Lapkritis

M.Dabašinsko nuotr.

Kauno Laisvės alėjoje įvyko performansas „Merkurijaus laidotuvės“. Menininkė Justina Balčiūnaitė ir VDU Menų fakulteto magistrantės -- L.Baublienė, I.Taparauskaitė, E.Každailytė, E.Mozūraitytė sujungė kūrybinius ir organizacinius gebėjimus tam, kad pagerbtų beveik griuvėsiais virtusį prekybos galiūną ir įamžintų sovietinį prekybos centrą „Merkurijų“.

Po Nepriklausomybės atsiradus didesniems prekybos centrams, „Merkurijus“ nublanko, tačiau jis buvo tapęs savotišku Laisvės alėjos simboliu ir dažnai vyresniam praeiviui keldavo nostalgiją. Šiltu sezono metu prekybos centro kiemelyje jaunimas, ypač studentai, pertraukų metu šildydavosi prieš saulę, susirinkdavo paplepėti, užkandžiauti.

Atsirado grupelė jaunų entuziastų, kurie nusprendė parodyti, kad jiems rūpi pažymėti atsisveikinimą su „Merkurijumi“. Gal dėl sentimentų, gal dėl to, kad jautė neteisybę architekto Algimanto Sprindžio kūrybos atžvilgiu (kaip tyčia architektui nesiseka – jo darbai yra vis nugriaunami). Gal dėl to, kad atsirado noras surinkti ir perteikti medžiagą apie sovietmečio prekybos gigantą žmonėms, kol dar likęs pastato karkasas ir kiekvienas praeivis kažkiek mena kaip atrodė savo amžių atgyvenęs statinys.

Performansą pradėjo keletas figūrų, išsirikiavusių prie „Merkurijų“ apjuosusios statybų tvoros. Rankose merginos laikė įrėmintas universalinės parduotuvės veiklos fotografijas, kuriose atsispindėjo prekybos centro interjero kaita, fasado ir jo aplinkos santykis su laiku skirtingais dešimtmečiais. Galima buvo pamatyti, kaip pastatas atrodė iš įvairių pusių.

„Merkurijaus“ gyvenimą išryškino tarp fotografijas laikančių figūrų stovinti šokėja. Buvo galima suvokti, kad mergina įprasmino parduotuvės gyvenimą. Šokėja stovėjo kreida apibrėžtoje grindinio zonoje, kuri labiausiai krito į akis dėl antkapinio užrašo: Merkurijus 1983 – 2009. Akcentuojama ironiška, pagoniška ar profaniška išraiška. Merkurijus judėjo, šoko, ištarė poetišką frazę ir mirė. Tai jautriausias momentas, kai scenarijuje kalbama apie paskutinį atodūsį. Šokėja atsigulė ant šaltos, aplytos žemės ir gulėjo. Matai nebutaforinį, o realų juslinį kontaktą su šalčiu. Gulinčio kūno poza ant grindinio, išryškina ne tik kapo simbolį. Tuo pačiu tai ryški nereikalingo, užmiršto, išmesto, mirusiojo alegorija. Šioje situacijoje negyvas pastatas per šokėjos figūrą personifikuojamas ir tampa tarsi žmogumi: kažkada gimusiu, gyvenusiu ir mirusiu.

Merkurijų palydėti Anapilin prie jo kapo susirinko žiūrovai ir raudotojai. Performanso dalyviai, liūdinčiųjų minia, nuo Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios vorele žingsniavo liūdnais veidais. Eisenos priekyje -- prekybos centro portretas, perjuostas juoda juostele. Laidotuvių eisena turi ne tik krikščioniškų tradicijų elementų, bet ir pagoniškų apeigų bruožų – archetipų, tokių kaip mirtis, ritualinis išaukštinimas, sakralinimas. Juk vyko laidotuvės pastato, pavadinto romėnų prekybininkų dievo vardu. Raudotojai, pagerbę Merkurijaus kapą gėlėmis ir žvakėmis, rėžė kalbą. Rimtu veidu išsakyta šiek tiek ironiška, pompastiška, socrealistinei didaktikai artima kalba, skirta didžiausiam sovietinio Kauno prekybos centrui, sukėlė šypseną.

Performansas pasibaigė fraze: this is the end. Dalyviai pradėjo skirstytis. Vieni niekam nieko nepaaiškinę (niekas ir neklausinėjo) iškart patraukė savo keliais, kiti užtruko. Pabaiga savo tyla ir staigumu buvo gana „flashmob‘iška“.

Performanso humoras, ironija yra būdai, tinkami kalbėti apie meno kūrinio, menininkų, visuomenės ir valdžios santykius. Nei menininkas, nei studentai nėra pajėgūs kažką pakeisti. Bet jie gali garsiai išreikšti savo poziciją. Ir tai jau yra signalas, kad abejingoje visuomenėje yra žmonių, kuriems rūpi.