KODĖL DAR BETEISĖS DAILININKŲ AUTORINĖS TEISĖS LIETUVOJE? 8

2010-03-31

Vida Savičiūnaitė

www.kamane.lt , 2010 03 31

Dailininkų autorinės teisės ir atlygis už kūrinio panaudojimą grupinėje parodoje, kataloge: kaip tai įgyvendinama Lietuvoje? Jeigu atlygis mokamas tik kuratoriams ir galerijoms, bet nemokamas autoriams, kyla klausimas: ko verta būtų tuščia galerija ar kuratorius kaip asmuo, jeigu nebūtų dailininkų darbų? Galerijų, kuratorių veiklos turinį ir prasmę sudaro ne tuščios erdvės, ne popieriuje išguldytas  parodos scenarijus, bet konkrečių dailininkų kūriniai. Kodėl už juos nemokama?  Dailininkai vergauja galerijoms? Kodėl nuvertinta dailininko autorystės kaina?

Apie tai kalbamės su Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, dailininku Gintautu Vaičiu, galerijos „Meno parkas“ direktoriumi, dailininku Alvydu Žalpiu ir dailininke Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene.

G.Vaičys.Kaunodiena.lt nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

G.Vaičys: Padėtis iš tiesų yra kebli. Apie tai dažnai diskutuojame dailininkų susibūrimuose. Teoriškai dailininkų autorines teises taip pat saugo LATGA. Žinau, kad ten yra užsiregistravusių ir dailininkų. Daugiausia gal vilniečiai. Negirdėjau, kad pas mus už dalyvavimą grupinėse parodose dailininkui būtų atlyginta. Kitoks atvejis – LDS leidybos centras, kur leidybą kuruoja Danutė Zovienė. Ten tikrai sąžiningai atsiskaitoma su visais autoriais, kurių kūriniai publikuojami.

Turėtų būti mažiausiai trys pasirinkimai: 1. Pats už viską susimoki, ir niekas kitas negali turėti naudos iš pasinaudojimo tavo kūriniais; 2. Kažkas už tave viską sumoka, todėl neturi jokių pretenzijų į autorinį atlygį; 3. Lėšos, skirtos parodai, dalijamos organizatoriams ir autoriams.

Lietuvoje ši sistema neveikia arba veikia su labai retomis išimtimis. Dailininkai yra paskutinėje vietoje, tarsi beteisiai. Turime teisininkų, bet ir jie gūžčioja pečiais, negali mūsų apginti.

Žinau, kad Vilniuje yra keletas garsesnių autorių, skulptorių, šiuolaikinio meno kūrėjų, kurie be autorinio atlygio nesutinka dalyvauti parodoje. Tai iš esmės teisinga pozicija, nes kūrinio kainą sudaro ne tik idėja, meninė vertė, bet ir realios medžiagos, iš kurių jis  sukurtas. Ypač tai aktualu skulptūrai, objektams, instaliacijoms.

Yra ir kita problema. Dabar rengiamės Vytauto Tamoliūno parodai. Pradėjome rinkti medžiagą apie jo pasklidusius darbus. Bibliotekoje radome leidinių, kuriuose reklamuojami interjerai su V.Tamoliūno kūriniais, tačiau ten net nepaminėtas tų kūrinių autorius. Manau, kad tai negerai.

Kitas atvejis: vienas viešbutis norėjo pasikabinti mano darbus. Kai užsiminiau apie autorines teises ir atlygį, mūsų draugystė baigėsi. Pasakė, kad neturi pinigų. Tas lietuviškas viešbutis, užuot naudojęs lietuvių dailininkų kūrinius, geriau nusipirko autorines teises reprodukuoti užsienio autorių kūrinius, pasigamino plastmasines reprodukcijas ir jomis išpuošė savo kambarius. Štai toks požiūris Lietuvoje: lietuviai dailininkai turi duoti savo darbus už dyką, o mokėti privalu tik užsieniečiams. Mano galva, kaip tik Lietuvoje turėtume paremti ir palaikyti vieni kitus.

Keista, kad taip žiūrima į dailininkus. Juk kažkodėl niekas nesitiki, kad muzikantas, dainininkas ar aktorius koncertuotų už dyką. Jiems mokami kartais net labai solidūs atlygiai. Kodėl taip yra? Manau, trūksta ir pačių dailininkų konsolidacijos, kad visi vieningai gintų savo teises į savo kūrinius. Tai ir konkretaus menininko orumo, savigarbos klausimas – kada, kam ir už kiek parsiduoti.

Galėtume pasimokyti iš Stasio Eidrigevičiaus, kuris tikrai sėkmingai kovoja už savo autorines teises, išlieka orus ir bet kam neparsiduoda.

Dažniausiai mūsų dailininkai, neturėdami kitos išeities, naiviai patiki populiariu jo kūrinių naudotojų gundymu, kad viešai parodytą jo darbą  kas nors pamatys ir nupirks. Nors jis iš to  dažniausiai neturi jokios realios naudos, bet kitą kartą vėl patiki, nes tokia sistema.

Bet grupinėse kuratorinėse parodose eksponuojami ir tokie darbai, kurių autorius nenori parduoti. Tokiu atveju jam tikrai parodos organizatoriai turėtų sumokėti.

Naudojamasi, žaidžiama dailininko prigimtimi, kad jis negali nekurti, kad jis nori pasirodyti ir parodyti savo darbus visuomenei.

Problema ir su kuratorinėmis parodomis, kurioms rengti galerijos ar konkretūs kuratoriai gauna projektinių lėšų iš įvairių fondų, biudžeto ir kt. Atrodytų, kad toje sąmatoje turi būti numatytas ir atlygis už parodos dalyvių kūrinių panaudojimą. Manau, kad dauguma žmonių taip galvoja. Bet tai – irgi tik graži teorija. Dažniausiai būna atvirkščiai – pats dailininkas dar susimoka už galimybę eksponuotis ar netgi – parodos dalyvio mokestį. Jeigu to mokėti nereikia, tai jis tiesiog nemokamai duoda galerijai naudotis savo darbais.

Autoriui paliekama nemokama teisė tik džiaugtis, kad jo darbai eksponuojami, kad gal kas nors parašys apie tą parodą, ir jis bus pastebėtas, pakviestas į kitas parodas. Kitaip tariant, mūsų dailininkai galerijoms tarnauja tik už reklamą. Ar  ji veiksminga – irgi sunku suprasti. Nemokamai gavusi kūrybinį produktą, galerija nebūtinai yra suinteresuota verstis per galvą, kad kuo geriau išreklamuotų tos parodos turinį ir jo vertę. Juo labiau kad tokių parodų lankymas irgi yra nemokamas, taigi negalima net pasakyti, kiek žmonių ją aplankė.

Kuratorystė, kaip meno vadyba, labai svarbus dalykas. Tik gaila, kad pats dailininkas ir jo darbai, tegu ir pačiai gražiausiai parodos idėjai, yra tik priemonė kuratoriaus sumanymui įgyvendinti. Tokiu būdu galerijos, neinvestuodamos didelių lėšų ar ypatingų pastangų, tiesiog maitinasi dailininkais.Tokia liūdna praktika.

Kita vertus, puikiai parengta kuratorinė paroda turėtų iškelti tokius reiškinius, tokius autorius, į kuriuos paskui atkreiptų dėmesį nacionalinės galerijos ir, paskatintos tų parodų, įsigytų geriausius kūrinius. Tada atsirastų tam tikras grįžtamasis ryšys ir reali nauda dailininkui už nemokamą dalyvavimą parodose. To, deja, irgi nėra.

Kai Vokietijoje papasakojau apie pas mus veikiančią sistemą, kolega nustebęs paklausė: „Tai kam tu kuri – galerijoms ar žmonėms?“ Mes, deja, dažniau kuriame galerijoms.

Būtina spręsti ir Lietuvos dailininkų autorinių teisių problemą, nes aplinkinėse šalyse yra kitokia praktika. Neseniai grįžau iš Suomijos. Ten yra speciali organizacija, kuri kaupia dailininkų darbus, eksponuoja juos ir nuomoja interjerams, parodoms, kitiems užsakovams. Tam tikrą procentą iš nuomos gauna visi dailininkai, kurių kūriniai panaudojami. Nuomojami kūriniai net iki metų. Paskui nuomotojas gali tą kūrinį išsipirkti už likutinę vertę. Tai yra oficialu, paprasta, teisinga ir naudinga dailininkams.

E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Nuotr. iš kamane.lt archyvo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: Lietuvoje niekada nesu gavusi honoraro už dalyvavimą parodoje. Tik Danijoje. Pas mus visada aiškinama, kad dailininkui nėra pinigų. Toks įprotis. Dailininkas galerijai duoda kūrinius nemokamai. Yra net leidinių, kurie išsiuntinėja laiškus prašydami pasirašyti, kad sutinki duoti savo darbų reprodukcijas nemokamai. Argumentas – menininkui ir taip gerai, kad jo darbus publikuoja. Galima su tuo nesutikti. Tada nepublikuos. Pasirinkimas yra (juokiasi).

Tas pats ir su parodomis. Jeigu užsispirsi ir prašysi honoraro už savo kūrinį, gal kuratorius ar galerininkas suras kitą autorių. Tai yra labai diskutuotinas dalykas. Dabar visi kalba apie krizę, o šiuo požiūriu dailininkams ta krizė yra amžina. Mums niekas nepasikeitė. Kuriame, investuojame į savo darbus ne tik talentą, bet ir konkrečias lėšas, paskui leidžiame jais naudotis nemokamai. Dažnai dar primokame, kad kiti jais naudotųsi.

Teikiant projektus lėšoms gauti, man rodos, būtina nurodyti ir atlygį parodos dalyviams. Bet negirdėjau, kad tas atlygis pasiektų ką nors iš mano kolegų. Čia tokios vingrios vingrybės. Aš nežinau, kas gauna tą mūsų honorarų dalį, bet mums nuolat kartojama: „Jums ir taip gerai, kad leidžiama eksponuotis.“

Kita vertus, mes patys kalti, kad esame tokie „liaušiai“. Reikėtų vienytis ir patiems keisti reikalus. Reikėtų registruotis Autorių teisių agentūroje, kuri gintų mūsų teises. Bet ar dauguma to norės? Gal čia dar veikia tas prakeiktas nuolankumas.

A.Žalpys. Kaunodiena.lt nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

A.Žalpys: Kai rodai parodoje autoriaus darbą, imi jį ir rodai. Autorius džiaugiasi, kad jį rodai. To atlygio, kuris turėtų būti, dažniausiai nėra. Panašiai yra ir užsienyje. Tiesa, ten dažniau pasitaiko, kad autoriams sumokama.

Kai teiki projektus Lietuvos kultūros rėmimo fondui, yra toks suformuluotas prioritetas, kad sąmatoje būtų numatyti kažkokie honorarai autoriams. Tačiau reikia įvertinti, kad niekada negauname to, ko prašome. O projektą vis tiek reikia padaryti. Mes pirmiausia žiūrime, kad projektas būtų įgyvendintas, todėl ne visada užtenka pinigų autorių honorarams. Tai yra derybų su kiekvienu autoriumi klausimas.

Kalbant apie mūsų „Meno parką“, yra buvę atvejų – Kaune ir išvežamose parodose, kad  šiek tiek honorarų mokėjome ir autoriams. Nedaug – gal 200 ar 400 Lt. Aišku, vadinti to nuolatine praktika  negalima. Žinoma, visada pirmiausia sumokame honorarus parodų kuratoriams, nes jie atlieka didžiulį darbą. Taip, be dailininkų darbų jie neturėtų ko kuruoti, bet tokia yra susiklosčiusi padėtis, kad kuratoriams mes mokame.

Mūsų pageidaujamiems menininkams stengiamės padėti sukurti kūrinį – medžiagomis ar reklama. Jų darbai atsiduria įvairiuose leidiniuose -- tai menininkui yra svarbiausia. Nuo to priklauso jų ateitis. Tai pasaulinė praktika.

Jeigu pasiūlai menininkui rinktis mažą honorarą ar galimybę pasirodyti plačiau, dauguma renkasi ne honorarą. Kam jam tas honoraras, jeigu už jį viskas suorganizuota ir padaryta. Ypač, kai vežame parodas į užsienį. Negaliu sakyti, kad tai gera praktika, kai autorius negauna honoraro. Tai neteisinga. Turėtų būti kitaip.

Tarkime, buvo Nacionalinės premijos laureato Leono Striogos autorinė paroda. Ir mes jos norėjome, ir skulptorius norėjo. Iškart pasakėme, kad mokėti jam negalėsime. Taip ir sutarėme, kad dengiame visas eksploatacines išlaidas, reklamą spaudoje, kuri sudaro irgi didelę parodos biudžeto dalį.

Jau ne vienerius metus laikomės praktikos, kad mūsų projektuose dalyvaujantiems menininkams niekas nekainuotų. Tai nemaža parama autoriui. To laikysimės ir ateityje.

Žinoma, pagal įstatymą, jeigu autorius yra LATGA narys, už jo kūrinio viešą demonstravimą reikia mokėti  atlygį. Bet žiūrėkime praktiškai: jeigu galerija asmeniškai su autoriumi susitaria, kad nebus mokama, vadinasi, ir nemokama.

Tokia tikrovė. Jeigu aktorius, muzikantas ar dainininkas be autorinio atlygio net neina į renginį, tai su dailininkais yra kitaip. Ši tiesa visiems nuo seno absoliučiai aiški.

Žinoma, tai neteisinga. Bet menininkui juk svarbiausia -- rodytis. Vyksta didelė konkurencija. Mes nedarome dailininkams spaudimo, bet jie patys tai supranta. Pavyzdžiui, vežame mūsų autorių darbus į užsienio parodas. Dailininkai dėl to neturi jokių išlaidų. Viską padengiame mes. Gal ir negalima to tiesiogiai prilyginti honorarui. Muzikas, tarkime, gal irgi viskuo aprūpinamas, bet jis autorinį atlygį gauna. Pagal mano patirtį, dailininkui  kompensuojama tiesiog galimybėmis dalyvauti, eksponuoti savo darbus.

Tęsiant paralelę su kitų sričių menininkais – renginių organizatoriai dar gauna pajamas už bilietus. Iš tų lėšų jie gali sumokėti menininkams. „Meno parkas“ atsisakė bilietų. Visos mūsų parodos yra nemokamos. Atlikome tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad žmonės mažiau lankytų parodas, jeigu būtų nors simbolinis mokestis. Padėties negelbėtų 3 - 5 ar 10 Lt. už bilietą, jeigu sudėtume administravimo, mokesčių išlaidas. Darbas su bilietais labai apsunkintų ir galerijos darbą. Prisidėtų mums visai nereikalingi finansiniai rūpesčiai.

Mūsų tikslas, kad kuo daugiau žmonių pamatytų parodas. Tai ir dailininkams didesnė nauda. Būna parodų, kurias labai lanko, būna mažiau lankomų.

Kalbant apie užsienio patirtį, esu dalyvavęs parodose Norvegijoje – ten tikrai mokama autoriams. Konkurencija didžiulė, bet jeigu tave pasirinko, žinai, kad gausi autorinį atlygį. Tai  teisinga. Yra pas mus ir kitų problemų dėl tų autorinių honorarų. Turėdamas laiko Jūsų portalui apie tai atskirai parašysiu.

P.S. Šio teksto santrumpa publikuota dienraščio „Kauno diena“ priede „Santaka“, 2010 03 31


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*