SIŪLAI SIŪLAI, SUSIVYKIT, ARBA MENININKŲ ŽAIDIMAI SU PUBLIKA KAUNO BIENALĖJE  4

Rūta Marcinkevičiūtė
www.kamane.lt, 2009-10-29
Jūratė Kazakevičiūtės darbo “Žinia iš praeities” fragmentas. R. Marcinkeviciutės nuotraukos

 

 

Virginija Kirvelienė iš publikos pripėduotų lakštų siuva juostą, kurią suvynios į kamuolį.

 

 

Klajoklių valiuta

“Menas – tai pirmiausia žmonių santykiai, meno kūrinys visuomet sujungia darbo autorių ir jo žiūrovą. Ir pagrindinė valiuta, kurią mes naudojame kaip klajokliai – svetur kuriantys menininkai, emigrantai, turistai ar pabėgėliai -- taip pat yra žmonių santykiai”, -- sakė britė Deirdre Cunningham.

Kauno bienalės "Textile 09" programoje "Gyvas požiūris” ši menininkė beveik dvi savaites kūrė darbą "Klajokliški susitikimai Kaune". Jos manymu, labai svarbu, kad daug pasaulinio garso menininkų suvažiuoja būtent į Kauną. Į miestą, kuris visuomet šiek tiek yra nustelbiamas šalies sostinės, o šiemet, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, tai jaučiama dar labiau.

Bienalės tarybos pirmininkas, Lietuvoje gyvenantis airis Edas Carrollas taip pat tikisi, kad šis meno renginys turėtų įlieti šviežio kraujo į kultūrinį Kauno gyvenimą. Jo manymu, “bienalės organizatoriai atsakingi, kad visuomenės ji būtų priimta kritiškai, bet ne ciniškai, kad ja būtų pasitikima. Ji bus prasminga, kai žiūrovai išgyvens meno kūrinį, kai meno kūrinys suburs žmones, nes menas yra prasminga veikla kiekvienam”.

E.Carrollas dvidešimt metų dirba edukacijos, meno ir kultūros srityse, o 2004--2007 metais buvo visuomeninių renginių koordinatoriumi „CityArts“ (Dublinas) organizacijoje, kur atliko pilietiškumo ugdymo menu tyrimus.

Pasibaigus prieš dvejus metus vykusiai bienalei “Textile’07” jis teigė, kad būsimų bienalių “siekiamybė – atviras bendravimas, peržengiantis parodų, renginių ir diskusijų ribas. Tačiau tokiam bendravimui Kaune nėra nė vienos tinkamos vietos. Kodėl? Menininkai vis dar priklauso nuo valstybės paramos ir tai juos žemina. Kultūros ir mokymo struktūra valstybėje yra pasenusi”.

Todėl, jo manymu, būtent Kauno meno bienalė turi sukurti prielaidas kultūrinei veiklai atnaujinti, kviesti bendraminčius diskutuoti apie pilietinę kultūrą. Pirma, tai sutelktų meno ir kultūros žmones, antra – pažadintų kultūrinį gyvenimą ir, trečia, leistų pasidalyti kitų sričių patirtimi. Šių metų bienalė “Textile’09” pabandė tai padaryti.

Svečiai parodos virtuvėje

 “Svečiai dažniausiai kviečiami į svetainę ir sodinami prie stalo. O mes savo parodos svečius – žiūrovus kviečiame tiesiai į virtuvę – ten, kur viskas gaminama. Kviečiame stebėti, kaip gimsta kūriniai, ir šiame procese dalyvauti", – šypsojosi E.Carrollas pristatydamas šių metų bienalę.

Moksleiviai bienalėje būdavo užsiėmę ne mažiau nei dailininkai.

 

 

 

Birgitta Nordström moko parodos lankytoją pinti tinklą.

 

 

 

“Norisi kas dvejus metus ką nors nauja sugalvoti parodos struktūroje, kad žiūrovai kiekvieną kartą lauktų malonių staigmenų. Šiemet stengėmės, kad žmonės įsitrauktų į procesą. Tikėjomės didesnio publikos antplūdžio, tačiau žmonių į parodą ateina iš tiesų nemažai, ypač daug moksleivių grupių. Savaitgaliais čia mielai užsuka šeimos. Džiaugiamės, kad žmonės jaučiasi kaip namuose, kuria pasiūlytas užduotis ir tampa projekto bendraautoriais”, - sakė Kauno bienalės vadovė menotyrininkė Virginija Vitkienė.

Pasak jos, beveik visi dalyvių darbai bus šiek tiek kitokie, nei daugiau nei prieš metus pateikti jų projektai. Kūrinius pakoreguoja ir laikas, ir atstumas, ir situacija. Bienalės vadovė pastebėjo, kad iš kitų Europos šalių atvažiavę menininkai dažnai net nepagalvoja, kad Lietuvoje spalio mėnesį šalta, drėgna ir žvarbu. Meninėms akcijoms gatvėje – tai ne pats tinkamiausias laikas.

“Niekaip negaliu įprasti prie jūsų oro. Nesu įsitikinusi, kad ir jums patiems jis patinka. Kai išvažiavau iš Londono, buvo šešiolika laipsnių šilumos, o kai atvažiavau čia, buvo vos vienas laipsnis,” -- guodėsi britė D.Cunningham. Įvairiose miesto vietose pasistačiusi klajoklišką berberų palapinę, ji stebėjo praeivius, atsakinėjančius į jai talkinančių studentų klausimus.

“Pabandytumėte tokį projektą surengti Londone, -- šypsojosi dailininkė, trindama sužvarbusias rankas. -- Ten žmonės tokie užsiėmę, kad net nestabteltų, nesusidomėtų, prabėgtų skubėdami į darbą, daryti pinigus, apsipirkinėti”. Palapinė -- klajoklio ženklas. Iš gatvės ji perkeliama į galerijos erdvę, o visa projekto medžiaga analizuojama, montuojama ir pateikiama parodos žiūrovams filmo pavidalu.

Britė Deirdre Cunningham prie savo klajokliškos berberų palapinės.

 

 

“Klajokliški susitikimai” ir dviejų Londono menininkių projektas “Pagaminta Lietuvoje” ypač gerai atspindi šių metų bienalės rengėjų norą į meninį vyksmą įtraukti kuo daugiau publikos. Kanadietė Tracy Allen ir ispanė Ruth Marquez, Laisvės alėjoje įsirengusios kioskelį, stabdė praeivius, siūlydamos firmines jų drabužių etiketes iškeisti į čia pat menininkių kuriamus labai asmeniškus ženklus.

Visas surinktas drabužių etiketes Londono menininkės ne tik išsaugojo, bet ir susiuvo į vieną didelį kūrinį, kurį galima pamatyti parodoje.

Norvegė Anne Stabel specialiu prietaisu susukdama patalynės atraižas pynė tinklą.

 

 

  

Sukant grupės “Try3” sukurtą mechanizmą galima įžiebti elektros lemputę.

 

Prieglobstis: ką verta išsaugoti

Ką verta išsaugoti ir kaip tai padaryti, svarstė ir dvi bienalės dalyvės iš Švedijos. Annikos Akdahl ir Birgittos Nordström sumanytas projektas “Prieglobstis” – tarsi paroda parodoje.

“Mes sumanėme pakviesti Skandinavijos ir Lietuvos menininkes sukurti prieglobstį. Čia svarbiausia ne meno kūriniai, o tie žmonės, kurie tampa mūsų kaimynais. Nuostabu kalbėtis tarpusavyje. Ši bienalė suteikia puikią galimybę diskutuoti apie tai, kokia dabar yra tekstilė ir kam ji reikalinga. Kaip tenka išgyventi, kaip tai vyksta. Kas yra laimė ir kas tie būtiniausi dalykai, be kurių žmogus negalėtų išgyventi?” -- svarstė Birgitta Nordström.

Aušra Kleizaitė suvinėja savo prieglobstį.

 

 

Prieglobsčius kuria Anet Brusgaard iš Danijos (dešinėje) ir Anne Stabel iš Norvegijos.

 

 

 

Prieglobstis – tai tarsi dviejų aukštų bendrabutis, kuriame kiekvienas projekto dalyvis turi galimybę pagal savo skonį įsirengti kambarėlį ir pasiūlyti jame pailsėti, pamąstyti ar padirbėti ne tik kolegoms, bet ir į parodą užsukusiems žiūrovams.

 Birgittos Nordström kambarėlyje ant sienų ir grindų – jos prosenelės, senelės, mano tetos, anytos ir mamos austos antklodės. Tekstilinė šeimos istorija. Taip pat tinklai. Juos nerti ji išmoko praėjusią vasarą, o Kaune mielai mokė bienalės žiūrovus. Antklodė ir tinklas, švedės manymu, tai du pagrindiniai dalykai, be kurių žmonija nebūtų galėjusi išgyventi.

Annikos Ekdahl prieglobstis išsiskiria prabanga. Ši žinoma menininkė, Švedijos nacionalinės premijos laureatė, savo kambarėlį išpuošė kičiniais kilimėliais su elniais, religiniais vaizdeliais ir saldžiais peizažais. Gobelenus ji pirko ir Švedijoje, ir Kaune, o kolekciją papildė interneto aukcionuose. Dailininkė tarsi pabandė nubrėžti ribą tarp meno ir kičo. Tačiau žiūrovas gali įtarti, kad ir pačiai menininkei kilo noras išsaugoti įdomiausius to kičo pavyzdžius ateinančioms kartoms.

Švedę Annika Ekdahl sudomino tekstilinis kičas.

 

 

Asketiškas suomės Siljos Puranen kambarėlis -- iš jos vaikystės prisiminimų. Jos tėtis -- karininkas, todėl būsimai dailininkei dažnai tekdavo su tėvais kraustytis iš vieno bendrabučio į kitą. Prieš dvejus metus Kauno bienalės diplomu apdovanota dailininkė šiais metais išrinkta geriausia Šiaurės šalių menininke tekstilės srityje. Spalio 22 dieną
jai įteiktas Šiaurės apdovanojimas tekstilės srityje (Nordic award in Textiles) -- 250 000 Švedijos kronų.

Projekte dalyvaujančios lietuvės menininkės įrengė prieglobsčius kaip užbaigtus meno kūrinius, kur žiūrovams lyg ir nebelieka vietos. Eglės Gandos Bogdanienės nėriniais išpuoštame kambarėlyje prigulęs veltinis žmogus žiūri televizorių. Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės šviestuvais virtę siuvinėti kibirai ir taip pat gražiai išpuošti laistytuvai bei bidonai kelia mintį, kad tikrasis prieglobstis yra “kažkur anapus”.

Tik Monika Žaltauskaitė-Grašienė, savo kambarėlio sieną papuošusi ne senelės lovatiese, o neseniai mirusio tėčio sukauptų uogienės atsargų fotografija, sukūrė savito prieglobsčio nuotaiką. Iš kaimo sodybos atsivežusi senų medinių grindų fragmentus, dailininkė stengėsi įrengti “tikrą skladuką”, kuriame kaupiamos atsargos keleriems metams į priekį. Juk ir visos krizės neatrodo tokios baisios, kai rūsys pilnas uogienių ir kitų gėrybių.

Monikai Žaltauskaitei-Grašienei uogienės sandėliuke – taip pat paveldas.

  

 

Technologija – popierius, skylės, atšvaitai

Viena praėjusios bienalės kuratorių, Londono universiteto Goldsmiths koledžo skaitmeninių studijų, tarpdisciplininio meno, technologijų ir kultūros proceso tyrimų centro direktorė Janis Jefferies yra pastebėjusi, kad jau prieš dešimtmetį tapo aišku, kad “tekstilės, kaip medžiagiškų technologijų rinkinio, kaip sudėtingos semiotinių ženklų sistemos, raidai dabar didžiausią poveikį daro menininkas-tyrinėtojas. Technologijos formuoja visuomenę, menininką, bendradarbiaujantį su mokslininkais.”

Naujosios technologijos tampa vis svarbesnės, tačiau šių metų bienalėje (gal dėl krizės sumažinto biudžeto?) jas pasitelkus sukurtų darbų beveik nėra. Gal tik olandės Marielle Videler projekte “Pinties prisilietimas” naudojamas audeklas išmargintas pagal specialią technologiją pagamintais dažais, kurie švyti tik atspindėdami ryškią šviesą.

Kukliai pilkas Marielle Videler audinys tampa iššaukiančiai ryškus fotoaparato blykstės šviesoje.

 

 

Tiesa, pats menininkės iš Olandijos projektas nėra labai “technologiškas”. Kiekvienoje šalyje, į kurią ji nuvyksta, M.Videler ieško žmonių, kurie sutiktų išardyti savo mėgstamus apdarus ir iš jos pasiūlyto audeklo pasisiūti jų kopijas.
“Aš ieškau būdo infiltruotis į kitų žmonių gyvenimą. Noriu tai padaryti tyliai ir nesulaukdama pasipriešinimo. Todėl sumaniau projektą, kuris didžiąją dalį laiko nėra matomas, tarsi grybiena. Pilkos spalvos mėgstamas drabužis suvienija visus mano projekte dalyvaujančius žmones, tačiau tas jų bendrumas nėra pastebimas visą laiką. Tik tam tikru momentu, pavyzdžiui, fotografuojant su blykste, visi jie sužiba kaip kokios šou žvaigždės”.

Žvaigždėmis savo projekto “Tapetas” dalyvius paverčia ir Lina Jonikė bei Lina Gutauskienė. Jos siūlo žiūrovams pasižiūrėti į standartiniais sovietiniais tapetais išklijuotą sieną ir pasidalyti to vaizdo sukeltais prisiminimais. O tuomet žmones ir jų mintis perkelia į penkiolikos metrų šilko tapetą, kuris pasibaigus parodai bus parduotas aukcione.

Taigi rezidencijų programoje vyrauja tradicinės technikos – japonai kuria iš specialaus popieriaus ar vakarykščių laikraščių ir mielai dalijasi šių technologijų paslaptimis su publika. Lietuviai naudoja rankų darbo popierių, siuva, audžia ir siuvinėja. O į kūrybinį duetą susijungusios S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ir Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė nusprendė atsisakyti net ir siuvinėjimo. Jos savo darbą “Gėlės portretas” sukūrė vien iš skirtingo dydžio skylučių, kurias automatiniu grąžtu išgręžė Paveikslų galerijos sienoje.

Vaizdo kameros daugumai bienalės dalyvių buvo reikalingos ne darbams kurti, o tik jų kūrimo procesui dokumentuoti. Taip nutiko net ir įdomiame Ingos Likšaitės projekte "Tekstai yra čia". Nejaukioje Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salės fojė ji šešioms dienoms įkūrė menininkų klubą. Čia galima buvo pasiklausyti paskaitų, poezijos, muzikos. Tekstus kūrė kvapai, garsai, viešoje erdvėje sustatyti namų baldai. Tekstus galima buvo pamatyti užrašytus siuvimo mašina ar surasti įkeptus į laimės pyragėlį. Tiems, kurie neturėjo laiko čia užsukti, liko vaizdo įrašai. Gaila, kad ir dauguma užsukusiųjų elgėsi taip, tarsi žiūrėtų į tai, kas vyksta, televizoriaus ekrane.

Parodos net ir zoologijos muziejuje

Visą spalį vykusi Kauno bienalės programos "Gyvas požiūris" pirmoji dalis, kai 60 menininkų iš 20-ies šalių Kauno paveikslų galerijoje ir M.Žilinsko dailės galerijoje kūrė publikos akivaizdoje, baigėsi.

Tačiau spalio 30 dieną atidaryta mėnesį truksianti jos dalyvių paroda, o prie atrakcijų įpratusiems žiūrovams bus pasiūlytos ekskursijos po parodą, kurias ves žinomi menininkai ir menotyrininkai.

Šalia pagrindinės parodos "Textile'09" publikai pristato dar ir 9 lydimąsias parodas įvairiose Kauno galerijose. M. Žilinsko dailės galerijoje rodoma "Aistringoji Lietuvos tekstilė" ir lenkų menininko W.Cygano paroda "Už manęs".

Galerijoje "Balta" -- tarptautinė paroda "Azija-Europa. Pluošto menas". O Kauno paveikslų galerijoje galima pamatyti keturių tekstilės studenčių ir keturių jų dėstytojų studentiškus darbus.

Galerijoje "Meno parkas" spalio mėnesį galima buvo pamatyti grupės "Baltos kandys" “Šventę" ir A.Janušaitės "Portretinį atvaizdą". Šioms parodoms pasibaigus, spalio 29 dieną čia atidarytos pernykštės bienalės laureatės T.Candiani (Meksika) paroda "Kiti pasakojimai". Naujausią jos darbą galima bus pamatyti pagrindinėje bienalės parodoje.

Praėjusių metų bienalės laureatės, meksikietės Tanios Candiani naujo darbo fragmentas.

 

 

Toje pačioje galerijoje pristatomas ir nemažai diskusijų turintis sukelti S.McGuinnesso (Airija) projektas "Prarasti portretai"-- šiurpoka žakardo staklėmis išaustų realių Airijos savižudžių portretų galerija.

T.Ivanausko zoologijos muziejuje surengta E. ir P.Pritchardų (Didžioji Britanija) instaliacija "Šešėlių medžioklė".

Lankytojams parengtas specialus edukacinis "Traukinys B" -- daugiau kaip 50 renginių ir ekskursijų. Spalio ir lapkričio mėnesiais M. Žilinsko ir Kauno paveikslų galerijose skelbiami šeimų savaitgaliai -- menininkai į savo dirbtuves kviečia šeimas. Bienalės dailininkai yra paruošę specialius užduočių lapus vaikams, kurie apėję parodą galės susegti šiuos lapus į savo asmeninę bienalės knygą.

Paslėptas siūlo galas

Visa ši parodų ir renginių gausa pirmiausia skirta žiūrovams. Tačiau kyla klausimas, ar vidutinis statistinis meno mėgėjas pajėgus apžiūrėti tiek daug tekstilės parodų? Net ir per du mėnesius.

Kita vertus, ar tikrai dėmesio verti projektai nepasimeta didžiulėje bienalės renginių gausoje? Ar įmanoma du mėnesius išlaikyti žmonių susidomėjimą tuo pačiu projektu, kad ir koks įvairus jis būtų? Turbūt įmanoma, tačiau ne tuomet, kai dirbti tenka finansų krizės šešėlyje. Bienalei pirmąjį mėnesį akivaizdžiai trūko reklamos. Rausvi jos plakatai nepatraukia akies rudeniškose Kauno gatvėse, o vos ne kasdieniai renginių anonsai nuskęsta naujienų sraute.

Kultūros sostinės renginiai ir vienerius metus susivėlinusi Baltijos tarptautinio meno trienalė Vilniuje – solidūs Kauno bienalės konkurentai. „Ar kolegos Vilniuje žino, kad Kaune vyksta bienalė?“ -- paklausiau kelių sostinės tekstilininkių. „Nežinau, bent jau
niekas apie tai nekalba“, -- išgirdau atsakymą.

Įdomiausia, kad kalbinti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno menininkai bei menotyrininkai, niekuo nesusiję su bienalės renginiais, ne tik nieko nežinojo apie „Textile‘09“, bet ir būtinai pridurdavo, kad visai nesidomi tekstile.

Akivaizdu, kad buvo teisus Fernandas Marquesas Penteado – San Paule ir Londone gyvenantis menininkas, eseistas ir fotografas, Kauno meno bienalės “Textile’07” kuratorius. Prieš dvejus metus vykusioje diskusijoje apie tekstilės šiuolaikiškumą jis ironiškai replikavo, kad tekstilės šiuolaikiškumą įžvelgia “kiekvienoje naujų kojinių poroje -- jos pagamintos naudojant tekstilės technologiją, o jas dėvėdamas esi šiuolaikiškas”.

Pati sąvoka „tekstilės menas“ jam pasirodė nepriimtina, todėl siūlė ją keisti apibrėžimu: „Tekstilė kaip tramplinas menams“. “Menininkų pora Christo ir Jeanne Claude vis dar siekia unikalaus vizualaus tekstilės buvimo aplinkoje, kuris šiandienos meno panoramoje būtų „perskaitomas kaip menas“, -- argumentavo menininkas, baigęs prestižinį Londono Goldsmiths koledžą ir dėstantis Brazilijos bei Didžiosios Britanijos universitetuose.

Iš tiesų, jei pradėtume gilintis, iš kokių medžiagų sukuriami šiuolaikinių menininkų darbai, matyt, gerą dešimtadalį žymiausių meno kūrėjų tikrai galėtume pakviesti į „tekstilės bienalę“. Ne tik Christo, bet ir Louise Bourgeois, Yayoi Kusama, Ernesto Neto ir daugelį kitų, kurie turbūt gerokai nustebtų sužinoję, kad jie – tekstilės kūrėjai. Vis dėlto tarp bienalėje dalyvaujančių užsienio autorių – nemažai tokių, kuriems pati tekstilė iš tiesų nėra labai svarbi. Tai tik viena iš jų naudojamų priemonių savo idėjoms įgyvendinti.

Panašių darbų paieškojus kitų sričių Lietuvos dailininkų – medijų, instaliacijų, objektų kūrėjų, tapytojų, skulptorių ar grafikų – kūryboje, jų taip pat galima rasti nemažai. Tačiau, jei norint patekti į bienalę tektų konkuruoti su kitų sričių kūrėjais, ar tuomet joje dar liktų vietos tekstilės katedrų absolventams? Nepabandęs nesužinosi.

Tai gal verta surizikuoti ir ištiesti ilgai slėptą siūlo galą konkurentams? Ir po dvejų metų surengti jau ne tekstilės meno bienalę, o tiesiog Kauno meno bienalę? Kaip dar vieną pokyčiams atvirų bienalės rengėjų eksperimentą.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*