Gruodis

Vakaro dalyvės su Antanu. S.Siderevičiūtės nuotr.

Kuo skiriasi moterų literatūros vakaras nuo kitų tokio pobūdžio renginių? Greičiausiai tuo, kad tik dailiosios lyties atstovės sugeba sukelti tokį šurmulį renginiui vos prasidėjus. Ir tikriausiai tik moterys moka taip jausmingai kalbėti apie literatūrą ir drauge žongliruoti kulinarijos, mados, sodininkystės ir santykių temomis.

Vakar Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusiame Moterų literatūros ir muzikos vakare poečių susirinko daugiau nei žiūrovų. Kuklus susiėjimas priminė draugišką mergaičių vakarojimą. Jį dainomis paįvairino įspūdingo balso savininkė Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė, o jai akompanavo pianistė Beata Vingraitė.

Poezija ir proza liejosi laisvai. Rašytojos pristatė po keletą savo kūrinių, taip sukurdamos įdomią temų ir jausmų mozaiką. Vis dėlto karaliavo moteriškas sentimentalumas. Kūriniuose paliestos temos buvo išgyventos ir išgvildentos labai jautriai ne tik pačių autorių, kolegių, bet ir žiūrovų. Daugelio poečių kūryba pasirodė persmelkta liūdesio, nevilties ir skaudžių patirčių. Ar tikrai kančia ir skausmas tampa didžiausiu kūrybos akstinu?

Kūryboje nėra jokio sąstingio, nes mintyse ir popieriuje atsiranda vis nauji projektai. Nijolė Raižytė įpusėjo naują savo romaną „Kareivio duktė“. Tautvyda Marcinkevičiūtė, teigusi, kad „kūryboje visada turi kažkas vykti“, jau turi parengtą knygą „Nenoriu niekur dezertyruoti“. Erika Drungytė užsiima vertimu ir latvių moderniosios poezijos antologijos rengimu. Dovilė Zelčiūtė laukia, kol galės išleisti poezijos knygelę „Paleisk mano ranką“.

Tai pat buvo mestas žvilgsnis į praeitį. Susitikime dalyvavusios aktorės Olita Dautartaitė, Vilija Grigaitytė ir Jūratė Onaitytė skaitė Juzės Augustaitytės-Vaičiūnienės, Jurgos Ivanauskaitės ir Kotrynos Grigaitytės-Graudienės kūrybą. Tikriausiai tokį vyksmą galima pavadinti „moteris – moteriai“, kai bandoma įsijausti į kitos moters padėtį, ją pažinti per kūrybą.

Bet ne viskas buvo taip rimta. Rašytojos, paskatintos muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, pasidalijo savo metų laimėjimais, džiaugsmais ir nuotaikomis. Luana Stebulė prisipažino, kad šiais metais daugiau dėmesio skyrė dailei, o ne poezijai. Jos žodžiais tariant, „dviem mūzom tarnauti sunku“. Raimondai Mikuckytei įsimintiniausias įvykis – kelionė į Rumuniją. O Enrika Striogaitė nuoširdžiai prisipažino, kad širdyje jaučiasi jau gerokai perkopusi septyniasdešimtmetį. Vis dėlto tai tik privalumas, nes, anot rašytojos, amžius siejasi su žmogaus branda.

Tačiau šis vakaras tikrai nebuvo feministinio judėjimo apraiška. Kaip teigė A.Ruseckaitė, vyrai čia labai gerbiami ir į juos žiūrima itin palankiai. Kaip šių žodžių įrodymas atsirado plastikinis manekenas Antanas, laikantis didelę gėlių puokštę. Anot renginio organizatorės, tai – šiuolaikinis vyras.

Tokiame gausiame moterų būryje vyrai tikrai nebuvo nuskriausti. Žodžio teisę gavęs Petras Venclovas pasipiktino lygių teisių pažeidimu – juk vyrų literatūros vakarų nebūna. Tačiau jau vakaro pabaigoje jis pakeitė nuomonę ir teigė, kad tokie vakarai ir tokios moterys įkvepia kurti, skaityti, dirbti ir daryti milijoną keisčiausių dalykų.

Rimantas Marčėnas visą vakarą nerimo savo kėdėje ir, sulaukęs progos pasisakyti, iš karto pareiškė savo nuomonę. Jis kalbėjo apie kūno grožio laikinumą, trapumą ir žmonių sąmonių atbukimą įsigalėjus nuogo kūno kultui. Ir  pabrėžė intelektinį grožį – neblėstantį, su metais netgi vis labiau prasiskleidžiantį, žydintį.

Tie, kurie dar liko nepasisotinę literatūros kūriniais, galėjo pasižvalgyti po naujai atidarytas A.Ruseckaitės „Maironio sodo“ ir Zenono Baltrušio „Moterų vakaro akimirkų“ fotografijos parodas.