AR ĮMANOMA TAIKOS SUTARTIS TARP PAVELDO IR NAUJOS KŪRYBOS? 4

2010-04-14

Dr.Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė

www.kamane.lt , 2010 04 14

                       

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paveldą saugome ateities kartoms, kad ir jos patirtų vienijantį istorijos išgyvenimą, dvasinę darną, ryšį su tradicijomis. Jaučiamės saugesni, kai per daiktus atpažįstame turį šaknis. Be sąmoningai suvokto paveldo reikalingumo (mums patiems) jo išsaugoti bus neįmanoma. Dėl to būtinas paveldo animavimas: verčių viešinimas, dėmesio pritraukimas.

Turime atvirai vertinti istorinėje aplinkoje vykstančius procesus ir joje kuriamos architektūros pavyzdžius. Apie tai būtina viešai kalbėti. Nes jau dabar kapitalo spaudimą patirianti visuomenė jaučiasi vis labiau apatiška, nepasitikinti įstatymais ir jų vykdytojais.

Yra prigimtinė skirtis tarp kūrėjų ir saugotojų. Kultūros paveldo interesų gynėjams visiškai aišku, kad tai, kas sunaikinta, jau niekada autentišku pavidalu nebeegzistuos. Tuo tarpu architektas kūrėjas trokšta keisti, gerinti aplinką ir todėl piktinasi „senienų“ saugojimu. Architektai praktikai išeitį dažnai mato tik meistriškumo (profesionalumo) pokyčiuose. Bet to per maža, ypač jei profesionalumo formavimas paliekamas „laisvai tėkmei“ ir būsimoji architektų karta neskatinama pažinti ir tausoti paveldą.

Sprendimo kryptis ir pagrindas.

Ar įmanoma rasti bendrą poziciją, susitarti dėl saugojimo sąlygų ir plėtros apimties?

Sąmoningai suvokus autentiškos medžiagos trapumą, permainų negrįžtamumą ir sutikus riboti poreikius – įmanoma

. Vadinasi, vienu esminių tikslų turi tapti bendradarbiavimas su investuotojais, užsakovais ir jų požiūrio į paveldą keitimas.

Šiandien Lietuvoje spekuliuojama tvarios raidos (sustainable development) samprata, diplomatiškai verčiant šį žodžių darinį kaip „darni plėtra“. Tai ne tas pats. Tvari raida reiškia ribotą, reguliuojamą kaitą, kai poreikiai tenkinami ne ateities kartų sąskaita. Siūlomas tausojantis, esamą sanklodą palaikantis miestų tvarkymas, kuris pratęstų istorinės aplinkos gyvavimą. Pertvarkymai galimi tokios apimties, kad nesunaikintų vietovės identiteto. Jų apimtį kiekvienu atveju parodys tik išsamūs tyrimai. (Į klausimą, ką reiškia „darni plėtra“, vargu ar būtų vienas atsakymas – kiekvienas plėtros planuotojas turi savo darnos viziją.)

Tarptautiniai dokumentai, kuriais galima pasiremti:

1994 m. Danijoje, Olborgo mieste, vykusios Europos miestų konferencijos metu pasirašyta ir Europos Komisijos remiama “Europos miestų ir miestelių tvarios raidos chartija”, dar vadinama “Olborgo chartija”. Tvarios raidos koncepcija pagrįsta etiniu principu. Jos siekiamybė – pusiausvyra, poreikių suderinimas, kitaip tariant – reguliuojama kaita.

UNESCO inicijuotame Vienos memorandume (2005 m.) kalbama, jog, prieš įsiterpiant į istorinę aplinką, būtini išsamūs svarstymai, ekspertų konsultacijos, detalus vietos savitumų pažinimas. Planuojant intervencijas, būtinas ilgalaikio poveikio aplinkai ir tvarumo tyrimas. Aukšti pastatų kokybės reikalavimai ir dėmesys esamam masteliui – apimčiai, aukščiui. Vengti pseudoistorinių formų – istorija privalo išlikti lengvai skaitoma.

Lietuvos patirtis:

Seminare “Statyba istorinėje aplinkoje” (Vilnius, 1998 m.) ICCROM ekspertas prof. Herbas Stovelis teigė, kad projektuoti naujus statinius istorinėje aplinkoje visuomet problematiška: niekada nebus tokio sprendimo, kuris visiems patiktų. Jis siūlė tokias paveldo saugojimo nuostatas:

Jei galima rinktis, geriau išsaugokime.

Daryti reikia tiek daug, kiek reikia, ir tiek mažai, kiek įmanoma.

Svarbiausia – nepakenkti.

Prieš pradedant daryti – svarbu žinoti, ką darome, ir nuolat tikrinti.

Ateityje galbūt bus kitų saugos galimybių, tad geriau beskubant nepakenkti.

Seminaro rezoliucijoje siūlyta:

integruoti paveldosaugą į teisinę ir planavimo sistemas;

pirmiausia prižiūrėti ir tvarkyti esamus pastatus;

nustatyti statybos reikalavimus pagal paveldo vertes;

naudoti patikrintas technologijas ir tradicines medžiagas;

infrastruktūros naujadarus suderinti su aplinka ir drauge parodyti, jog tai naujadaras;

reguliuoti procesus, kad istorinėje aplinkoje išliktų tradicinis funkcijų santykis;

senamiesčio parterį (vitrinos, reklamos, prekybiniai interjerai, grindiniai, smulkioji architektūra, skulptūros, apšvietimas) tvarkyti taip, kad atsiskleistų savitas istorinės aplinkos charakteris.

Praėjo 12 metų. Ar šiandien galėtume pasidžiaugti tuo, kaip šios nuostatos įgyvendinamos? Ką reikėtų daryti?

Perdavimas. Paveldą saugome ateities kartoms, kad ir jos patirtų vienijantį istorijos išgyvenimą, vidinį ryšį su tradicijomis. Jaučiamės saugesni, kai per daiktus atpažįstame turį šaknis. Be sąmoningai suvokto paveldo reikalingumo (mums patiems) jo išsaugoti bus neįmanoma. Dėl to būtina viešinti paveldo vertes, skatinti susidomėjimą kultūros paveldu. Ypač svarbu parengti paveldosaugą sistemingai suvokiančio jaunimo pamainą.

Viešos diskusijos. Turime atvirai vertinti istorinėje aplinkoje vykstančius procesus ir joje kuriamos architektūros pavyzdžius. Apie tai būtina viešai kalbėti. Nes jau dabar kapitalo spaudimą patirianti visuomenė jaučiasi vis labiau apatiška, nepasitikinti įstatymais ir jų vykdytojais.

Bendradarbiavimas. Kultūros paveldo interesų gynėjams visiškai aišku, kad tai, kas sunaikinta, jau niekada autentišku pavidalu nebeegzistuos. Tuo tarpu architektas kūrėjas trokšta keisti, gerinti aplinką ir todėl piktinasi „senienų“ saugojimu. Architektai praktikai išeitį dažnai mato tik meistriškumo (profesionalumo) pokyčiuose. Bet to per maža, ypač jei profesionalumo formavimas paliekamas „laisvai tėkmei“ ir būsimoji architektų karta neskatinama pažinti ir tausoti paveldą. Ar įmanoma rasti bendrą poziciją, susitarti dėl saugojimo sąlygų ir plėtros apimties? Sąmoningai suvokus autentiškos medžiagos trapumą, permainų negrįžtamumą ir sutikus riboti poreikius – įmanoma. Vadinasi, vienu esminių tikslų turi tapti bendradarbiavimas su investuotojais, užsakovais ir jų požiūrio į paveldą koregavimas.

Etika ir ekologija. Šiandien Lietuvoje spekuliuojama tvarios raidos (sustainable development) samprata, diplomatiškai verčiant šį žodžių darinį kaip „darni plėtra“. Tai ne tas pats. Tvari raida (pagal Olborgo chartiją, 1994 m.) reiškia ribotą, reguliuojamą kaitą, kai poreikiai tenkinami ne ateities kartų sąskaita; tai tausojantis, esamą sanklodą palaikantis miestų tvarkymas, kuris pratęstų istorinės aplinkos gyvavimą. Pertvarkymai galimi tokios apimties, kad nesunaikintų vietovės identiteto. Jų apimtį kiekvienu atveju parodys tik išsamūs tyrimai. Tvarumo ir ilgalaikio poveikio aplinkai tyrimų būtinumą 2005 m. konstatavo Vienos memorandumas.

Etiniai principai paveldo apsaugos sferoje šiandien turėtų tapti prioritetu. Postmodernaus reliatyvizmo akivaizdoje dėl jų susitarti gerokai sunkiau, negu parinkti tinkamas paveldo tvarkymo metodikas ar technologijas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*