Kovas

Rasa Andriušytė

www.kamane.lt , 2010 03 04

Ar įmanoma pagrįstai atsakyti į klausimą, kodėl vienas menininkas laikomas geresniu negu kitas? Kuo galėtume remtis, atmetę subjektyvų požiūrį, snobistinius interesus, trumpalaikės mados ir komercinės sėkmės vietinėje rinkoje kriterijus? Kad nereikėtų išradinėti vietinio dviračio, pasižvalgykime po pasaulį, kur menininko ir meno kūrinio vertės nustatymo mechanizmas jau išrastas ir puikiai veikia.

Jau maždaug keturiasdešimt metų kasmet sudarinėjami  svarbiausių menininkų, įtakingiausių muziejų, reikšmingiausių grupinių konceptualių parodų ir bienalių reitingai. Didžiojoje Britanijoje remiamasi profesionalių meno ekspertų nuomone. Britų žurnalas „Art Review“ svarbiausiu 2009 metų menininku išrinko Damieną Hirstą (g. 1965) ir jo projektą „Science Ltd“. Vokietijoje menininko šlovės matuoklis yra vertinimo sistema, nuo 1970 metų žinoma „Meno kompaso“ („Kunstkompass“) vardu. Siekdami aiškumo ir skaidrumo vertinant šiuolaikinį meną, apie 1970-uosius metus ją sukūrė du Kelno žurnalistai - menotyrininkė Linde Rohr-Bongard ir ekonomistas Willis Bongardas, dienraščio „Die Zeit“ verslo skyriaus redaktorius. Dabar Vakarų pasaulyje W. Bongardo „Meno kompasas“ laikomas kompetentingiausiu šiuolaikinių menininkų reikšmės nustatymo įrankiu. Šią sistemą Wall Street Journal pripažįsta vieninteliu objektyviu ir patikimu šiuolaikinio meno vertinimo instrumentu.

Damien Hirst. Detalė iš projekto Science Ltd. 2008. www.artem.com

W. Bongardo sukurtos vertinimo sistemos pagrindas yra ne kūrinių vertė meno rinkoje ir aukcionuose, bet profesinio menininkų ir menotyrininkų pasaulio reakcijos. Remiamasi prielaida, kad meno kokybė neišmatuojama, o kūriniai iš esmės nelyginami, nes visi unikalūs. Meno kritikai sutaria: jei menas „negražus“ ar kaip nors kitaip „negeras“, tai dar nereiškia, kad tai ne menas. Pagal vokiečių sistemą vertinimo pagrindu laikomas prestižas (renomė), kurį menininkas įgyja (arba ne) profesionalų terpėje, dalyvaudamas parodose, sulaukdamas jo kūrybą analizuojančių kritikų straipsnių. Į kainų rekordus ar aukcionų spektaklius ši sistema nesiorientuoja. Sėkmė meno rinkose, pagal W. Ir L.Bongardus, yra antrinė, materiali meno pasaulyje užsitarnauto prestižo išraiška.

„Meno kompaso“ vertinimo sistema remiasi penkiais kriterijais: 1. Personalinės parodos svarbiuose pasaulio muziejuose; 2. Dalyvavimas reikšmingose grupinėse parodose, bienalėse; 3. Svarbių muziejų, pavyzdžiui, Tate Modern, įsigyti kūriniai; 4. Recenzijos profesinėje spaudoje ir prestižiniuose meno žurnaluose; 5. Menininko vardo įtraukimas į „įsivaizduojamą muziejų“, kurį mintyse susikuria ir savo straipsniuose, knygose reflektuoja garsūs meno ekspertai. Šiuolaikinis dailės profesionalų pasaulis orientuojasi ne į atskiros dailės šakos, miesto ar šalies interesus, bet į tokias visuotinai pripažintas meninio gyvenimo aukštumas kaip Moderniojo meno muziejus Niujorke(Museum of Modern Art), Pompidou centras Paryžiuje (Centre Georges Pompidou), straipsniai meno žurnaluose Art in America, Art, Flash Art, Kunstforum, Parkett. Reikšmingiausiomis grupinėmis parodomis laikoma, pavyzdžiui, Venecijos bienalė arba Kaselio Documenta. Iš viso sąraše daugiau kaip šimtas žymių parodų visame pasaulyje.

Kūrinį eksponuojančios arba įsigijusios meno institucijos reikšmingumas, jos prestižas meno lauke yra didžiulis simbolinis menininko kapitalas. Todėl pasaulio muziejai ir parodos pagal „Meno kompaso“ sistemą taip pat kasmet iš naujo įvertinami, institucijoms, kaip ir menininkams, rašomi taškai. 2009 metų sąrašo viršūnėje – Niujorko Moderniojo meno muziejus, Berlyno Naujoji nacionalinė galerija (Neue Nationalgalerie), Diuseldorfo Šiaurės Reino-Vestfalijos meno rinkinys (Kunstsammlung Nordrhein-Westfalien), Londono Tate Modern ir Karališkoji meno akademija (Royal Academy of Arts). Iš Vidurio ir Rytų Europos muziejų į sąrašą, neskaitant dviejų Leipcigo institucijų, 2009 m. pateko Prahos Rudolfinum ir Varšuvos Zachęta, kurioje, beje, jau buvo eksponuoti ne vieno lietuvio menininko darbai. Nors šie du muziejai užima vietas paskutiniajame sąrašo trečdalyje, lietuvių dailininkams jie galėtų tapti kelrodžiu ir starto aikštele. Grupinių parodų sąraše reikšmingiausias pozicijas užima Kaselio Documenta ir kuo įvairiausios bienalės. 2009 metų reitingus sudarinėjusi Linde Rohr-Bongard kaip „fantastiškai palankią meniniams eksperimentams“ pirmiausia išskyrė Stambulo bienalę. Aukščiausius įvertinimus turi ir Venecijos, Berlyno, Gioteborgo, Sidnėjaus, Pitsburgo ir Porto Alegrės bienalės.

Pagal „Meno kompaso“ sistemą dailininkų veikla ir jos atgarsiai kompiuterine programa sumuojama ir vertinama ištisus metus. Ypač daug taškų suteikiama už personalines parodas didžiuosiuose muziejuose, šiek tiek mažiau – už dalyvavimą grupinėse parodose ir straipsnius profesinėje spaudoje. Linde Bongard, meno žurnalistė, po vyro mirties tęsianti jo darbą, nuolat keliauja, lanko didžiąsias pasaulio parodas. Paskutiniaisiais metais ji aplankė 233 muziejus, 118 grupinių parodų ir 40 naujų su šiuolaikiniu menu susijusių vietų – Bombėjų, Seulą, Dalį, Pekiną, Maskvą, Stambulą. Keliaudama ji ieško ir naujų vardų. Naujokams, pirmą kartą įveikusiems pirmojo šimtuko ribą, L.Bongard reitinge sąmoningai skiriamos paskutinės šešios vietos. 2009 metais jas užima trys fotomenininkai: Hiroshi Sugimoto (g. 1948) , Hansas Peteris Feldmanas (g. 1941), Wolfgangas Tillmanas (g. 1968), filmų autorė, tapytoja Sarah Morris (g. 1967), medijų menininkas Stanas Douglas (1960), instaliacijų kūrėjas britas Liamas Gillickas (1964), atstovavęs Vokietijai 53-iojoje Venecijos bienalėje. Jo kūriniai 2001 metais buvo eksponuoti parodoje Niekas Vilniaus šiuolaikinio meno centre.

Hiroshi Sugimoto. Matematinis modelis. 2008.  www.sugimotohiroshi.com

Hans Peter Feldman. Instaliacija Hamburger Bahnhof muziejuje. 2008. Nuotr. RamanoMaerzo. www.hamburgerbahnhof.de

Sarah Moris. Sienų tapyba Los Andžele. 2007-2008. www.postmedia.net

Liam Gillick. Iš ciklo "Išimta produkcija". 2007.  www.gms.be

Jau penkti metai iš eilės pirmąją vietą „Meno kompaso“ sistemoje užima vokiečių dailininkas Gerhardas Richteris (g. 1932). Todėl jis ir laikomas neabejotinai svarbiausiu šiuo metu gyvenančiu dailininku. Amerikietis objekto meno atstovas Bruce'as Naumanas (g. 1941), kaip ir prieš metus, užima antrąją vietą. Trečiasis „Meno kompaso“ šlovės alėjoje – tapytojas iš Kelno Sigmaras Polkė (g. 1941), kurio parodą 1997 metų pabaigoje matė ir Kauno paveikslų galerijos lankytojai. Neoekspresionistas Georgas Baselitzas (g. 1938) į ketvirtąją vietą pakilo šiek tiek netikėtai, nes svarbūs Europos muziejai menininko septyniasdešimtmečio proga suskubo rengti jo personalines parodas. Trys kitos pozicijos priklauso moterims: vokietei Rosemarie Trockel (g. 1952)  ir dviem amerikietėms – skulptorei Louise Bourgeois (g. 1911) ir fotomenininkei Cindy Sherman (g. 1954).

Gerhard Richter. Su vaiku. 1995. www.gerhard-richter.com

Bruce Nauman.  Trijų galvų fontanas. 2005. www.donalyoung.com

Rosemarie Trockel. Ji mirė. 2008. www.donalddyoung.com

Cindy Shermann. Iš Klounų serijos. 2004. www.arthistoryarchive.com

„Meno kompaso“ reitingų šimtuke atsidūrusių dailininkų sėkmės istorijas toliau aktyviai kuria muziejininkai, meno pirkliai ir kolekcininkai, žiniasklaida. Reitingavimas kartojamas kasmet. Dailininko vieta „Meno kompaso“ šimtuke yra rimtas meno rinkos ir investicijų rodiklis. JAV tapytojo Cy Twombly kūriniai šiandien 160 kartų brangesni negu 1970-aisiais, kai jis pirmą kartą pateko į „Meno kompaso“ sąrašą. Richardo Serra plieno skulptūrų vertė (nepaisant fakto, kad vox populi valia viena jų buvo iškelta iš Niujorko aikštės) dėl „Meno kompaso“ įtakos padidėjo tris šimtus kartų. Jeanas-Claude'as ir Christo, 1970-aisiais iš savo kūrybos uždirbdavo nuo 5000 iki 18 tūkst. eurų. Šiandien jų projektai ir idėjos, beveik visada susijusios su įpakavimu (Reichstago įpakavimas, 1971-1995, supakuotas Pont Neuf, 1975-1985), perkami ir už pusę milijono eurų. Šioje vietoje verta pažymėti, kad senojo meno kainas tvirtai diktuoja meno rinka ir aukcionai. Miunchene dirbanti meno ir teisės specialistė Piroschka Dossi knygoje „Menas ir pinigai“ (2007) pateikia tokius duomenis: senųjų meistrų kūrinių kainos 2004 – 2005 metais padidėjo tik 3,5 procento, o šiuolaikinis menas pabrango labiausiai – 17,4 procento.

Ekonomistų supratimu, meno kūrinio vertė pripažįstama tik tada, kai yra požymių, kad kūrinys potencialiai gali būti konvertuojamas, tai yra iškeistas į pinigus. Konvertavimo procese veikia ne tik menininkas, bet ir galerininkai, meno pardavėjai. Jie meną paverčia visiems suprantamu dalyku – pinigais. Bet iki tol, kol meno rinkos dalyviai atlieka šį racionalų veiksmą, vyksta kitas, subtilesnis ir gerokai ilgiau užtrunkantis procesas – veikia meno pasaulio barometras, vertes nustato profesionalūs ekspertai, tokie pat racionalūs ir negailestingi, kaip ir finansų pasaulis.

Parengta pagal užsienio spaudą