Rugsėjis

G.Akelienė. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

"Popieriaus šnabždėjimai". G.Akelienės nuotraukos.

Rugsėjo 7 d. galerijoje „Balta“ atidaryta tekstilininkės Gailos Akelienės darbų paroda „Popieriaus šnabždėjimas“ ir pristatytas pirmasis jos darbų katalogas. Ši menininkė kauniečiams gerai pažįstama iš meninio vitrinų ir interjerų  apipavidalinimo. Tereikia prisiminti kompoziciją iš vandens lašelių, „Omnitelio“, „Katpėdėlės“, „Giro“ parduotuvių, vaistinių, salonų vitrinas ir interjerus. Šie darbai gyvina miesto aplinką, džiugina praeivio akį bei estetiškai lavina.

Pokalbis su G.Akeliene vyko po parodos „Popieriaus šnabždėjimas“ atidarymo.

-- Ką jums reiškia ši paroda? Galbūt šis žingsnis yra jūsų 15 kūrybos metų įprasminimas, nes pristatėte ir pirmąjį savo darbų katalogą?

Kiekviena diena yra prasminga. Didžioji prasmė – kaip tu ją nugyveni, o ne rezultatas. Ši paroda yra dalelė manęs, dalelė mano gyvenimo, kurį aš gyvenau. Tai mažas gabalėlis mano užkulisių.

-- Kas sieja parodoje eksponuojamus darbus?

Šie darbai nėra patys naujausi, o sukurti per keletą metų. Jie yra būtent vitrinų krypties. Be to, visi darbai šioje parodoje yra popieriniai.

--  Pradėkime nuo pradžios. Kaip ir kada prasidėjo Gailos Akelienės kūrybinis kelias?

Kūrybinis kelias prasidėjo darželyje, kai man buvo kokie penkeri. Ir vis tebevingiuoja. Studijavau Vilniaus dailės institute, įgijau tekstilininkės specialybę. Baigusi mokslus, padariau pirmą darbą – mini gobelenuką, kuris vadinosi „Žali“. Tai buvo pirmas mano darbas, pristatytas ir parodoje.

-- Kas jums svarbiausia kūryboje?

Man kūryboje svarbiausia ne tiek rezultatas, kiek pats procesas. Dažniausiai kuriu su komanda, ir tas mūsų bendravimas/bendradarbiavimas yra didžiulis turtas. Aišku, ir rezultatas labai svarbu. Jei jo nebūtų, tai atrodytų toks tuščias veikimo procesas. Dabar kai gauname rezultatą – gana estetiškus didžiulius darbus,  tas man labai svarbu.

-- Kaip gimsta kūrybinės idėjos?

Dažniausiai spontaniškai, kartais ilgai mąstant, kol ateina ramybė – sustoji ties kokiu nors vienu sprendimu. Kai turiu daug idėjų ir negaliu išsirinkti, tai renkuosi tą, kurioje būna labai ramu ir gera, ją ir darau.

-- Kūrėjai yra ypač jautrūs aplinkai. Kiek jūsų idėjas ji veikia?

Man gerokai lengviau kurti darbą, kai matau aplinką, kurioje jis bus, nes dažniausiai jaučiu, ko ten reikia, ko ten trūksta. Aplinka man labai svarbi. Aišku, galiu kurti ir nemačiusi tos erdvės, tiesiog tada susitelkiu į tai, ką darbu noriu pasakyti, ar apskritai kas iš tavęs pilasi. Kurdama aš neturiu kažkokios didelės idėjos, kurią norėčiau išreikšti, tiesiog liejasi, norisi daryti, tą ir darau. Paskui atsitraukusi žiūriu į darbus – ir man jie kalba. Pavyzdžiui, šioje parodoje eksponuojamos kažkada žieminėms vitrinoms sukurtos gėlės, kurios jau yra nužydėjusios. Nors jos jau nusvirusios iki žemės, bet vis vien yra žavios tuo tokiu susigūžimu. Kai padarau darbą, pradedu galvoti, ką jis man sako. Šios žieminės gėlės man prabilo apie nuolankumą: tos šakos, kurios yra arčiausiai žemės, neša didžiausią vaisių, o nuolankus žmogus irgi neša didžiausią vaisių. Beveik visi darbai ką nors sako; atrodo, pati padarai, o paskui pati su jais šnekiesi.

-- Pradėjote kalbėti apie vitrinų meninį apipavidalinimą. Papasakokite, kaip pasukote šiuo keliu.

Po sovietmečio aplinkui labai trūko grožio, ir man net nekilo abejonių: noriu kurti grožį ne parodų salėse, o būtent gatvėje. Taip gimė vitrinų puošyba. Po studijų kartu su kolege Almyra Bartkevičiūte-Weigel pradėjome kurti instaliacijas vitrinoms. Tai darau iki šiol.

-- Ar neturėjote jaunatviškos ambicijos patekti į galerijas, kuo greičiau priartėti prie meno rinkos?

Tuo metu man visiškai nesinorėjo į galerijas. Dabar, kai tų darbų esu padariusi labai daug, jau norisi juos parodyti ir galerijose. Iš pradžių kažkodėl man buvo smagu kurti gatvėms, tiems žmonėms, kurie eina nukabinę nosis.

-- Papasakokite apie savo darbų technikas.

Mano technikos yra baisiai skirtingos, nes norisi daug ką išbandyti. Tik laikui bėgant nusistovi priimtinesnės išraiškos. Labai norėjau būti skulptore, todėl galbūt dauguma mano darbų erdviniai. Sukurtas darbas – ne vien kaip erdvinė skulptūra, bet dar ir minkšta struktūra, o ne kaip koks kietas metalas. Iš visų technikų mieliausi popieriniai darbai ir kinų tapyba. Šios technikos mane žavi paprastumu ir šiltumu.

-- Jūsų kūriniuose vyrauja augalų motyvai, perteikiami didžiulėmis instaliacijomis. Tas pats principas galioja ir tapybos darbuose, kuriuose ištapyti gigantiški augalai. Kas slypi už šio dydžio?

Pati esu mažytė ir man norisi didelių apimčių. Tai yra kažkas tokio, kas plaukia iš širdies. Taip yra dar ir todėl,  kad nuo pat pradžių dirbau vitrinose, o jų pagrindinis tikslas – užkliudyti praeivio akį, atkreipti dėmesį. Manau, kad tai irgi ugdė polinkį į dideles darbų apimtis.

-- Vitrinos yra specifinė niša, turinti aiškų tikslą. Kokios patirties įgaunate dalyvaudama parodose?

Patirties man duoda parodos eksponavimas, praktinis įgyvendinimas: kaip ją suvaldyti, sukomponuoti, sudėti. Kai padarau darbą vitrinoje, žinau, kaip jis atrodys, o kai reikia parodų salėje tą patį darbą eksponuoti, tai visai kita šneka. Darbų sudėliojimas irgi  kūryba: kaip juos išdėstyti, kad vienas kitam netrukdytų, o gražiai žiūrėtųsi. Kartu parodos – tai bendravimas, eksponavimas kartu, bendradarbiavimas, dalijimasis mintimis.

-- Užsiminėte apie bendradarbiavimą. Menininkas įprastai įsivaizduojamas kuriantis kažkur vienumoje, užsidaręs. Kaip susibūrė jūsų kolektyvas?

Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Turėjome didelių užsakymų ir vienam jų padaryti buvo fiziškai neįmanoma. Tu gali išgvildenti idėją, padaryti vieną darbą, bet daugiau jau yra sudėtinga. Tad natūraliai ir gimė mintis, kad reikia rankų, kurios padėtų. Atsirado žmonių, kuriems smagu tai daryti kartu su manimi. Mes jau daug metų visos kartu dirbame.

-- Kiek kolektyvas įsitraukia į darbą?

Komanda padeda įgyvendinti mano idėjas. Kiekvienas žmogus turi savo dovaną ir kiekviena dovana gali būti išnaudota. Viena moteris yra greita, energinga – kad ir kokią užduotį duotum, ji žaibu padarys. Ji palaiko spartą komandoje. Kita yra labai punktuali. Mums labai ramu, nes yra žmogus, kuris koordinuoja laiką. Kitos dvi komandos narės taip pat turi savo dovanas. Kai žinai tas dovanas,  labai smagu skirstyti darbus.

-- Pakalbėkime dar apie šią parodą. Kaip gimė jos idėja?

Darbai tiesiog gulėjo sandėlyje, ir pagalvojau: kodėl jų neparodžius žmonėms? Nors daugelis šiuos darbus matė vitrinose, bet vienoje vietoje jie rodomi pirmą kartą. Darbai restauruoti ir eksponuoti.

-- Ką norite pasakyti žiūrovui, kuris ateis aplankyti jūsų „Popieriaus šnabždėjimas“?

G.A.: Aš tiesiog noriu, kad jis girdėtų, o ne sakyti ką nors. Jis tiesiog ras ką nors sau iš tų darbų. Jei man kalba šie darbai, tai kiekvienam žmogui jie galbūt irgi ką nors pasakys, gal ką nors nauja, o gal tą patį, ką ir man. Nors man estetizmas labai svarbu, bet mano tikslas ne tik skleisti grožį, bet įdėti meilės į kiekvieną savo rankų darbą. Kai įdedi meilės, tai  darbai savaime ima spinduliuoti šilumą, kuria noriu pasidalyti su kiekvienu, užklydusiu į mano parodą.

Paroda veiks iki rugsėjo 30 d.