Rugsėjis

Labai patogu, kai koks nors rašytojas išleidžia antrąją savo knygą: nuomonė apie autoriaus kūrybą jau būna susiformavusi ir belieka tik palinkčioti galva bei pridėti ką nors nuo savęs. Tokie ir Aušros Kaziliūnaitės knygos „20 % koncentracijos stovykla“ vertinimai. Pirmoji poetės knyga buvo sutikta teigiamai, pati autorė laikoma perspektyvia ir išskirtine asmenybe kultūros pasaulyje. Galbūt todėl apie antrąją knygą vertinimų kol kas mažai. Nors „20% koncentracijos stovykla“ buvo išrinkta į kūrybiškiausių 2009 metų knygų dvyliktuką, bet šią nominaciją pralaimėjo mūsų literatūros guru Marcelijaus Martinaičio atsiminimams. Daugiau kritikų atsiliepimų beveik nėra. Išskyrus kelis kolegiškai diplomatiškus jaunų poetų komentarus.

A.Kaziliūnaitės poezija, brutaliai kalbant, -- dažnas atvejis šių dienų jaunųjų poetų kūryboje. Pirmiausia – jos poezijoje gausu naratyvo. Tai tarsi pagrindinė ašis, kuri aplipdoma žodžiais žodelyčiais, metaforų gausa, pramanytomis būtybėmis, nihilistine migla, beasmeniais įvardžiais, individualiu pasaulio matymu ir tuomet – visai netikėtai – ta ašis tarsi koks iešmas ištraukiama ir paliekamos pavienių žodžių nuotrupos, kurios, dar būdamos kupinos nuotaikos, jausmo, bando sulipdyti eilėraštį iš naujo. Šie nuotaikų koncentratai kupini ryškių vaizdinių, praradusių pirmąją reikšmę, bet čia tuoj pat atrandančių naują. Toks individualia patirtimi pasižymintis proziškas kūrinys pulsuoja intensyvia energija, dažniausiai išsiveržiančia eilėraščio pabaigoje.

Nors eilėraščiai siužetiški, tačiau A.Kaziliūnaitės kuriamas pasakojimas –  tarsi prisiminimų nuotrupos, kurias dėliodama autorė pabrėžia jai svarbias detales, smulkmenas ir iš jų tapo bendrą vaizdą. Kiekvienas eilėraštis tarsi pramanyta būtybė gyvena savoje aplinkoje, tačiau nevengia migruoti – įvairios nuotrupos kartojasi, atsinešdamos buvusią reikšmę naujai įsigyvena tekste. O metaforomis autorės tekste virsta viskas: mintis, sakinys, žodis. Tik nuo tavęs vieno priklauso, pagal kurią sistemą žaisi. Svarbu rinkti taškus ir nepraleisti kontekstų, kurie lyg ir turėtų nukreipti prasmingąja linkme.

Poetės lyrikoje gausu įmantrių vaizdinių – vienur jie sugyvena,  kitur nedera. Kai metafora neįsilieja vientisai į tekstą, – ji ima erzinti. Besikartojantys motyvai (užminuoti kūdikiai, senė, vietoj akių turinti vaginas)prikemša skaitytojo sąmonę kvailų minčių apie moteriškąją lyriką, biologinius laikrodžius – visi tie užminavimai ir kiti groteskiški vaizdinai tarsi ima kalbėti apie savęs neigimą, ir nebežinai, ar čia stojama prieš tradicines moters vertybes, jomis pagrįstą literatūrą, kliše tapusią jautrią/moterišką poeziją, ar tai tiesiog individualus, prigimtinis pasaulio suvokimas, kuriam vis dėlto įtaką padarė nežinia kas: gal net ir garsios vokiečių roko grupės „Rammstein“ koncertas Vilniuje, kur „įspūdingai“ sproginėjo kūdikiai?

Nežinau, ar tokia autorės kūryba savaime praplečia poezijos kūrimo ribas. Sklandžiai dėliojamos ryškių vaizdinių nuotrupos gali praslysti pro šalį lyg ryškus karavanas ar egzotiško turgaus vaizdas. Ir nieko nereikšti. Vaizdiniai ir jų kuriamos prasmės, nesusitapatinus su pačia autore, lieka lyg neišspręsti rebusai.

Kartais iš šalies priverstinai atrodantis visa ko įprasminimas, gretinimas ir „įkontekstinimas“ griauna prieš tai susikurtos nuoširdžios, individualios bei savitos poezijos vaizdą. Tarp tų velniškai prasmingų eilučių ima trūkti erdvės, jos dusina, jautiesi tarsi skaitydamas tekstą, sudarytą vien iš priebalsių, ir jau mielu noru įkvėptum kokį naivų atvirą ilgąjį balsį: jis buvo/ apaugęs/ zigotom/ jos be perstojo/ citavo/ kavafį/ ir keikėsi, o iš jų/ ritosi artimieji rytai/ cukraus pudra/ bei/ žebenkštys/ kodėl/ toks rytas visada/ nešioja/ akinius? (p. 98).

O gal skaitant tiesiog reikia neperdozuoti? Labai įsijautęs gali ir vištienos su grikiais receptą, naudotą kaip skirtuką, perskaityti lyg prasmingą kūrinį ir pajusti, kad jis kupinas fatališkos nuojautos, egzistencinio nerimo bei tradicinės lietuvių grūdinės kultūros sakralumo.

Subtili, bet stipri A. Kaziliūnaitės ironija eilėraščiuose atskleidžia savitą ir atpažįstamą pasaulio regėjimo būdą – poetė žaviai ir šmaikščiai žaidžia žodžių semantika, priskirdama jiems kitą reikšmę ar sujungdama abi taip pat skambančio žodžio reikšmes: pavasarį gausi laiškų, kurių/ nenuslėps net/ ilgom blakstienom/ apaugę vokai; ir sugėlė/ upėtakius,/ kuriais jau seniai/ niekas nevaikšto (p. 47). Tokiu žaidimu ji tarsi lengva ranka paleidžia iki tol laikytas prasmines eilėraščio gijas, taip tarsi kalbėdama apie visa ko vientisumą bei prasminę atsvarą.

Tačiau besikartojantys įvaizdžiai, jų gausa: rožės, mėnuo, mėnulis, dangus, senė,zigotosžuvys, kurios kaip Kristaus, gyvybės, vaisingumo simboliai, išnardžiusios gūdžiausius poezijos vandenis, tarsi parodo pačią pernelyg užsižaidusią poetę, dėliojančią miestus iš tų pačių kaladėlių, ar primena kompiuterinę programą, kuri iš suvestų žodžių pati automatiškai generuoja eilėraščius.

Dėliojant literatūros kūrinius į lentynėles labai patogu gretinti buitišką-būtišką kūrybą. Mus supanti buitis kartu su mumis ir yra mūsų būtis, bet šios dalys gali būti labai skirtingo mastelio. Ne kiekviena buitis, matoma per estetinį regėjimo lauką, tampa egzistencine būtimi. Atrodo, „20% koncentracijos stovykloje“ ji ir lieka gražia, darnia buitimi. 

Nenorėčiau kalbėti apie jokį maištą, nelaikyčiau poetės naivia paaugle, siekiančia kurti kitaip, tačiau sunku matyti ir šios knygelės išskirtinumą kitų, ypač jaunųjų, poetų kūrybos kontekste. Savitas, individualus kalbėjimas yra įgimtas kiekvienos asmenybės bruožas, žinoma, atmieštas intelektualia laikysena.„20% koncentracijos stovykla“ nestokoja vientisumo, yra sumanytas ir išbaigtas kūrinys, bet nesubrandintas. Ji nėra pirmosios knygos tąsa, tačiau ir nėra kažkas daugiau.

Savo formatu bei tiražu – tai nerimo nekelianti knygelė, lentynoje su kitomis knygomis ji turi savybę susiniveliuoti, o galiausiai išnykti. Kad taip nenutiktų, turbūt teks ją įdėti kaip skirtuką į pirmąją A. Kaziliūnaitės knygą ir tikėtis, kad jos greitu laiku neatsives klonuotų vaikų.