Gruodis

Gintaras Rinkevičius. Opera.lv nuotr.

Tikrų tikriausią operų, simfoninių bei populiariosios muzikos kūrinių dėlionę buvo galima  rinkti  Kauno valstybinėje filharmonijoje gruodžio 20-ąją. Įvairių kūrinių puokštę, sukomponuotą į simfoninę dramą (bent jau taip buvo skelbiama koncerto anotacijoje), klausytojams įteikė kūrybinius akibrokštus pamėgęs Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Žymius operų personažus tą vakarą įkūnijo solistai Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Rafailas Karpis (tenoras) ir Vladimiras Prudnikovas (bosas).

„Opera Impossibile“ arba išvertus iš italų kalbos Neįmanoma opera – tokį pavadinimą įgavo linksmasis operinių kūrinių rinkinys. Simfoninės dramos idėja – tai galimybė akademinio pasaulio žmonėms pasijuokti iš rimtų klasikinės muzikos kūrinių, todėl netgi buvo įvardinta kaip muzikinių pokštų vakaras. Įmanomas ar neįmanomas toks sprendimas – galima ginčytis ilgai ir nuobodžiai, tačiau aišku viena – tąkart publiką jis tikrai pralinksmino. Be to, buvo aktualus visokio plauko muzikos mėgėjams. Ne itin įgudusieji galėjo tiesiog pasimėgauti vaidybiniais atlikėjų pokštais, puikiais balsais ir daugeliui gerai žinomais populiariosios muzikos intarpais, atliekamais simfoninio orkestro. Tuo tarpu klasikinės muzikos žinovams tai buvo puiki galimybė pasitikrinti savo žinias – paspėlioti, kokio kompozitoriaus opera, simfonija, koncertas ar  konkreti ištrauka skamba.

Bene pagrindinė „Opera Impossibile“ pokštavimo idėja buvo solistų vyriškų ir moteriškų vaidmenų pasikeitimas partijomis. Tenka pripažinti, jog pati mintis nėra itin originali, nes tai yra turbūt lengviausias ir paprasčiausias būdas tragediją paversti komedija. Tokiu atveju nereikia pernelyg sukti galvos ir dėl kostiumų – vyrai dedasi blondinių perukus, moterims pritaikomi tradiciniai balti marškiniai ir juodos kostiuminės kelnės. Šio koncerto metu Rafailas Karpis tapo žavinga šviesiaplauke, o Vladimiras Prudnikovas – aistringąja tamsiaplauke Karmen. Lauryna Bendžiūnaitė ir Ieva Prudnikovaitė scenoje pasirodė pasipuošusios imituotais vyriškais kostiumais. Vaizdas buvo banalokas, tačiau džiugu, jog garsas – ne. Žymiausios arijos buvo atliekamos profesionaliai, gražiai ir įtaigiai. Ypač sužavėjo R. Karpis, trumpam tapęs graudulinga ir švelnia Violeta (iš G. Verdi operos „Traviata“). Į atmintį įstrigo ir L. Bendžiūnaitės sukurtas Lenskio personažas (iš P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“), ariją atlikęs itin lyriškai ir jautriai, kita vertus – sarkastiškai ir pašaipiai. Kažkokiu būdu šiai empatiškajai atlikėjai pavyko suderinti du visiškai skirtingus dalykus – skausmą ir autoironiją.

Žavėjo ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, skambėjęs itin darniai, vieningai ir jausmingai. Beje, ne tik grojęs, bet drauge su dirigentu plojęs ritminius darinius ir dainavęs. Trumpam orkestro sudėtį papildė V. Prudnikovas, pasirodęs netikėtu amplua – pasipuošęs tuo pačiu  peruku ir sėdęs prie fortepijono bei paskambinęs ištrauką iš P. Čaikovskio koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, b-moll.

Simfoninės dramos „Opera Impossibile“ pavadinime skambėjo žodis „opera“, tad nepamirštas buvo ir sceninis solistų veiksmas. Nors Kauno valstybinės filharmonijos scena nėra didelė, joje tilpo minimalios dekoracijos, kurios buvo naudojamos kituose šio kolektyvo operų spektakliuose. Ant pakylos prie pat orkestro pūpsojo Verterio sofutė (iš J. Massenett operos „Verteris“), žiauriojo kirpėjo Svynio Todo kėdė (iš S. Sondheimo miuziklo „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“), puikiai tikę ir G. Rossinio „Sevilijos kirpėjui“, Karmen ir Chosė (G. Bizet opera „Karmen“), kitiems veikėjams. Būta ir šiokios tokios choreografijos – sušoktas šokis G. Rossini operos „Vilius Telis“ uvertiūros tema. Gana įdomus buvo sprendimas solistams įeiti pro šonines, publikai skirtas duris. Galbūt taip buvo nuspręsta dėl paprasčiausių praktinių priežasčių – tiesiai į sceną išeiti pro užkulisių duris tiesiog nebuvo fizinės galimybės, nes beveik visą scenos erdvę užpildė orkestras.

Neliko nepastebėti ir šviesos – o dar tiksliau – tamsos efektai, netikėtai nutraukę pasirodymą ir aptemdę visą Kauno valstybinės filharmonijos salę. Grąžinus publikai šviesą, balkone virš scenos visu gražumu pasirodė Justinas Krėpšta, pasipuošęs blizgančia kepuraite: tapęs Nakties karaliene iš V. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ jis sudainavo žymiąją jos ariją. Ne paslaptis, jog ši arija ne tik muzikos istorikų, bet ir pačių vokalistų yra laikoma viena sudėtingiausių ir virtuoziškiausių. Jei šiame kontekste ir nevertintume neišlavinto J. Krėpštos balso kaip akibrokšto, galima tai priimti kaip pokštą. Šiaip ar taip, publiką šis netikėtumas akivaizdžiai pralinksmino. Beje, J. Krėpšta su šampano taurėmis pasirodė ir koncerto pabaigoje, scenoje dainuojant visiems solistams.

Akivaizdu, jog efektų būta nemažai ir gana veiksmingų. Vis dėlto kyla klausimas, ar visa simfoninė drama „Opera Impossibile“ nėra vien tik efektų rinkinys? Be to, kūrinys įvardijamas kaip drama, tad logiška, jog turėjo būti ir draminis veiksmas. Sunku pasakyti, ar jo iš tiesų nebuvo, ar jis liko nepastebėtas, visą dėmesį sutelkus į žymias arijas, skambų jų atlikimą, įvairius efektus ir spėliojant, koks kūrinys skamba. Muzikinių pokštų vakare nebuvo taikoma į rimtą dramą, bet „Opera Impossibile“ žanriniu aspektu labai priminė XVI amžiuje pamėgtą operos pasticcio žanrą, kai į vieną kūrinį buvo jungiamos žymiausios operų arijos, labiau koncentruojantis į atlikėjų virtuoziškumą ir išorinį muzikos spindesį nei į dramos veiksmą. Turint omenyje, kiek žinomų kūrinių buvo sudėta į vieną palyginti neilgos trukmės „Operą Impossibile“, kūrinį tikrai galima pavadinti pastišu.

Maloniai nustebino organiškas kūrinių perėjimas iš vieno į kitą be jokių specialių naujai sukurtų pereinamųjų epizodų. Be to, jungiami kūriniai buvo skirtingi tiek stilistiškai, tiek istoriškai: pavyzdžiui, temperamentingoji G. Bizet „Karmen“ nepastebimai perėjo į dramatiškąją G. Verdi „Traviatą“, ši – į linksmąjį G. Rossini „Sevilijos kirpėją“, o pastarąjį pakeitė tragiškasis „Eugenijus Oneginas“. Prieš suskambant fatališkajai L. van Beethoveno „Likimo“ simfonijai (Nr. 5, c-moll) spėjo pasigirsti V. A. Mozarto „Užburtoji fleita”, o šią su P. Čaikovskio koncertu fortepijonui Nr. 1 b-moll sujungė „The Beatles“ daina „Hey Jude“. Vėliau dar skambėjo Lalo Schifrino tema iš kino filmo „Neįmanoma misija“, grupės „Queen“ dainos, pereinančios į L. van Beethoveno 9-osios simfonijos finalą. Visų skambėjusių kūrinių tiksliai išvardinti neįmanoma ir turbūt nėra reikalo. Svarbiau tai, kaip jie visi sudarė vientisą audinį – veikiausiai buvo gerokai padirbėta prie opusų sudėliojimo schemos.

Neapleidžia mintis, jog „Opera Impossibile“ gana stipriai kvepia komercija. Atrinkti kūriniai – tikri šlageriai, žinomi beveik kiekvienam. Opera ir simfonija priskiriamos akademinės muzikos žanrams, tačiau egzistuoja ir populiarioji klasika, dainuojama visų ir visada, dažniausiai tam tikromis progomis ir skirta ne tik akademinės muzikos gerbėjams. Būtent tokia muzika buvo surinkta ir į šią simfoninę dramą, o kur dar minėtieji populiariosios muzikos kūriniai, aranžuoti simfoniniam orkestrui. Populiariosios muzikos pritaikymas akademinės muzikos atlikėjams taip pat nėra itin originalus ir vertingas. Galbūt šis reiškinys buvo aktualus praėjusiame dešimtmetyje, tačiau šiomis dienomis, ko gero, nieko nebestebina.

Patys operos pokštai su komercijos atspalviu tapo gera pramoga Kauno valstybinės filharmonijos publikai. Galbūt niekas ir neieškojo simfoninės dramos, gilios minties ir akademiškumo. Klausytojai liko patenkinti kaskart išgirdę pažįstamą kūrinį, atliekamą ne visai tradiciškai ir gana virtuoziškai. Tad jei „Opera Impossibile“ tikrai turėjo būti nerimtas pokštas – jis pavyko.