R.SCHUMANNAS: MOTERIŠKUMO IR VYRIŠKUMO AKISTATA 2

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2010-12-20

P.Gudinaitė ir M.Zimkus. KMN (A.Urbono) nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

E.Čičinskaitė. KMN (A.Urbono) nuotr.

G.Spečkauskaitė. KMN (A.Urbono) nuotr.

Pathos ir logos, yin ir yang, moteriškumas ir vyriškumas, anima ir animus. Įvairiose kultūrose egzistuoja daugybė panašių kontrastuojančių vaizdinių. Beje, ne tik priešpriešinamų, bet ir nuolatos lyginamų tarpusavyje. Prie jų tam tikra prasme galima priskirti ir Roberto Schumanno vokalinius ciklus „Moters meilė ir gyvenimas“ ir „Poeto meilė“, skambėjusius gruodžio 14-osios vakarą Kauno menininkų namuose. Nežinia, atsitiktinai ar ne, vieną ciklą atliko moteris – Eglė Čičinskaitė, kitą vyras – Mindaugas Zimkus, talkinant pianistėms -- Giedrei Spečkauskaitei ir Paulei Gudinaitei. Turint omenyje dviejų skirtingų pradų asociacijas, tai turėjo atspindėti ir atatinkamas kūrinių atlikimas. Ar taip ir buvo?

Kaip teigia literatūrologė Viktorija Daujotytė, „pražūtinga būti vien tik vyru ar vien tik moterimi: kiekvienas turim būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška“. Tad laikantis šios pozicijos, netikslinga vienokius ar kitokius reiškinius priskirti tik vienai (moteriškumo ar vyriškumo) pozicijai. Tuo labiau sudėtinga apie tai kalbėti romantizmo epochos kontekste, ypač R.Schumanno kūryboje. Mat  XIX amžiuje buvo itin populiarus vienišo, nesuprasto, kenčiančio – dažniausiai nuo meilės be atsako – menininko portretas, pasklidęs įvairiose meno šakose. Taip pat neapsieita ir be gamtos vaizdinių, kuriuose neretai ieškota paguodos.

Visų šių romantizmo stereotipais tapusių vaizdinių neišvengė ir R.Schumannas, pats kentėjęs dėl nelaimingos meilės, daugelį jį supančių reiškinių perkėlęs į savo kūrybą. Todėl  prisimenant pathos ir logos kontrastą, ko gero, galima teigti, jog R.Schumanno muzika vis dėlto labiau linko į moteriškąjį pathos, kurį tarsi identifikuoja emocijos, jausmai, gamtos vaizdiniai. O dar labiau gilinantis į grynai muzikinius aspektus – mažos formos, palyginti su griežtomis klasicizmo taisyklėmis, – ganėtinai iracionalūs harmonijos sprendimai.

Pagal pathos-logos skirstymą vokaliniai ciklai „Moters meilė ir gyvenimas“ ir „Poeto meilė“ atitinka kiekvieną pagal pavadinimą, tačiau muzikinės kalbos, teksto ir tematikos aspektais tikriausiai labiau linktų į pathos. Pirmasis yra šiek tiek santūresnis ir mažesnės apimties, tuo tarpu antrasis yra ilgesnis, labiau subrandintas, filosofiškesnis. Galbūt ir  šiek tiek vyriškesnis už pirmąjį, o gal taip pasirodė dėl ryškaus atlikėjų skirtumo ir brandumo. Tačiau akivaizdu, kad esminio skirtumo tarp „Moters meilės ir gyvenimo“ ir „Poeto meilės“ nėra, jis kur kas labiau išryškėjo atlikėjų charizmoje ir pačioje atlikimo koncepcijoje, skaldant koncertą į du skirtingus polius.

Pirmajam  atstovavo dvi jaunos damos, atlikusios vokalinį ciklą „Moters meilė ir gyvenimas“ – tai pianistė G.Spečkauskaitė ir vokalistė Eglė Čičinskaitė, abi dar studijuojančios Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jau nuo pat pirmųjų garsų maloniai nuteikė  skaidrus, švelnus ir santūrus E.Čičinskaitės balsas. Deja, galbūt pernelyg santūrus tokiam kūriniui, mat R.Schumanno kūriniuose neretai jaučiamas šioks toks patosas, trumpi ir staigūs jausmų proveržiai,  nelabai atsispindėję atlikimo manieroje. Ko gero, tam trukdė ne tik balsas, bet ir ramus pačios dainininkės charakteris bei nebrandumas. Beje, šiuo atveju vartojant nebrandumo sąvoką omenyje turimas atlikėjo sugebėjimas tinkamai iliustruoti ir drauge savaip interpretuoti tam tikrą muziką. To dažniausiai pasiekiama per visapusę atlikėjo patirtį, ko šie tiek ir pritrūko E.Čičinskaitei.

Atliekant vokalinį ciklą „Moteris meilė ir gyvenimas“ buvo pasigesta ir lygiaverčio pianistės bei vokalistės dueto – kaip žinoma, R.Schumannas savo vokalinėje kūryboje itin daug dėmesio skyrė fortepijonui, siekdamas šio instrumento savarankiškumo ir lygiavertiškumo vokalui. Scenoje atlikėjos G.Spečkauskaitė ir E.Čičinskaitė veikė pernelyg savarankiškai, ne visai organiškai formuodamos vientisą darinį. Mat instrumentas pianistės rankose nebuvo pakankamai švelnus ir lyriškas, taip pat skyrėsi nuo santūraus vokalistės tembro. Ne visai sutapo ne tik abiejų temperamentas, bet vietomis ir ritmas. Tad panašu, kad abiem atlikėjoms šiek tiek pritrūko kūrybinės brandos.

Nuo santūrios pirmosios dalies gana ryškiai skyrėsi antroji – „Poeto meilė“, interpretuota vokalisto M.Zimkaus ir pianistės P.Gudinaitės. Pirmasis kūrinys buvo atliktas itin santūriai ir kukliai, o antrasis – atvirkščiai – pateikė itin plačią emocijų ir muzikinių spalvų paletę.  Prisiminus pathos – logos, ši interpretacija organiškai sujungė abu: romantiškąjį emocionalumą ir racionalų atlikimą. M.Zimkaus interpretacija buvo itin filosofiška, spalvinga tiek emociškai, tiek dinamiškai. Itin subtiliai pabrėžti kontrastai tarp trumpučių ciklų dalių, tačiau svarbiausia – visas atlikimas kartu buvo ir labai kamerinis, pernelyg neleidžiantis įsivyrauti rubato visuose muzikiniuose parametruose. Nustebino gebėjimas suvaldyti patosą, neretai pasitaikantį atliekant ankstyvųjų romantikų kūrybą, emocionalumą filosofiškai derinant su racionalumu.

Nustebino ir jaunoji pianistė P.Gudinaitė, gaila, bet šiek tiek likusi antrame plane. Tačiau jai puikiai pavyko prisitaikyti prie kur kas labiau subrendusio atlikėjo, kartu atskleidžiant ir savo savitumą – kuklesnį, tačiau, ko gero, ne prastesnį pathos – logos suderinimą. Kartu atsiskleidė ir kūrybinis atlikėjos brandumas, vokalinį ciklą „Poeto meilė“ traktuojant emocionaliai, bet kartu ir santūriai. Reziumuojant vertėtų pasakyti, jog M.Zimkaus ir P.Gudinaitės tandemas buvo organiškas, susiliejantis į vienumą, kartu atskleidžiantis ir kiekvieno jų asmenybę.

Paliekant nuošalyje moteriškumą – vyriškumą bei įvairius šių sąvokų ir vokalinių ciklų interpretavimo aspektus, liko nepaminėtas vienas svarbus faktas: koncertas buvo skirtas R.Schumanno 200-osioms gimimo metinėms. Atrodė šiek tiek keista, kad toks koncertas rengiamas gruodžio mėnesį, motyvuojant tuo, jog renginių šiai progai nebūta. Anot koncerto vedėjos Dalios Kairaitytės, R.Schumannas neva nublanksta prieš kitus kompozitorius, kurių kokia nors sukaktis taip pat minima šiais metais. Mat tikroji kompozitoriaus gimimo data – birželio 8-oji. Toks teiginys galėtų būti įvardintas kaip pernelyg drąsus, be to, akivaizdu, kad šiemet renginių, skirtų R.Schumannui, tikrai būta – bent keletas tokių vyko šiųmečiame Pažaislio muzikos festivalyje, neminint daugybės kitų, rengtų Kaune ir kituose Lietuvos miestuose.

Be to, ir verbalinis kompozitoriaus pagerbimas buvo sausokas ir nepakankamai informatyvus. Buvo pateiktos kelios gyvenimo datos, pristatyti ir tam tikri R.Schumanno kūrybos aspektai, pradedant nuo gimimo, nelogiškai peršokant prie muzikinių formų, kas  galbūt nėra itin suprantama ir aktualu specialaus muzikinio išsilavinimo neturintiems klausytojams. Beje, publikos buvo paprašyta neploti tarp ciklo dalių, o emocijas išlieti tik kūriniui pasibaigus. Natūraliai kilo klausimas: jei, renginio vedėjos nuomone, susirinkę klausytojai yra tokie neišprusę, kodėl jiems pasakojama apie tokius specifinių žinių reikalaujančius dalykus kaip muzikinė forma?

Taip pat kilo klausimas, ar tikrai į kontekstą įsikomponavo koncerto pradžioje padeklamuotas lietuvių poeto Henriko Radausko eilėraštis. Keistai jis nuskambėjo todėl, kad nebuvo pateikta jokia objektyvi ar subjektyvi priežastis, pagrindžianti būtinybę skambėti būtent šio poeto ir konkrečiai šiam eilėraščiui – na, nebent paminėtas faktas, jog šiemet minimos 100-osios H.Radausko gimimo metinės.

Apibendrinant tenka pripažinti, kad pats koncertas nebuvo itin vientisas, veikiau suskilęs į tris atskirus darinius – du skirtingus duetus ir vakaro vedėją. Tačiau džiugina tai, jog jis buvo išties šiltas – kiekvienas tąkart ant scenos buvęs atlikėjas savo kūrybą nuoširdžiai dovanojo klausytojams. O šie, nors ir negausiai susirinkę, savo ruožtu ją taip pat nuoširdžiai priėmė. Vadinasi, atlikėjai buvo išgirsti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*