Spalis

Lietuva ir Didžioji Britanija, Kauno fotografijos galerija ir Kauno architektų namai, fotomenininkai Rimaldas Vikšraitis ir Martinas Parras – tai ne atsitiktiniai žodžių junginiai, o grindinys tikrojo pasaulio link. Paroda „Tikras gyvenimas „ („The real world“) – bendras dviejų fotomenininkų, subrendusių skirtingose kultūrose bei socialiniuose sluoksniuose, projektas. Ir paradoksas – nepaisant karčiai ar ironiškai kritiškų autorių žvilgsnių, drauge suvedusi Pelenės istorija.

R.Vikšraitį bei M.Parrą sieja ne tik dokumentiška, nesibaidanti socialumo fotografija. Abu autoriai Kauno galerijose eksponuojamus ciklus kūrė XXa. antroje pusėje, abu buvo atrasti prestižiniame Arlio festivalyje. Tiesa, Prancūzijoje svečio iš Britanijos talentas pripažintas 1986 m., tuo tarpu dar 2006 m. daugelio manyta, kad R. Vikšraičio fotografijoms sulaukti visuomenės bei kultūros žmonių pripažinimo nelemta.

Fotomenininko albume „Vienkiemio godos“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas. Vilnius, 2006) Antanas Sutkus karčiai atsidūsta: „Neabejoju, kad Rimaldas Vikšraitis niekada nepateks į „LT tapatybės“ nominantų – Lietuvos vardą pasaulyje garsinančių asmenybių sąrašą.“ Jam liūdnai antrina ir menotyrininkas Jonas Valatkevičius: „Vikšraičio vaizdai niekada nebus populiarūs netgi tarp tų žmonių, kurie svarbia savo gyvenimo dalimi laiko santykiavimą su meno kūriniais.“ Tiesa, šiuosyk ironizuojama ne R. Vikšraičio kūryba, greičiau jau visuomenėje įšalęs socializmo kanopos įspaudas – to, kas purvina, būti negali, rodykite mums tai, kas gražu, nors ir netikra.

Žiūrėdami į R. Vikšraičio fotografijas ne vienas pasijuntame tarytum rašytojas Sigitas Parulskis per  kiaulės skerstuves (esė „Nužudymas“). Londono metro drebinantys sprogimai, vaikai granatų nutrauktomis rankytėmis, gyvam šuniui diriama oda... Be abejo, tai supurto. Dar daugiau, kelia spaudos tiražus, skatina piktintis, liežuvauti, bet greitai užsimiršta, praeina lyg lengva sloga. Tuo tarpu sugrįžimas į kaimą, prie savo šaknų, ten surastas purvas, kurio brangiausiais plovikliais neatgramdysi nuo rankų ir širdies, paveikia visiškai kitaip, įsitaiso pasąmonėje. Ir tada R.Vikšraičio rodoma kaimo degradacija išsyk atmetama, nutėškiama į šiukšlyną, į ją sunku žiūrėti. Kiek iš mūsų galime pavadinti save tikrais miestiečiais?..

R.Vikšraitis. "Tikras gyvenimas"

Kruvini pėdsakai baltame sniege (prieš akis iškyla 1982 m. R.Vikšraičio užfiksuotos „Skerstuvės“, sakytumei, simboliškas išlikimo ritualas, tačiau neiškeliantis nei aukos, nei gyvybę atimančiojo) paskatina S.Parulskį suklusti: „Tupėdamas būdelėje suprantu, kad kritinio racionalizmo požiūriu čia nėra jokios mistikos: šiaudų, mėšlo ir purvo sluoksnis, esantis priešais tvartą, vakarykščių skerstuvių metu prisigėrė didelės kiaulės kraujo, iš ryto iškritęs sniegas, veikiamas tėvo svorio, paprasčiausiai nuo to kraujo ir paraudo. Bet kodėl man virpa keliai? Asmeniniai kompleksai ir jų provokuojamų archetipų kerai?“ Lygiai taip ir mums suvirpa rankos, linksta keliai, nenorime matyti to, kas rodoma, priimti tamsios realybės. Lietuviai užsimerkia.

M.Parras. "Tikras gyvenimas"

Tuo tarpu mūsų amžiaus metraštininku tituluojamas Martinas Parras plačiai išplečia akis. Galbūt todėl, kad jis tolimas mūsų kultūrai, jam svetimos giliai savyje nešiojamos ir tausojamos lietuvių tautos nuoskaudos (keistai prasminga nešiotis kančią ir sąmoningai aitrinti). 2009 m. fotografas pasiūlo R.Vikšraitį „Metų atradimo“ apdovanojimui Arlio festivalyje, tapusiame atspirties tašku jo paties karjeroje. Savo krašte pranašu netapęs iš Vakarų Europos R.Vikšraitis grįžta pergalingai – Prancūzijoje apauti krištoliniai bateliai įsibėgėja tarytum septynmyliai batai. Juolab kad R.Vikšraičio ir jo Gerosios Krikštamotės (taip norisi pavadinti M. Parrą) vienu metu veikiančios parodos (nedažnai pamatysi du fotomenininkus, kurių kūryba darniai išsitektų po vienu pavadinimu) nebeleidžia abejoti R. Vikšraičio darbų verte.

Autoriai gyvenimą fiksuoja ir analizuoja labai skirtingai. M. Parras ne tik žvalgosi po Didžiąją Britaniją (serijos „Paskutinis apsilankymas“, „Gyvenimo kaina“), bet ir smalsiai dirsčioja į įvairias pasaulio kultūras, ypatingą dėmesį skirdamas turisto pasaulėvaizdžiui bei įvaizdžiui, gvildendamas visur pritampančio kosmopolito stereotipą („Mažas pasaulis“). Tuo tarpu R. Vikšraitis suka ratus po gimtąjį kaimą, nesibjaurėdamas ir nemoralizuodamas (mes, ištikimieji dorovės sargai, šitą naštą užsikariame sau) stebi žmonių nuosmukį („Pavargusio kaimo grimasos“) ar godoja „Vienkiemio godas“.

Kam neužteks parodų įspūdžio, gali atsiversti puikios poligrafijos Kauno fotografijos galerijos (sudarytojas Gintaras Česonis) išleistus parodų katalogus ar atmintyje perkratyti tebeveikiančias parodas. Viename R. Vikšraičio „Pavargusių kaimo grimasų“ darbų senelis kelia prie lūpų metų metais nučiupinėtą „čierkelę“, tolėliau susirinkusi šeima, – galbūt kaimynai, galbūt vaikaičiai ar anūkai, – ramiai stebi, nebent tik vaikas kiek sutrikęs, pabūgęs nežinia ko: fotografo, gyvulio, to, kas bus po „čierkelės“. Tiesiai į mus spokso tarp jų įsispraudusi ožka, regis, išmekens ką nors tautosakinio, verto užrašyti. Mažame M. Parro pasaulyje – Indijos paplūdimys. Jauno turisto nugara, plaukus besikedenančios merginos šypsena, pro šalį einančių vietinių vyriškių figūros. Tarp jų – karvė. Kažką nesuprantamai mauroja, gal atrajoja savo šventumą ar mūsų nuodėmę.  

R.Vikšraitis "Pavargusio kaimo grimasos", 1998

Tiek juodai baltose R. Vikšraičio, tiek ryškiaspalvėse M. Parro fotografijose vyrauja tiesus, atviras žvilgsnis, centrinė kompozicija. Ir daiktai. Tie, tarp kurių gyvenama, kurie vartojami, ar tie, kuriuos nešiojamės su savimi, taip kartu tampydamiesi sumažintą asmeninį pasaulėlį. Antoine’asde Saint-Exupéry romane „Pietų paštas“ kalbėjo apie nepasotinamą žmogaus dvasią: „Bet svarbiausia – tas atsižadėjimas. Jis būtų norėjęs, kad ji trokštų visokio labo. Kentėtų dėl daiktų, jaudintųsi dėl jų ir reikalautų kaip vaikas, kad gautų jų lig soties. Tuomet kad ir neturtingas, jis būtų galėjęs jai daug duoti.“ Tuo tarpu abiejų fotografų fiksuojami žmonės tiesiog išbadėję daiktų. Jie gali prarasti vieni kitus, santykį, dorybes ar orumą, tačiau daiktai mums jų neleidžia supainioti su niekuo kitu, tai jie padeda mums vaizdų herojus suvokti kaip žmones. Nors intelektas ir yra žmogiškumo rodiklis, žmogų lengviau atpažinsi iš to, ką jis turi, iš daiktų, kuriuos pats sukūrė ir kurių vergu tapo. Priklausomybė nuo drabužių, įrankių, baldų, namų – nejaugi tai ne vienas iš žmogiškumo veidrodžių? Net fiziškai apsinuoginę ar moralumą praradę R. Vikšraičio veikėjai netampa primityviai gyvuliški. Nors rankoje moteriškės krūtis, netoliese – butelis, taurelė, lova, indai, mažmožiai, lyg tyčiomis vis painiojasi kaimo paukščiai, gyvuliai. Nors ir smukusį, žmogų išskiria  daiktai. Daiktai – tai nužmogėjimo priežastis ir pretekstas likti žmogumi.

M.Parras "Paskutinis apsilankymas",1985

M. Parro fotografija su žiūrovu žaidžia, nieko neslepia, tačiau netėškia bjaurasčių į akis. Čia pasaulis gražus, nepiktas, viliojantis maistu, daiktais, kelionėmis, kurios dar laukia, visa žadantis. Bet autorius nenoriai dalyvauja šiame parade, jam maloniau fiksuoti, stebėti iš šalies – taip gerokai lengviau ironizuoti. Po fotografija iš serijos „Mažas pasaulis“, kurioje įvairūs turistai neva  laiko svyrantį Pizos bokštą, internete teko matyti šmaikštų užrašą: „Svarbiausia – originali nuotrauka“. Neišradinga, nuspėjama, neretai vienoda. Toks tas kosmopolitas – žmogus su fotoaparatu, daiktais, drabužiais, tačiau be veido, neatspindintis savojo aš. Jis negirtauja apšiurusioje kaimo trobelėje, tačiau iš tiesų ir neišeina į didįjį kelią – prie didingų Sfinksų, į Olandijos tulpynus, net į Maljorkos paplūdimius jis daiktiškąjį žmogiškumą atsitempia su savimi, ir taip pasaulis tampa mažas.

Nepaisant R. Vikšraičio bei M. Parro fotografijų priešpriešos: juodai balta ir spalvota, prabangu ir skurdu, estetiška ir amoralu, jose vaizduojami žmonės taip ir lieka nesupratę, kad buvo pasirinkti atspindėti klišę, visuomenės stereotipą. Bemaž liūdna darosi įsivaizduojant, kad tiek vargstantys tamsošviesa R.Vikšraičio išpieštame kaime, tiek besišypsantys M. Parro „atvirukuose“ pamatę savo atvaizdus, ko gero, nudžiugtų: „Žiūrėk, Jonai/Joshua/Bilai, mane nupaveikslavo!“ Kai tiki daiktais, mąstyti nebelieka būtinybės. Tuomet pažvelgi, o mintyse ir širdyse – taip naiviai tuščia... Tokia dokumentika racionali ir, nepaisant visų kasdienybės atvaizduose sutinkamų detalių, be galo sterili.

Abiejų fotomenininkų fotografijose fiksuojamas pagreitintas sudaiktinto žmogėjimo procesas. Tačiau kuris žmogiškumas yra tikroji siekiamybė: įprastai suvokiamas -- tik, atskiriantis nuo gyvulio, ar  leidžiantis tikrai pasijusti žmogumi?