Balandis

Literatūrologų grupės „Žirklionis“ diskusija 

Mindaugas: Ne vienam literatūros klasikos garbintojui kelia susirūpinimą populiariosios literatūros plitimas. Neva daugėjant „žemosios literatūros“ tekstų krinta literatūros ir kultūrinio sąmoningumo lygis. Tiesos tokiuose pareiškimuose yra, bet kartais populiariosios literatūros kritika būna nukreipta prieš tokios literatūros egzistavimą apskritai. Kritikos, kuri rimtai imtųsi nagrinėti lietuvių populiariąją literatūrą, kol kas nėra. Kartais atsiranda vienas kitas straipsnis, bet apie populiariosios literatūros kritikos kryptį kol kas kalbėti dar negalime. Vis labiau aštrėjanti populiariosios literatūros (nu)vertinimo problema skatina atidžiau paanalizuoti tą keblią situaciją.

Susibūrę po „Žirklionio“ vėliava pasižadėjome naikinti ir negailestingai kritikuoti visas kultūrą niokojančias ideologijas,  todėl turime peržiūrėti, ar mūsų literatūroje šalia dar labai gyvybingų ultrakonservatyvių pažiūrų neatsirado nauja „literatūrinių neoliberalų“ ideologija, kuri reiškiasi agresyviomis knygų reklaminėmis akcijomis ir neva iš kultūrinių normų išlaisvinančiomis, bet galbūt tik banalybę ir literatūrinę beskonybę įteisinančiomis deklaracijomis.

Neseniai, knaisiodamasis po šiuolaikinės mūsų literatūros kontekstus, užtikau impulsyviais pasisakymais apie kultūrą ir literatūrą garsėjančio Vilio Normano atsiliepimą apie debiutuojančios rašytojos Vaivos Rykštaitės knygą „Plaštakų sindromas“. Jis rašo: „Seksas, narkotikai, alkoholis, žmogžudystės, ištvirkimas, neviltis, meilė, laimė, džiaugsmas <...> Su lietuvių literatūrai nebūdinga drąsa ši jauna, bet labai talentinga mergina nutapė Lietuvos jaunimo gyvenimą – tokį, koks jis yra.“ Ir prideda komentarą: „Vaiva, jūsų romanas pasmerktas intelektualų kritikai.“ Beje, pats V. Normanas kažkada yra pareiškęs, kad jam „lietuvių literatūra neįdomi ir nuobodi“. Galbūt tai tik atskirų asmenų pareiškimai, bet kartais susidaro įspūdis, kad kai kurie jauni rašytojai taip įsijaučia į maištininkų vaidmenį, kad sąmoningai supaprastina mūsų literatūros tradiciją ir visą kultūrinę situaciją, kad atrodytų išskirtinai maištingi ir saviti.

Minėtame V.Normano interviu su V.Rykštaite išsakytos mintys man iškart priminė kitą jauną rašytoją – Indrę Jonušytę, gyvenančią Graikijoje, kartais pristatomą kaip erotinių romanų jaunimui kūrėją. Teko skaityti jos romaną „Baltas šešėlis“, kuriame nemažai tų erotinių scenų. Beje, I.Jonušytės mama šios autorės išvykimą iš Lietuvos yra apibūdinusi  panašiai, kaip ir V. Normanas savo mitinę emigraciją: „Indrė paliko Lietuvą, negalėdama susitaikyti su kūrybinės bendruomenės nebuvimu, su meno, menininkų ir pačios savęs negerbiančia kai kuria vietine žiniasklaida.“ Nusprendžiau pasiūlyti jums pakeisti mąstymo kryptį: nuo dūlėjančių „milžinąžuolių“ nukreipti savo objektyvą į populiariąją literatūrą, tiksliau – į minėtų trijų jaunų rašytojų knygas. Bet pradėkime nuo svarbiausio mūsų diskusijos klausimo: ar egzistuoja populiariosios literatūros kritikos problema Lietuvoje?

Dovilė: Problema egzistuoja ir yra tikrai opi. Šiuolaikinės literatūros bare pastebimas kritikos atotrūkis nuo kuriančios ir skaitančios bendruomenės. Tarsi kritikai kalba sau, o kūrėjai sau. Dialogo nėra. O populiariosios literatūros kritikos iš viso nėra. Neseniai teko skaityti literatūros kritiko Rimanto Kmitos atsiliepimą apie kritikos situaciją. Jis pabrėžė, kad mūsų kritika taip ir neišmoko kalbėti apie populiariąją literatūrą, kad ji dažniausiai aptariama su išankstiniu nuvertinančiu santykiu. Visiškai sutinku, kad reikėtų kriterijus skirstyti pagal kūrinio auditoriją, atsižvelgti į skirtingas socialines grupes, skonius, pomėgius.

Urtė: Populiariajai literatūrai būtina kritika, galinti padėti tą literatūrą analizuoti, skirstyti į žanrus, nes jos yra daug ir įvairios. Todėl remiantis vienu, intelektualų susikurtu estetinio skonio modeliu negalima vertinti skirtingo turinio knygų. Bandymas atsiriboti ar ignoruoti tokią literatūrą  nėra logiškas ir nuoseklus, kaip ir literatūros skirstymas į gerą ar blogą, rimtą ir populiarią. Detektyvo siužetas visada bus įdomesnis, tačiau literatūriškai silpnesnis nei egzistencines temas narstančio autoriaus esė rinkinys. Tačiau nė viena iš šių knygų nėra geresnė ar blogesnė už kitą, kadangi jos negali būti lyginamos tik estetine prasme, reikia kitokių požiūrių.

Mindaugas: Sutinku, kad populiariosios literatūros kritika negali remtis tik estetiniais kriterijais. Dažnai pats kalbėdamas apie populiariąją literatūrą pagaunu save vertinantis ją kaip koks tikras intelektualas, tarsiliteratūrinis gurmanas, mintantis tik aukščiausios vertės literatūrine mana. Žodžiu, populiariąją literatūrą dažnai vertinu kaip tikras intelektualių skaitytojų bendruomenės narys, gyvenantis tik tekstais ir tarp tekstų. Nors, kaip metafizinio siaubo galiūnas, lyg ir turėčiau būti alternatyva akademinei kritikai :). Manau, mūsų akademinė literatūrologija turėtų nusiimti intelektualumo ir rimtumo kaukes. Atsisakyti savo asmeninių literatūrinių hierarchijų ir pripažinti: jeigu, tarkim, I.Jonušutės ar V.Rykštaitės kūryba skaitoma,  mano asmeninės pozicijos ją vertinti neužtenka. Literatūra skaitoma ne tik universitetuose ir institutuose. Ne visi skaitytojai gyvena „aukštosios literatūros“ tekstais, todėl natūralu, kad akademinės kritikos siūlomas tekstų hierarchijas dalis auditorijos ignoruoja.

Dovilė: Nesu vien tik intelektualiosios literatūros skaitytoja. Mano skaitymo racione kartkartėmis atsiranda įvairaus plauko knygų, kurių meninė vertė dažnai ne ką didesnė nei kokio bulvarinio moterims skirto žurnaliūkščio. Tiesa, prisipažinsiu, kad skaitau tokią literatūrą su ironija J. Bet jeigu literatūros kritikai yra aukštesnio „literatūrinio sąmoningumo“ lygmens nei statistinis skaitytojas, tai jie gali nusileisti į „žemesnį“ masinio skaitytojo lygį ir suprasti, kad knygos skaitomos ne tik filologiniams ar estetiniams poreikiams tenkinti.

Urtė: Gerai parašytas tas tekstas, kuris nekelia pasipriešinimo. Toks dėsnis tinka tiek profesionalia, tiek populiariąja vadinamai literatūrai. Kartais nustatyti ribas tarp profesionaliosios ir populiariosios literatūros yra labai sunku. Iš pastaruoju metu skaitytų knygų bene didžiausią įspūdį paliko  V.Normano ir R.Nabaus romanas „Meilė nugali viską“. Tai protu nesuvokiama utopija. Nepanašu, kad tai būtų populiariosios literatūros žanras. Vien jo perskaitymas atima nemažai laiko, o jei imiesi gvildenti jo parašymo priežastis, siužetą, kompoziciją, įvairias įmantrias literatūrines/leidybines gudrybes, gali „užstrigti“ dar ilgesniam laiko tarpui. O populiarioji literatūra lyg ir turėtų būti „lengvai skaitoma“. V.Normano ir R.Nabaus romanas turi neužslėptų pretenzijų į „rimtąją literatūrą“. Romane sukoncentruota ne tik neįtikėtinai nelaiminga ir beviltiška meilės istorija, jame ne tik nesėkmingai bando nusižudyti visi herojai, ne tik lengva ranka aprašomas išgalvotas italų rašytojo Umberto Eco gyvenimo epizodas, bet (o tai visai nekeista, žinant V.Normano stilių) dar aptariamos pagrindinės ir svarbiausios pasaulio religinės ir filosofinės problemos. Ką ten aptariamos – analizuojamos, originaliai interpretuojamos ir jausmingai išgyvenamos.

Mindaugas: Perskaičius „Meilė nugali viską“, įspūdis panašus, kaip ir perskaičius šių autorių romaną „Nostradamo kapas“: tekstas, kurį kuria ne asmeninės patirties įaudrinta, bet literatūrinių įspūdžių ir neišsipildžiusių, neurozėmis virtusių svajonių dirginama sąmonė. Ne savitas stilius, o tik maniera, paremta skambia, pernelyg jausminga retorika, sukeliančia įspūdį, kad ir gyvenimas, ir meilė suvokiama pačiu primityviausiu sąmonės sluoksniu. Jeigu prisistatai gyvenimo filosofu, rašančiu apie tikrąjį, jokiomis kultūrinėmis kaukėmis neužmaskuotą gyvenimą, bent jau turėtum  atsiriboti nuo savo ego ir ne tik rėksmingai viską išrašyti, bet tą patirtį artikuliuoti ir parymoti prie kalbos, paieškoti tinkamo žodžio. Šiuo atveju pati autorių pretenzija verčia juos vertinti iš „intelektualaus esteto“ pozicijos.

Urtė: Autoriai tikrai turi savitą stilių – skaitant visą laiką neapleidžia jausmas, kad šis romanas – tai prastas vertimas iš užsienio kalbos :).Tekstą dažnai papildo publicistinio, (pseudo)mokslinio stiliaus sakiniai. Kai pagrindinis herojus, pabandęs nusižudyti, keliauja per įvairias religijas patirdamas išganymus, skaitytoją per literatūrines interpretacijas veda išsilavinimo spragas užkaišantis padėjėjas: „Mane netikėtai apsupo būrys varnų ir karvelių (teisėjo pasiuntinių). Supratau, kad artėja susitikimas su Jama, indų mirties valdovu. Vedose jis aprašomas, kai pirmasis miręs žmogus, atvėręs kelią mirtingumui.“ Labai patogu, nes tokiu būdu romane paaiškinamas kiekvienas elementas, galintis kelti bent menkiausių nesklandumų.

Kalbant be ironijos: tokiu būdu tik išblaškomas skaitytojo susidomėjimas pačiu tekstu. Kartais aplanko tokia nuojauta, kad net tą patį sakinį autoriai rašo per pusę: „Nei geri, nei blogi prisiminimai nepajėgė sumažinti širdyje įstrigusio skausmo, kuris vis didėjo, tarsi daugintųsi agresyviai nusiteikę organizmai“ – pirma dalis lyriškai poetiška, o antra staiga bloškia į kažkada klausytą biologijos pamoką. Pasakojimas ištęstas, perdėm lyriškas, įvaizdžiai neoriginalūs, dažniausiai pasirenkamos klišės. „Umbertas lyg krintantis upės vanduo atsimušė į suvokimą, jog Ema vis dar įsikibusi į jo ranką“ – šis sakinys toks metaforiškas, kad geriau jau būtų tiesiog buitiškas. Ir kiekvienas sakinys toks, tarsi pretenduotų gauti premiją už metaforų, palyginimų gausą ir literatūrinį svorį. Romano autoriai, norėdami pasiekti gelmę,  pasiekė kažką kitą. Sunku net apibrėžti. 

Dovilė: Romanas „Meilė nugali viską“ tikrai nugali viską, nes po jo norėjosi tik vieno – niekada nebegirdėti žodžio „meilė“. Apie teksto vientisumą čia nė kalbėti neverta. Perskaičius knygą norisi riebiai mužikiškai nusikeikti. Pirmiausia piktina nemotyvuotai pasirinktos detalės: garsusis Umberto Eco ir jo personažai, enciklopedinės citatos. Tekstas visiškai nesikeistų, jei vietoj Umberto ir Fuko parašytume Samuelis Beckettas ir jo personažas Molonas ar Dostojevskis ir Raskolnikovas. Romano nepriskirsi nei intelektualiajai, nei populiariajai literatūrai, reikėtų kokio atskiro stalčiuko.

Mindaugas: Manau, rėksminguose V.Normano pasakymuose dėmesio reikalaujančios paaugliškos pozos daugiau, nei tikrai išjaustų ir santūriai apmąstytų dalykų. Tai pavyzdys, kaip grafomanai, įsitikinę, kad geba jausti gyvenimą giliau už visus kitus, ima ir maniakiškai rašo knygas.

Geriau pereikime prie tų autorių, kurie turi skaitytojų (bent jau I. Jonušytė, kaip matyti iš įvairių internetinių forumų, tikrai yra skaitoma). Žvelgdamas grynai filologiniu, „intelektualaus skaitytojo“ žvilgsniu, nedrįsčiau kalbėti ir apie savitą I.Jonušytės ar V.Rykštaitės braižą. Jos rašo labai panašiai: temos, žodynas, sakinių konstrukcijos, požiūris į gyvenimą – viskas labai panašu. Tiesa, V. Rykštaitės tekstas atrodo gyvesnis dėl savo autoironiškos pozicijos. Vis dėlto abi nedirba su kalba. Raiškos forma yra nesvarbi, nes turinys tarsi savaime yra aiškus. Meilės paieškos, ilgesys, geismas, kančia, seksas – visa tai neva savaime suprantama, todėl net nereikia jokios savitos raiškos formos. Tereikia parašyti: „rankos švelnios ir šiltos“, „mylėjomės iki ryto“, „mane nukrečia šiurpuliukas“, „Tu pati esi graži. Tavyje viskas tobula“ („Baltas šešėlis“), „troškau amžiams likti šalia jo“, „Ji dulkindavosi su bet kuo ir bet kada“, „Mes nemiegam naktimis ir diskutuojam apie meilę“, „Bet kartais tiesiog liūdna. Niekas ryte neatneš kavos į lovą“ („Plaštakų sindromas“). Kliūtų ir primityvus žmogaus patirties suvokimas. Personažai labai vienodi, atrodo, visos moterys gyvena taip pat ir siekia to paties – seksas, linksmybės, vyrų dėmesys, alkoholis – nėra jokių kitų saviraiškos formų. Drąsiai teigti, kad tai yra gyvenimas, plaukiojant tik savo sąmonės paviršiais, nepastebint, kokie įvairūs ir skirtingi yra žmonės, kaip skirtingai jie jaučia ir vertina save, yra paaugliškai kategoriška. Minties raiškos banalumas, nulinis stiliaus laipsnis pirmiausia kalba apie nesugebėjimą artikuliuoti savo patirties.

Dovilė: Nuo tokio keisto, sumišimą keliančio reiškinio kaip „Meilė nugali viską“ persikėlusi į moteriškos lyties atstovių literatūrinį pasaulį, supranti, kad čia ne tuščiai pretenzinga grafomanija, bet tikrai populiarioji literatūra – neapsunkina, nereikalauja gilių prasmės ieškojimų, lengvai skaitoma, o perskaityta greitai pamirštama. Bet tu, Mindaugai, vėl į šias knygas žiūri kaip tipiškas akademinis kritikas :).

Mindaugas: Negaliu išsižadėti savo pozicijos, bet jos nesureikšminu. Populiariąją literatūrą rašo žmonės, kurie dažniausiai negyvena tekstais ir dėl tekstų, o skaito tie, kuriems literatūra nėra nei profesinio, nei asmeninio gyvenimo pamatinė veikla. Tokie skaitytojai – tai žmonės, kuriems literatūra yra simbolinis gyvenimo pakaitalas, fiktyvus, tebūnie – supaprastintas, pasaulis, kuriame galima simboliškai susitapatinti su personažu, atsitraukti nuo kasdienybės, žodžiu – atlikti saviterapiją, kuri kartu leistų pajusti, kad ne vienas taip gyveni. Ribos tarp tikrovės ir teksto, atrodo, čia nėra: rašytojai tiki, kad užrašytas tekstas betarpiškai reprezentuoja gyvenimą, o skaitytojai kliaujasi tuo pačiu principu: yra taip, kaip rašoma, ir aš pats taip gyvenu, todėl šis tekstas – ir mano gyvenimo atvaizdas. Žodžiu, filologų išrastų  „kalbos ribotumo“, „kultūros sargybos“, „vertybinės sąmonės“, „kalbos transcendencijos“, „autoriaus mirties“, „būties metafizikos“, „stiliaus ir sintaksės gyvybės“, „sąmonės-formos vienovės“ ir pan. problemų čia tiesiog nėra. Akademinis literatūros vertinimas prasilenkia su taip rašančiais ir skaitančiais. Jeigu skaitytojams iš tiesų patinka I.Jonušytės ar V.Rykštaitės kūryba, telieka konstatuoti, kad ši literatūra egzistuoja, ir analizuoti, kodėl ir kaip ji egzistuoja. Kritikas turėtų išlaikyti asmeninę poziciją, bet atsisakyti pretenzijų į vienintelę tiesą.

Dovilė: Vis dėlto kad ir kokia tai literatūra, ji turi būti kokybiška. I. Jonušytės „Baltas šešėlis“ romane daug kas nenatūralu, dirbtina. Bet aš jau kalbu ne kaip intelektualios literatūros skaitytoja: šį tekstą vertinu iš populiariosios literatūros perspektyvos. Rodos, autorė tikrai skaito visas moteriškų žurnalų skiltis apie dietas, naujausias madas, prabangą – viso to apstu jos tekstuose ir neretai pabrėžiama, patariama: „lašišos spalvos suknelė, tokie pat aulinukai, Svarovskio karoliai <...> ir blyškus makiažas nuteikia žaismingai“, „Dauguma <...> metų metus nekeičia plaukų spalvos, rengimosi stiliaus, kosmetikos. Aš manau, kad tai nuobodu, banalu ir neprotinga“. Knyga tikrai vertinga, nes tai ne tik nuostabi meilės istorija, bet ir begalė slaptų ar tiesioginių patarimų. Juk grožis, prabanga ir yra didžiausios mūsų vertybės? J Taip, ši šlykščiai saldi ir banali meilės istorija su „tobulo“ gyvenimo detalėmis tikrai atras savo skaitytoją – gyvenimo nuvargintą ir nemylimą namų šeimininkę, smalsią moksleivę ar pensininkę, besiilginčią jaunų dienų. Man šios autorės knyga greičiau primena blefą, rašymą dėl rašymo, o ne dėl to, kad norima kažką pasakyti.

Populiarieji vakarietiški romanai dažnai palieka kur kas geresnį įspūdį, pasižymi subtiliu humoru ar ironija, sukuriama intriga, kuri priverčia skaityti iki pabaigos. Jonušytės romanas nusibosta vos įpusėjus, čia per daug pasikartojančių detalių, nėra intrigos, rodos, kiekvienas skyrelis kalba apie vieną ir tą patį. O V.Rykštaitė ir jos „Plaštakių sindromas“ man primena paauglystėje skaitytus romaniūkščius paaugliškomis temomis, tik čia gyvenimiškoji tiesa turbūt nuogesnė ir sunkesnė. I. Jonušytės ir V.Rykštaitės pasakojimai be galo lietuviškai moteriški, o tokias istorija kiekvieną dieną rodo televizija: „mergina iš Lietuvos savo grožiu pavergė italų milijonieriaus širdį“. Mindaugas šiuos romanus kritikavo iš akademinio intelektualo pozicijos, bet, žvelgiant ir iš populiariosios literatūros varpinės, juos galima pavadinti silpnais.

Urtė: V.Rykštaitės romas skiriasi nuo V.Normano tuo, kad yra lengvai skaitomas, tekstas įtraukia, jame plėtojamos populiarios temos. Galiausiai žavi pačios autorės nuovokumas ir nesusireikšminimas – knygų rašymas nėra jos kasdienė duona, todėl jaučiamas lengvumas. Būtent toks romanas, neturintis ypatingų literatūrinių pretenzijų, tačiau parašytas sklandžia ir lengva kalba, galėtų būti ta populiarioji literatūra. Panašiai ir I. Jonušytė: susidūrus su didžiųjų literatūrinių ambicijų griūtimi romane „Meilė nugali viską“, ji vietomis net ima žavėti savo paprastumu. Vis dėlto, kalbant apie skaitytojus, tai turėtų būti paskutinių klasių moksleiviai, nes vėliau romane analizuojamos temos tampa nebeįdomios, ne tokios svarbios.

V.Rykštaitės stilistika ir romane vaizduojamos situacijos primena Helenos Fielding sėkmingai ekranizuotą knygą „Bridžitos Džouns dienoraštis“ – labai panaši gyvenimo istorija, pasakojama ironijos nestokojančios autorės akimis. Tiesa, šiame lietuvių autorės romane kur kas daugiau „purvinos ir nesumeluotos gyvenimo tikrovės“, bet kartu ir daugiau savianalizės, sėkmingai argumentuotų minčių, išvadų, kurios romano pabaigoje leidžia herojei sėkmingai neištekėti ar nemirti nuo mirtinos ligos. Tačiau romaną gelbsti tai, kad autorė nedeklaruoja savo išskirtinio talento ir didžiulių ambicijų. Tai rodo, kad ji literatūrą vertina tiesiog kaip malonią veiklą.

Mindaugas: Taigi apibendrindami turbūt turime pripažinti, kad nustatyti universalių populiariosios literatūros vertinimų kriterijų neįmanoma. Vien akademinio žvilgsnio čia neužtenka, reikia atsiriboti nuo jo ir bandyti įsijausti į skaitytojo poreikius. Žinoma, savo pozicijos negalime neišsakyti, bet sureikšminti ją ir pateikti kaip verdiktą būtų „nežirklioniška“. Be abejo, kritika negali nereaguoti į rašančius profanus, kurie ima save vadinti metafiziniais visuomenės guru. Tačiau, norėdama suvokti populiariąją literatūrą, ji turi išeiti iš institutų ir universitetų, atsigręžti į pačią visuomenę. Ne tokią, kokią akademikai norėtų matyti, bet tokią, kokia iš tiesų ta visuomenė yra. Tuomet ir populiariosios literatūros statusas būtų aiškesnis, ir pati kritika būtų arčiau skaitytojų. Akademinė kritika turi įveikti savo narcizo kompleksą ir nelaikyti savęs aukščiausia skaitančiųjų kasta. Svarbiausia atsisakyti didaktinio požiūrio į skaitytoją, tik tada padėtį galima vertinti objektyviau. Kritikuoti meną būtina, bet ne pačią skaitytojų auditoriją. Čia kritikas turi būti daugiau antropologas nei filologas, t.y. stebėtojas ir komentatorius, o ne kategoriškas vertintojas.

Urtė: Populiarioji literatūra yra populiariosios kultūros dalis. Todėl aukštosios kultūros kriterijai čia negalioja. Populiarioji literatūra neturi gelmės? Bet kas yra toji „gelmė“? Juk tai nėra universalus dydis. Kartais knyga „be gelmės“ – puikus poilsis, nebūtinai bukinantis. Kritika turi keistis ir ieškoti naujo požiūrio į populiariąją literatūrą.

Dovilė: Sutikčiau su Mindaugu, kad čia reikalingas daugiau sociologinis ar antropologinis požiūris nei filologinis. Vien tik estetinės vertės kriterijais populiariosios literatūros vertinti  negalima. O jeigu jau vertinama estetiniu požiūriu,  reikėtų vertinti lyginant su kitais populiariosios literatūros tekstais.

Mindaugas: Taigi „Žirklionis“ – metafizinio siaubo antropologiniai galiūnai:). Kritika turi keistis. Tad ir mes toliau turime ieškoti būdų vertinti populiariąją literatūrą, jos nepervertinant ir nenuvertinant.