V. JUKNAITĖ: „JEIGU NERANDI SAVĘS -- PAMIRŠK SAVE“. 1

Eugenija Valienė
www.kamane.lt, 2009-11-23

V. Juknaitė. E. Valienės nuotr.

Parodos fragmentas

 

„Rašymas man yra kančia“, -- tikino pripažinta rašytoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Vanda Juknaitė, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje susitikusi su savo kūrybos gerbėjais.

Vakaro viešniai bendrauti su publika padėjo rašytoja Dovilė Zelčiūtė ir filosofė, literatūros kritikė Jūratė Baranova, V.Juknaitės knygas „Išsiduosi balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“ pavadinusi tiesiog šiuolaikinio žmogaus biblija.
 
Kalbų atspirties tašku tapo aukščiausio įvertinimo sulaukusi, vaikų nuoširdumu į pasaulį žvelgianti V.Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“. Rašytoja į klausimus atsakinėjo lakoniškai, kartais leisdamasi į gilesnius apmąstymus.

V.Juknaitė ypač akcentavo žmonių tarpusavio bendravimo stoką: „Žmogaus era pasibaigė. Žmogiška era... Kur buvo jos šerdis? Jos šerdis – buvimas vienas kito akyse, akivaizdoj. Ateina laikas, kai žmogaus nebesaugos ryšys su žmogumi. Mes prarandame tą gyslą, siejančią vienus su kitais, kuri yra tyras matmuo, žmogaus ryšys su žmogumi“.

J.Baranova, kalbėdama apie V.Juknaitės (kurią vadino tiesiog vardu) knygą, akcentavo, jog „Vanda rašo trumpais sakiniais, o kūryboje nėra jokio literatūrinio dramatizmo – tarsi leista kalbėti sava, neretušuota kalba“. Filosofė prisiminė E.Levino teiginį, kad „žmogus turi išgyventi nesuinteresuotą atsakomybę“ ir pritaikė jį V.Juknaitės kūrybai, pavadinusi ją tiesiog fundamentalia.

Pasisukus kalbai apie pačią rašymo esmę, V.Juknaitė prisipažino: „Keistas dalykas. Rašydama aš suradau tylą. Pauzė tapo iškalbingesniu dalyku už žodį. Tikrovė – už kalbos ribų... Aš nuplaukusi už kalbos ribų.“ Tarsi patvirtindama ne kalbėjimo, o įsiklausymo reikšmę, ji pacitavo užrašytus vaikų tekstus iš savo knygos „Tariamas iš tamsos“.

Paklausta, kas yra jos skaitytojas, ar jis svarbus, V.Juknaitė atsakė: „Man didžiausias sukrėtimas, kai žmogus paima knygą ir perskaito iki pabaigos, nes literatūra yra dialogas. Autoriaus ir skaitytojo dialogas“.

Rašytoja pasidalijo naujais įspūdžiais iš apsilankymo kalėjime, kur ji buvo susitikusi su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Pasak V.Juknaitės, susitikimo metu nuteistieji atsiskleidė kaip žmonės, išbadėję bendravimo -- jų neskyrė grotos, todėl visos sienos buvo sugriautos ir atsivėrė žmonių tarpusavio ryšys.

„Būtent buvimas akis į akį, arba akivaizdoj yra didžiausia vertybė, -- teigė V. Juknaitė. -- „Žodžiai nelabai ką reiškia mūsų gyvenime. Aš supratau, kad buvimas akivaizdoj yra tyla ir ta tylos kalba pasidaro nebe šeštuoju, bet septintuoju pojūčiu“.

Į D.Zelčiūtės provokacinę pastabą, kad po knygos „Stiklo šalies“ V.Juknaitė tarsi nebekuria literatūros, pirmoji sureagavo J.Baranova: „Gal galima sakyti, kad ji nekuria, bet leidžia gyvenimui rašyti pačia savimi?“ Vakaro kaltininkė leidosi į gilesnius apmąstymus: „Supratau labai aiškiai. Aš esu žmogus, kurį gyvenimo katastrofa išmetė į negyvenamą salą. Tas, kurį išmetė į negyvenamą salą, rašo laiškus, deda į butelį ir meta juos į vandenį. Mato kitus toj negyvenamoj saloj ir rašo už juos, ir meta į vandenį. Kažkas kitam krante juos randa ir skiria premijas. Nenoriu rašyti. Toks jausmas, kad kažkas rašo manimi.“

V.Juknaitė visiškai neabejoja lietuvių kalbos turtingumu ir nepritaria tiems, kas pranašauja jos išnykimą: „Atsimenu 1992 metais Saulius Tomas Kondrotas yra pasakęs, kad jis nieko neberašo, nes, esą, lietuvių kalba yra kaimiečių kalba. Ir šiandien girdisi aimanų, kad lietuvių kalba išnyks. Tačiau kiek išlavėjo lietuvių kalba! Parulskis, Kunčius, ypač Ivaškevičius – jie yra visiškai nesupainiojami autoriai. Jų kalbos vieno su kitu nesumaišysi. Tai rodo labai mažos, labai gyvybingos kalbos potenciją. Mes turim labai gyvybingą kultūrą ir jos nesaugom. Kai žmogus kaip eržilas sveikas, nesaugo savo sveikatos. Gal kaip nors, kada nors tai suprasim.“

Į aktorės Doloresos Kazragytės klausimą -- „Kaip atsilaikyti vienatvėje slenkant metams ir kaip nemirti dar gyvam esant?“, V.Juknaitė šyptelėjo: „Kiekvienas stengiamės nemirti gyvas būdamas. Menininkas vienišas ir nesuprastas – labai nori būti toksai. Kai jau pačiam labai riesta, pasižiūrėk -- senutė eina, taip šlubuodama, o tu – ne. Jeigu nerandi savęs -- pamiršk save“.

Vakaro viešniai buvo parengta staigmena – Kauno kolegijos dramos studija suvaidino ištrauką iš knygos „Tariamas iš tamsos“. D.Kazragytė skaitė ištraukas iš V.Juknaitės knygų. Renginio organizatoriai pasveikino rašytoją su artėjančiu jubiliejumi.

Susitikimo su V.Juknaite dalyviai galėjo įsigyti jos naujausią knygą „Tariamas iš tamsos“, kurios esmė glūdi rašytojos prisipažinime: „Aš mėginau eiti iki kalbos pakraščio, kur nebėra žodžių, tik krebždesiai, lemenimas, inkštimas. Rašymas leido man priartėti prie tikrovės, esančios už kalbos ribų.“

Susitikimas su V.Juknaite yra KAVB projekto „Nacionalinės premijos laureatės: kūrybos alchemija“ dalis. Panašūs susitikimai jau vyko su aktore Rūta Staliliūnaite ir dainininke Veronika Povilioniene.

Visų KAVB pristatytų Nacionalinės premijos laureačių kūrybos alchemiją liudijo ir jų darbų vertę nuotraukomis bei dokumentais atskleidusios parodos. KAVB interneto svetainėje parengti personaliniai šių kūrėjų kūrybinės biografijos puslapiai.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*