavadinimų su klaidomis parašyti tekstai. Rašymas pamiršus lietuviškas raides kelia nesusipratimų. Gal tai specialus šiuolaikinio meno kaprizas, bet vis dėlto, kai matau su klaida parašytą pavadinimą (vietoj „Šešiasdešimt“ parašyta „Šešiasmešimt“), tai jau ir pyktis suima.

Paroda „Tuštumos sodai“ yra įdomi, intriguojanti, tremties ir emigracijos temomis jautriai paliečianti ne vieną lankytoją. Išvykimas – pagrindinis „Tuštumos sodų“ meninės idėjos elementas. Atsakant į pradžioje iškeltą klausimą, autoriaus darbai atspindi visuomenės migravimo faktą. Jei žmonijos nepastovumas nulemia jos „tuščius sodus“, tuomet ką tai pasako apie pačius „sodininkus“?

Vaidė Legotaitė. Parodoje meno kūriniai itin sėkmingai sąveikauja su šalia jų pateikiamais prierašais. Glausti, kartais šiek tiek romantiški paaiškinimai, filosofinio krūvio persmelktos mintys ir taikliai parinktos tokių žinomų intelektualų, kaip Sigismundo Freudo ar E.M.Remarque'o, citatos tarsi prakalbina eksponuojamus objektus, o žiūrovus nukreipia į takelį pasivaikščioti po „prabylantį vėjams“ sodą.

Lėta. Apsidairai – ir viskas aplinkui neįtikėtinai lėta. Parodoje jautiesi kaip kitame pasaulyje: kitas kvėpavimo ritmas, kitas laikas. Pavyko idėja sukurti kažkokią atskirą, nelabai realią erdvę, kurioje tiesiog jauti tą receptorius dirginantį tuštumos skonį ir kvapą (nebent tai būtų vištienos tvaikas, tvyrantis ekspozicijos salėje). Tad mano asmeninis verdiktas – paroda yra pavykusi, tačiau visi meno objektai, kuriuos mačiau ir tyrinėjau parodoje, visi prierašai ant sienų šalia eksponatų, visi jie vedė į tą beprasmybės, nesusivokimo, paikumo sklidiną tuštybių sodą.

Socialiniame interneto tinklalapyje, E.Markūno profilyje, perskaičiau menininko pamėgtą mintį: „Pirmyn į šlovingų beprasmių siekimų platybes.“ Ji dar kartą patvirtino autoriui rūpimą apmąstymų bei kūrybos temą. Štai ta mintis, kurią dabar suvokiu kaip vieną iš aptariamos parodos idėjų. Ji puikiai padeda suprasti, iš kur, anot E.Markūno, atsiranda tie sustingę tuštumos sodai.

„Dvi kolonos feminizmo pergalei pažymėti“ – kūrinys, kuriame E.Markūnas šiek šiek sarkastiškai kalba apie šiuolaikinę moterį, jos garbei pastatydamas dvi baltas, tačiau raudonais dažais nelyginant krauju išmurzintas drobines kolonas. Ar tai akmuo į feminisčių, besivaržančių su vyrais, daržą, ar tiesiog nusivylimas karjeristėmis, gimdymą nustūmusiomis į antrą planą?

Tenka užsiminti apie vieną parodos netobulumą, paplitusį Lietuvos šiuolaikinio meno parodose. Neaptikau vieno kūrinio. Kurioziška, bet kaip žiūrovė abejoju ekspozicijos suplanavimo tinkamumu ir lankytojams reikalingos informacijos pakankamumu. To siauro koridoriaus, uždengto juodu polietilenu, nors ir su rodykle, pasirodo, nepakanka, kad lankytojas rastų visus eksponatus. Reikia turėti omenyje, kad lietuviai auklėti šūkiu „eksponatų rankomis neliesti“, todėl ir dabar dar ne visi linkę landžioti pro plyšius polietilene ir juoduose kambariukuose ieškoti meno kūrinių.

Justė Stučkaitė. Ekspozicijos centre – neišnykstančio dvoko šaltinis „Pontepinų kovos su bulvių valgytojais, arba Tuštumos sodas Nr. 10” . Raudonu kilimu, tarsi kariuomenė parade, driekiasi vištų kojų eilės. Kūrinio pavadinime įžvelgiu sąsajų su animacinio filmo “Paslapčių sodas” herojais pontepinais. Aliuzija į mažamečių mėgstamos juostos herojus praneša apie masinės, vartotojiškos sąmonės apraiškas. Autoriaus santykis su tomis apraiškomis nelabai aiškus. Olandų dailininkas Vincentas van Goghas tapė bulvių valgytojus, sunkiai dirbančius tam, kad palaikytų savo gyvybę. E.Markūnas šiuos du visai skirtingus pasaulius sugretina ir supriešina. Atsiranda ironija, ir keista “kova” įgauna grotesko prasmę. Šių dviejų šalių ir joms atstovaujančių “veikėjų” sugretinimas parodo XXI amžiaus žmogaus vertybių bataliją, prioritetų kaitą.

E.Markūno “Tuštumos sodai” glumina. Kyla klausimas: kokia visa tai sukūrusio menininko pozicija? Ar jis (šįkart) ciniškai žvelgia į civilizacijos subrandintus vaisius, ar kaip reta blaiviai apmąsto mūsų apkiurusios visuomenės ydas ir yra jos būklės atkoduotojas mums suvokiamomis formomis? Man suprantama parodos mintis: neretai būname ne tik “tuštumos soduose” vykstančių įvykių liudininkais, bet ir jų veikėjais.

Miglė Klusaitė. Pasak parodos autoriaus, „Tuštumos sodai“ susiję su vienatve, gamtos mirtimi, liūdesiu ar nostalgija, dvasine ir intelektine dykra, prašviesėjimu ir erdve. Bet žiūrint sunku suprasti, ką bendra tarpusavyje turi gana skirtingi, skirtingomis technikomis atlikti darbai. Gaila, kad parodoje nėra anotacijos, pristatančios autorių, jo darbus ir apibendrinančios šią parodą kaip vienį. Galbūt iš dalies anotaciją atstoja autoriaus žodžiai ant sienos, bet tai – individualus menininko kalbėjimas, panašus į parodos šūkį. Prie kai kurių darbų yra juos paaiškinantys užrašai, bet jie labiau atskiria vizualiai ir taip jau smarkiai skirtingus kūrinius. Dailininko tekstai -  tarsi beraščio: gramatinės klaidos, praleisti kableliai, neužkabintos nosinės gerokai trikdo.

Vienas pagrindinių parodos akcentų – instaliacija „Pontepinų kovos su bulvių valgytojais, arba Tuštumos sodas Nr.10“. Neįsivaizduoju, kas tie pontepinai, bet nuo raudono kilimo tau mojuojančios vištų „rankelės“ atrodo įdomiai. Tiesa, prieš apsilankant parodoje kolegos juokais rekomendavo pasiimti dujokaukę. Atrodo, šis daiktas parodos lankytojams tikrai praverstų – gendančios žalios mėsos kvapas nemalonus, bet „efektingas“. Kaip visa tai interpretuoti? Pirma į galvą šovusi mintis – menininkas propaguoja vegetarizmą. O gal tai Holivudo aukštuomenė ant raudonojo kilimo? Pasirodo, šis darbas byloja daugiau ir kapsto giliau – kalbama ir apie vienatvę, gamtos mirtį ir visuomenės vartotojiškumą, ir netgi kovą su bulvių valgytojais. Kas bendra tarp vištų galūnių ir bulvių valgytojų, tikrai sunku suprasti. Nebent tai, kad lietuviai šalia bulvių pietums mėgsta valgyti vištieną? Manau, šią instaliaciją greitai teks šalinti iš ekspozicijos. Nežinau, ar tai būtų didelė žala menui. 

Tomas Petkevičius. Dailininkas eksponuoja ir fotografijų seriją „Dirbtuvės“, kuriose matoma jo paties dirbtuvė. Į ant sienų kabančias merginų nuotraukas su prirašytais epitetais galima  žvelgti kaip į (kelintą kartą jau menuose?) pasišaipymą iš nuasmeninto grožio ir kūniškumo kulto.

Labiausiai dėmesį prikaustantis ir įvairias reakcijas sukeliantis kūrinys eksponuojamas salės viduryje – tai „Pontepinų kova su bulvių valgytojais“. Šis kūrinys šokiruoja – daugybė paukščių kojų, kurios čia pat irsta, skleisdamos bjaurų tvaiką. Teko matyti, kaip žiūrovai vaikšto po salę patirdami ne pačias geriausias emocijas. Kadangi tai „kova“, galima įžvelgti kūrinio formos sąsajų su karių kapinių lauku, ilgomis linijomis išdėliotos kojos primena antkapių paminklus. Idėja perteikta gana kryptingai, tačiau kūrinio pateikimo forma savaime kelia nemalonias emocijas ir kelia klausimus apie etinę tokios kūrybos pusę.

Negalėčiau sakyti, kad ši paroda man labai patiko, tačiau įspūdis buvo stiprus. Ji įdomi, ne iš tų lengvai peržiūrimų ir greitai pamirštamų. Kai kurie parodos objektai savo estetika primena funk srovės meną, kuris taip pat per šokiravimą siekia atkreipti dėmesį į kokias nors aktualias visuomenės problemas. XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kilo triukšmas dėl parodos salėje pūvančios karvės galvos su vikšrais. Kaunas prieš dvidešimt metų krūpčiojo nuo kiaulių galvų Post Arso ekspozicijoje.

Kai kurie darbai į E.Markūno parodą pateko tikriausiai tik todėl, kad reikėjo papildomo komponento erdvei užpildyti. Prie daugumos kūrinių sunkiai derinasi piešiniai – „2006.01.11 – 2006.05.16“ ir „Topografinis pjūvis“. Sąsajos su parodos idėja neaiškios, jie išsiskiria iš bendro konteksto ir nedaro tokio poveikio, kaip dauguma kitų darbų. Todėl ir atrodo, kad paroda sudaryta gana eklektiškai ir netgi šiek tiek atmestinai.

Erika Tuomaitė. Fotografijų serijos „Šešiasdešimt“ aprašas skelbia apie laikinumą ir trapumą, mirties neišvengiamumą,  kuris visus mus sulygina. Anotacijoje rašoma, kad autorius E.Markūnas antkapį mato kaip vieną iš labai ryškių lietuviško peizažo elementų. Tuomet mano galvoje iškyla vargšo lietuvio paveikslas: amžinai kenčiantis, nežinia ko visą gyvenimą gedintis ir į viską ilgesingai žiūrintis senukas, laisvalaikiu drožinėjantis dar vieną rūpintojėlį. Su šiuo vaizdiniu einu prie kito menininko darbo, tikiuosi kažko panašaus, bet staiga nustembu. Tik nežinau, maloniai ar ne.

Kūrinio „12 pilnačių“ apraše kalbama Sigmundo Freudo kategorijomis. Susikaupiu, bandau anotacijoje pateiktas mintis susieti su tuo, ką matau, tai yra su „sėdimosios“ atspaudais. Fantazijos stygiumi niekada nesiskundžiau, bet šįkart teko savimi nusivilti. Ryšio tarp S. Freudo sapnų idėjos ir žmogaus sėdimosios aš neradau. Be abejo, ir sėdynę galima interpretuoti kaip paslaptį, net pavadinimas asocijuojasi su paslaptimi. Pilnatis – nakties, tamsos, aštresnių išgyvenimų periodas, tačiau manau, kad tai, ką skaičiau ir mačiau dirbtinai sujungtą, yra labai banalu. Tikiuosi, menininkas turėjo idėją, kuriai pavidalo jam nepavyko suteikti, o man – išlukštenti.

Fotografijose iš dailininko ateljė (ciklas „Dirbtuvės”) menininkas siekė parodyti vartotojišką visuomenės (o gal savo?) požiūrį į moterį ir apskritai į žmogų. Pasirinktas būdas yra jau šiek tiek atgyvenęs. Fotografijoje užfiksuotame dirbtuvės interjere apstu apsinuoginusių moterų atvaizdų, kurie, sukabinti ant sienų, primena spuoguoto paauglio kambarį. Įspūdis dviprasmiškas. Dirbtuvės – tai erdvė, kurioje ne tik vyksta kūrybos procesas, bet tarpsta ir vartotojiškumas. Susikaupimo ir ramybės būsenos pinasi su visuomenės tuštumo, kūno kulto, laikinos jaunystės ir pigaus erotiškumo nuotaikomis.

E.Markūnas sugebėjo priversti stabtelti ir susimąstyti. Tačiau ta tuštybės ir vartotojiškumo tema yra taip garsiai ir dažnai eskaluojama, kad darosi koktu. Tas nuolatinis kalbėjimas ir bandymas priversti žmogų suklusti, keisti savo mąstyseną, gyvenimą, požiūrį... Nepaisant to, menininkas savo tikslą pasiekė – sukėlė reakciją, emociją, o tai yra vienas pagrindinių menininko tikslų.

Vaida Krolytė. Kūriniais mėginama šokiruoti, tačiau ar tas šokas padeda mums į keliamas problemas pažvelgti kitaip? Menininko pasirinktos priemonės galbūt labiau kelia šleikštulį žmogui, kuris nelabai domisi menu. Tačiau sukrečia akivaizdus tiesos išsakymas ir suvokimas, jog sakoma tiesa  tokia, kokios dažniausiai nenorime matyti. Svarbu paminėti, kad trylika eksponuojamų darbų nesusieti viena bendra technika, tačiau juos jungia simbolinė prasmė.

Kūrinių nevienodumas ir technikos skirtumai suteikia parodai išskirtinumo ir žavesio, sugebama sujungti skirtingus objektus į vieną visumą. Parodoje pateikiamos instaliacijos, fotografijos, piešimo darbai, kurie verčia mąstyti ape įvairius dalykus ir klausti: kaip, kas, kodėl? Visi darbai unikalūs, turintys savyje kažką tokio, verčiančio juos prisiminti ir vėliau mėginti suvokti, kas vis dėlto nulėmė menininko norą nagrinėti šiuolaikinės visuomenės tuštybę.

Lina Bieliauskaitė. Pastaraisiais metais dažniausiai meno erdvėse valkiojamos tuštumo, vienišumo, susvetimėjimo, šaltumo, nenuoširdumo temos, tarsi tokios nuotaikos būtų naujos ir neregėtos žmonijos istorijoje. Tiesą sakant, panašiomis sąvokomis galima apibūdinti kiekvieną nugyventą epochą.

Mūsų laikai skiriasi nebent tuo, kad cinizmas garbstomas viešai, o geros manieros tėra nuobodumo ženklas. Menas tampa botagu, plakančiu parodos lankytoją, tyliai šnabždančiu: „Ateik, pažiūrėk į mane, tu, kuris tuščias, atverk akis ir išeik apšviestas akinančio supratimo, jog gyvenimą reikia gyventi kitaip.“ Vienintelis argumentas, paaiškinantis minėtų temų populiarumą, yra toks: kai menas vis labiau susitapatina su idėja, žinute, skatinančia žmogų susimąstyti, menininkai yra priversti „badyti akis“ aktualiausiomis visuomenės problemomis. Taigi galbūt pasikartojimas slypi ne mene, o visuomenėje.

Štai tokios mintys suūžė mano galvoje, perskaičius Eimučio Markūno parodos Kauno paveikslų galerijoje pavadinimą „Tuštumos sodai“. Vaikščiojau beveik tuščioje salėje ir viskas iš tikrųjų atrodė tuščia.

„Visi mūsų darbai - tai lyg kalbėjimas žmogiškajai, istorinei civilizacijos tuštumai, kalbėjimas vėjams, - sako autorius, atskleisdamas parodos pavadinimo kilmę. - Šie sodai susiję su vienatve, gamtos mirtimi, liūdesiu ar nostalgija, dvasine ir intelektine dykra, prašviesėjimu ir erdve." Taip suformuluota pagrindinė parodos idėja vilioja. Vienišumas, egzistenciniai ieškojimai ir praradimai... Bet visa tai tik tekste, kūriniai (instaliacijos, fotografijos, tapyba) vargu ar tuos dalykus atspindi. Nors E.Markūnas teigia, kad šiuos kūrinius verta pamatyti vienoje erdvėje, nes taip jie turi „didesnį energetinį poveikį, platesniame vizualiniame lauke aiškiau atsiskleidžia autoriaus sumanymai“.

Pirmiausia norėčiau paminėti instaliaciją „Pontepinų kovos su bulvių valgytojais“ (2010 m.). Nukirstos ir susmaigstytos vištų kojos akį patraukia ir atrodo įspūdingai. Prieraše skundžiamasi visuomenės tuštumu, bet pats menininkas taip pat neparodo nieko nauja. Net Kaunas jau yra matęs galerijoje išdėstytas mėsas. Taigi kodėl šokiruojama nugalabytų padarų dalimis (žiaurumas?) ar prastai slepiamomis kūno vietomis (vulgarumas?). Kodėl nebandoma apstulbinti kitokiomis tiesos sakymo formomis?

Vienas lankytojas paporino, kad fotografijose „Dirbtuvės“ (fotografija, 2009 m.) panaudotos „Vakaro žinių“ nuotraukos. Aš nesu varčiusi ar rankose laikiusi šio skaitalo, tad ir kūrinys man maža tepasako, tik tiek, kad naudojamasi masinės, „pigios“ kultūros ženklais. Čia kyla klausimas: kodėl Lietuvos meno pasaulyje tiek daug vietos ir laiko skiriama kūriniams, kalbantiems apie visuomenės dalį, skaitančią minėtą laikraštį, jei ši galerijų tikriausiai nelanko... Ir štai stovi žmogus galvodamas, kada atrasi tai, kas prabils apie tave ir tau.

„12 pilnačių“ – dvylika nemažų fotografijų vienoje. Dvylika užpakalių. Anotacijoje minimas garsusis Sigismundas Freudas, kuris sapnus prilygino katarsiui. Čia pat pridedama: „Kokia dar galėtų būti kūrybos prasmė ir tikslas, jei ne simboliais išvaduoti žmogų nuo pernelyg didelės įtampos.“ Kodėl simboliu pasirenkamas užpakalis, šiek tiek paaiškina S. Freudo paminėjimas. Žymusis austras juk garsėjo pomėgiu viską „seksualinti“. Bet jei menas, kaip sapnas, turi sudrebinti vidinį pasaulį, tai kažin ar nuogas kūnas galėtų tą padaryti, nes jis šiais laikais demonstruojamas kiekviename kampe. Tačiau turiu prisipažinti: nors nelikau sužavėta simbolio pasirinkimu, vizualiai kūrinys patiko – mačiau smegenis ar didžiules ląsteles – atrodė „kosmiškai“.

Tęsdama simbolių temą paminėsiu instaliaciją „Dvi kolonos feminizmo pergalei pažymėti“ (2010). Kolona simbolizuoja stiprybę, jėgą ir gyvybingumą, indoeuropiečių kultūroje ji yra falo simbolis. Savo esme kolona reiškia vyriškumą. Prasmė neišgryninta, nes išeitų, kad vyriškumas sveikina feminizmą.

Emigracijos ir sibirų tema man nelabai aktuali, tai mano tėvų istorija. Suprantama, Lietuvos istoriją gerbiu, bet, kaip ir skaitydama Sigitą Parulskį, taip ir sustojusi prie instaliacijos „Ar tu būsi kitas?“ (2009) aprašo, noriu paklausti: kiek gi galima apie tai šnekėti? Jei nebūčiau perskaičiusi teksto, net nebūčiau pagalvojusi apie Sibirą, nes ši tema nėra jauno žmogaus pasaulėjautos dalis.

Kūrinių aprašuose nemažai gramatinių klaidų, viešoje erdvėje tai atrodo neįtikėtina ir absurdiška. Net norisi tikėti, jog tos klaidos taip pat turi kokią nors prasmę.

Eimutis Markūnas nekaltas, kad jo pasaulėjauta neatitinka manosios, bet kaip žiūrovė turiu teisę likti „alkana“.

Parengė VDU Menotyros katedros dėstytoja,

dr.Rasa Andriušytė-Žukienė