Gruodis

Gruodžio 7 d. Kauno fotografijos galerijoje atidaryta fotomenininko, kino režisieriaus bei operatoriaus Juozo Kazlausko darbų paroda ir pristatytas monografinis albumas „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ (Vilnius, Kęstučio Kazlausko leidybinės-prekybinės įmonės leidykla, 2010). Paroda veiks tik iki gruodžio 12 d., todėl verta paskubėti.

Paradoksalu, tačiau daug apdovanojimų pelniusio, kelias dešimtis autorinių parodų surengusio, grupinėse ekspozicijose ne tik Lietuvoje, bet ir Bulgarijoje, Prancūzijoje, Meksikoje, JAV, Vokietijoje, Jugoslavijoje, Gruzijoje, Rusijoje dalyvavusio keliautojo kūrybinis palikimas susistemintas tik dabar; Dalios Kazlauskienės ir fotografo Juozo Kazlausko paramos ir labdaros fondo pastangomis darbai sugulė į knygą.

Vietoje nustygti negalėjęs fotografas pirmuosius ciklus kūrė Arktyje („Šiaurės keliais 1967-1985“), Rusijos gilumoje („Lietuva tremtyje 1988-1989“), Čečėnijoje (1994), Černobylyje (1977), tačiau Lietuvoje vykstant istoriniams įvykiams jis jau buvo pasiruošęs viską fiksuoti čia, tėvynėje.

J.Kazlausko fotografija – dvilypė. Viena vertus, aistringo keliautojo sukurtos nuotraukos įdomios savo autentiškumu; dalis anuomet įamžintų vaizdų negrįžtamai išnykę, pasiglemžti laiko ar žmogaus. Šių dienų keliautojui nebelemta išvysti Sibiro lagerių liekanų, per daugiau nei trisdešimtį metų pakito ir avarijos nusiaubtas Černobylis. Ką kalbėti apie tai, kad sovietmečiu retam lietuviui pavykdavo išsprukti iš už geležinės uždangos, juolab dalyvauti reikšmingose mokslinėse ekspedicijose (vienoje jų atrastos žymaus keliautojo Barenco karavelės liekanos). Taigi šie archyvai mums atveria naujus istorijos ir geografijos klodus.

Kita vertus, J.Kazlausko kūryba gerokai skyrėsi nuo tradicinės lietuvių fotografijos mokyklos ieškojimų. Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, jo darbai „stilistiškai neišsiskiria“, tačiau sunku būtų nepastebėti ne tik techninio, bet ir kūrybinio autoriaus individualumo.

Svarbiausias vizualinis keliautojo sukurtų atvaizdų bruožas – švelnūs tonai ir galybė pustonių, perteikiančių ne tiek Arkties šaltį ar atšiaurumą, kiek pirmykštę jos prigimtį. Neliečiama, tačiau nuolat kintanti ledo šalis nėra mistifikuojama, nepateikiama ir kaip nyki bekraštė plynė. Kiekvienas atvaizdas išgrynintas, per pilkšvą purvą veržiasi šviesos pluoštai, išduodantys dar nepatirto pasaulio šventumą ir skaidrumą.

Šitokį autoriui būdingą bruožą išskiria ir albumo dailininkas dizaineris Darius Žukas, viršelio iliustracijai pasirinkęs subtilią, užuominų pilną ledlaužio Arktyje fotografiją. Numanoma laivo įgula tarytum įplaukia į pasaką, kurioje mirga pašvaistės ir klojasi rūkas. Norėtųsi šitaip įsivaizduoti Odisėjo grįžimą į Itakę, norėtųsi tikėti, kad J.Kazlausko Itakė buvo kelionė – svajonė, kuriai nelemta baigtis, namai, negalintys sugriūti. Švelni išsklaidyta šviesa gaubia ledą, šis dainuoja vandeniui, plukdančiam keliautojus – sekantys pražuvusiųjų pėdsakais neieško liūdesio, jie vedami vilties.

Fotografas žmogaus ir istorijos, žmogaus ir aplinkos santykį perteikia ne tradiciškai dokumentuodamas – žiūrint į atvaizdus nesunku pastebėti, jog rūpintasi ne tik kompozicija, bet ir pasirinktas įtaigiausias objektas, akimirka, tema atskleista pasitelkus subtilų šviesos ir tamsos žaismą. Ne tik vietovės ar intriguojančių įvykių paieškos, bet ir menininko požiūris (didžiausią džiaugsmą jis patiriąs tada, kai išgirsta „tolimą pažįstamą balsą“ vieno iš tų, su kuriais dirbo „petys petin“ įsimintiname žygyje), dienoraščio literatūrinė darna pakiša mintį apie lietuvišką „National geographic“ atmainą.

J. Kazlauskas į atminties kaleidoskopą ne tik nepriberia jau bemaž tautine tapusios lietuviškos nostalgijos prieskonių (tai stipriai juntama daugelyje klasikinių lietuviškų fotografijų), bet ir pernelyg nesusitapatina su tyrinėtojo vaidmeniu. Bendražygiams jis – komandos narys, lygiai su visais dirbantis, lygiai iškenčiantis, tačiau pats fotomenininkas apie šią žygio rutiną prabyla tik savo dienoraščiuose. Fotografijose – objektyvus žvilgsnis žmogaus, tiesiogiai „nepatiriančio“ vaizduojamos vietos, tačiau kategoriškai nuo jos neatsiribojančio, nematomo, tačiau ne visai išnykusio.

Algis Griškevičius, sukūręs „Mikališkių stebuklus“, nuo žiūrovo nutolsta, tarytum žengia platų žingsnį į šalį, ir štai liekame „pasaulyje savaime“, pasaulyje be Dievo, o J.Kazlauskas, kurio buvimas santūrus, bet juntamas, neįtikinėja. Jis nesileidžia į asmeniškumus, dalijasi galimybe individualiai patirti. Paulius Normantas ar Romualdas Augūnas virš visko iškelia tautą ar žmogų, jų išgyvenimus, pergales ar pralaimėjimus, o J.Kazlauskas nelinkęs aukštinti. Fotografas junta, kad egzistuoja ne tik detalės, bet ir už jų slypintis paveikslas.

Prie „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ leidinio įtaigumo prisidėjo ir vieno sudarytojų, fotomenininko Stanislovo Žvirgždo, iš rusų kalbos išversti fotomenininko dienoraščių fragmentai, padedantys lengviau suvokti ne tik dokumentinę, bet ir filosofinę kelionių pusę. Ramus, brandus stilius ir amžinai nerimstanti J.Kazlausko dvasia primena rašytojo Ernesto Hemingway’aus kūrybą ir pasaulėjautą.

Vėliau Lietuvoje sukurtos J.Kazlausko fotografijos tik įrodo, kad autoriaus stiprybė -- tai ryšys su kelione, žengimas į priekį. Ėmęsis portreto ar siekdamas priartėti prie klasikinės lietuviškos fotografijos, autorius praranda individualumą ir įtaigumą, sakytum, jam įdomu, tačiau kažko maža. Lygiai taip „mažos“ ima darytis ir jo fotografijos, pritrūkusios formų charakterio, grynumo. Šviesos, kibiai prilipusios prie gyvenimo. Jos nelyginant laiko šmėklos, atkartojančios jį, bet nesučiumpamai perregimos.
Vis dėlto pasaulio dokumentalistą siejo tvirti ryšiai su Lietuva. Pasak vieno jo bendražygių, signataro Algirdo Patacko, „J.Kazlauskas buvo patriotas pačia gryniausia žodžio prasme“. Lietuvai fotomenininkas atsidavė neišduodamas savęs – trokšdamas viso pasaulio, mylėdamas svečius kraštus, amžinai kažin ko ieškodamas. Svarbiomis akimirkomis jis skubiai sugrįždavo, fiksavo Medininkų skerdynių aukas, nepabūgo tankų sausio 13 d. Maža to, 1990 m. J.Kazlauskas išleido Lietuvos tremtiniams skirtą albumą „Teesie“. Pats buvęs tremtinys, fotografas išliko santūrus, vengė patoso.

Ir net, jei „kai kiti fotografai pasitraukia stebėti subjektyvius išgyvenimus, J.Kazlauskas braunasi ten, kur tyko mirtis“ (A.Narušytė), iš tiesų jis žavisi ne pabaiga, o jos tamsa, kuri švelniai blykšta viltimi.