Kovas

Auksė Petrulienė

"Gedimino sapnas", 2006 - 2008

"Jaunikliai", 2006 - 2008

"Veiksmas Nr. 4", 2006 - 2008

Mačiūnas, autorinė Roko Vengraičio lėlė, 2006 - 2008

Šikšnosparniai, autorinė Roko Vengraičio lėlė, 2006 - 2008

„Psilikono teatras“ yra tęstinis šiuolaikinio meno projektas, gimęs 2005 metais Kaune kaip sinestetiškas meninis eksperimentas. „Psilikono teatro“ veikla – tai viešas videožaidimas miniatiūrinėmis marionetėmis, sukurtomis iš silikono – tąsios, plastiškos ir atsparios medžiagos. Spektaklis vyksta nedidukėje aparato plokštumoje, o vaizdas tampa matomas veiksmą filmuojant ir projektuojant į didelį ekraną. Vaidinimams dar naudojamas vanduo, chemikalai, kosmetikos priemonės, kasdieniai daiktai; įterpiami tekstai, muzikinis akompanimentas. Apie „Psilikono teatrą“ kalbamės su jo įkūrėja, dailininke ir režisiere Aukse Petruliene.

– Mėgsti pajuokauti, kad „Psilikono teatro“ idėja tau šovė grožio klinikoje, kurioje neva norėjai implantais pasididinti krūtis. Tuomet ir susapnavai silikoninius kiškius, tapusius pirmaisiais teatro personažais... Ar taip ir buvo?

– Taip, čia mano neišvystytas juokelis, kurį dažniausiai pasakoju žurnalistams! Kalbant rimčiau, tai viskas radosi atsitiktinai. Prieš keletą metų buvau pakviesta dalyvauti tuomet dar eksperimentiniame renginyje, pamažu virtusiame grafikos bienale „Now Art Now Future“. Kilo mintis panaudoti konferencijoms skirtą aparatėlį su integruota vaizdo kamera, kurį atradau vesdama edukacines programas M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Rodant reprodukcijas, jis pagaudavo pirštų žaismą ir sukurdavo smagių netikėtumų, kurie linksmindavo vaikus.

Sumaniau gyvą, muzikinį grafinį vyksmą – štampuoti piešinius, istorijas ir projektuoti jas pasitelkusi aparatą. Pasigaminau štampus iš silikono, bet pastebėjau, kad jų atspaudai nekaip atrodo. Tačiau neblogai pavyko pačios klišės, kurios ir virto mano veikėjais – silikoninėmis marionetėmis.

„Psilikono teatras“ prasidėjo kaip eksperimentas. Mano pirmoji kompanija buvo jauni muzikantai, mums nerūpėjo honorarai, kūrėme laisvą, nerūpestingą meną. Ėmėme rodyti spektaklį po spektaklio – eksperimentas baigėsi ir virto darbu. Kilo būtinybė suburti profesionalesnę komandą, aukoti laiką, rūpintis kūryba ir vadyba.

– Kalambūriškas „Psilikono teatro“ pavadinimas, sudarytas iš žodžių silikonas ir psyche (graik. siela) – nuoroda į medžiagiškumo formuojamą prasminį turinį?

– Silikonas, kaip medžiaga, iš tiesų nulėmė visą teatro koncepciją. Silikonas dėl savo atsparumo dažniausiai naudojamas kaip hermetikas įvairiems plyšiams sandarinti. O „psilikonas“ – skirtas sąmonės, dvasios plyšiams užtaisyti, visuomenės piktžaizdėms gydyti.

Pirmieji pasirodymai buvo labiau susiję su silikono principo tyrinėjimu, grafikos technikomis, dažo nuodingumu, rūgštinimo procesais. Silikono lėlės yra nepaprastai atsparios, itin ištvermingos. Jas įmanoma išlieti iš formos daugybę kartų. Jos nesunaikinamos. Tai irgi pasitarnavo kaip metafora. Pirmuosiuose spektakliuose vaidino silikoninis kiškis ir meška, kurie įvairiose anekdotinėse situacijose buvo klampinami į dažus, kenksmingus skysčius, bet vis tiek išlikdavo, išgyvendavo. Tas žvėriukų nemirtingumas davė teatrui socialinį toną, paskatino ieškoti „kitokio“ žiūrovo, mokyti jį „ištvermės pratimų“.

– „Kitokį“ žiūrovą tikriausiai atradai nestandartinėse erdvėse – savo spektaklius esi demonstravusi ant tipinių daugiabučių namų sienų, baseinuose, ore ant aitvarų.

– Galerijų erdvės tinkamos performansams, tačiau „Psilikono teatrą“, kaip ir daugumą parateatrinių reiškinių, traukia netradicinės vietos. Kai rodėme spektaklį miegamųjų rajonų gyventojams, mūsų publika buvo daugiausia asocialai, kurie sėdėjo su alaus buteliu rankoje ir aktyviai komentavo. Tuomet aiškiai pamatėme, kaip šiuolaikinį meną regi atsitiktiniai praeiviai, neturintys jokio specialaus ryšio su menu.

Mūsų teatras atėjo iš gatvės, jis turi gatvinio įžūlumo, ne visada priimtino tiems tradicinio teatro žiūrovams, kurie ateina su programėlėmis kišenėje.

Mane domina žiūrovų atoveiksmis, skirtumai tarp lietuvių ir užsienio auditorijos. Užsieniečiai į spektaklio procesą visada reaguoja gyviau, linksmiau, smalsiau. Kita vertus, lietuvis žiūrovas pasižymi didele ištverme, turi nuostabią kantrybę – pamenu, kaip publika valandą baisiame šaltyje laukė to aitvaro, kuris niekaip nepakilo.

– Koks „Psilikono teatre“ yra vaizdo, garso ir teksto santykis?

– Nors vaizdas teatre, be abejo, vyrauja, be garso dizaino neįsivaizduoju nė vieno spektaklio. Performansai vyksta čia ir dabar, nenaudoju iš anksto nufilmuotų kadrų, todėl man būtinas gyvas garsinis atlikimas. Kiekviename naujame spektaklyje dirbu vis su kitais partneriais, kurie patys kuria garsą ir savo muzikinėmis idėjomis keičia siužetą.

„Psilikono teatro“ ypatybė ta, kad negaliu pritaikyti specialiai teatrui sukurtų dramos kūrinių. „Psilikono teatras“ – kaip nebylus kinas, kuriam reikalingi trumpi ir lakoniški titrai. Istorijas rankioju iš įvairiausių tekstų, kartais panaudoju poetikos, bet pagrindinis šaltinis – anekdotai ir kasdieniškos situacijos. Pvz., spektaklio „Išdurtas ir apiplėštas“ pasakojimus pasiskolinau iš kriminalus skelbiančių spaudos puslapių, kuriuose galima rasti ne tik šiurpių, bet ir absurdiškų mūsų miesto kronikų.

– Ar „Psilikono teatrui“, kuris iš esmės yra lėlių teatras, turi įtakos lietuviškas istorinis kontekstas – Vladislavo Starevičiaus lėlinė animacija, Stasio Ušinsko lėlės, marionečių teatro tradicija?

– Tarp tavo vardijamų labiausiai mane įkvepia V.Starevičius – vabzdžių dresuotojas! Žavi jo gražus kolektyvinis kūrybos procesas – filmuodavo jis uždarame šeimos rate, kol žmona ir vaikai judindavo tuos vabalus. O dar su V.Starevičiumi „Psilikono teatrą“ sieja zoopersonažai – žvėreliai, gyvūnėliai. Tiesa, pastaruoju metu daugėja žmogiškų personažų, netgi dokumentiškai tikslių.

Vienas tokių – Erwinas Schrödingeris – Nobelio premijos laureatas, kvantinės fizikos profesorius, žinomas plačiajai visuomenei dėl savo garsiojo minčių eksperimento su katinu. Jis įrodė, kad katinas tuo pačiu metu gali būti ir gyvas, ir negyvas. Kai kūrėme spektakliuką, skirtą Černobylio katastrofos dvidešimtmečiui, įtraukėme ir veiksmą apie minėtąjį paradoksą. Taip atsirado etatinis personažas Schrödingeris, kuris išeina į sceną, kai tik reikia vyriškio su kostiumu. Dažniausiai tai – daktaras arba tarybinis žurnalistas.

Vėliau atsirado Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, kunigaikštis Gediminas.

– Europoje tęsiasi tarptautinis renginys „Vaizduotės fabrikai: naujos kultūrinės teritorijos“, kuris vyksta įvairių šalių meno centruose, įsteigtuose apmirusiose pramoninėse zonose. „Psilikono teatras“ neseniai svečiavosi Maskvoje kaip vienas Menų spaustuvės projektų. Rodėte spektaklį „Išdurtas ir apiplėštas“, kurio siužetas paremtas Kauno kriminalinėmis istorijomis. Kokių įspūdžių parsivežei?

– Maskvoje daug alternatyvių kultūros erdvių, įkurtų neveikiančiuose pramonės objektuose, tačiau mums skirtoji vieta įdomi tuo, kad tai yra vis dar funkcionuojantis popieriaus fabrikas. Meno centras vadinasi „AKTOVY ZAL“ – renginiai vyksta aktų salėje, buvusiame darbininkų klube. Norėdamas įeiti, turi įveikti kontrolės punktą, parodyti leidimą. Nepaisant to, gamykloje klesti kavinė, verda visiems atviras kultūros gyvenimas.

Rusų žiūrovai „Psilikono teatrui“ – ideali, šilta publika. Nustebau, kad mus ten laiko savais, tik „paklydusiais“. Kad ir kaip būtų, abiem tautoms vis dar būdingas bendras mąstymo kodas, todėl maskviečiai natūraliai priėmė „Psilikono teatro“ anekdotų sistemą. Tiesa, humoro jausmas šiek tiek skiriasi – rusai kvatoja tuose spektaklio epizoduose, kuriuos lietuviai sutinka ramiai.

Tarkime, spektaklyje pasakoju tokią Šančių rajono kriminalinę istoriją, rastą spaudoje. Vienas vyriškis A.Juozapavičiaus prospekte visiškai nuogas išdarinėjo keistus veiksmus. Atvykusi policija klausia jo, ką žmogus veikiąs. Šis atsakė: „Sportuoju, bandau padaryti „žvakę“. Kai buvo pamėginta nutraukti jo pratimą, pilietis, deja, sudaužė policijos mašiną. Teko panaudoti ašarines dujas.

Rusams kažkodėl buvo juokingas pats susidorojimo momentas, o lietuvius pralinksmina „žvakė“... Įdomu, kad rusai karštai reaguoja į vaizdų seką, jų mąstymas vizualesnis, scenarijus jiems ne toks svarbus. Lietuviai ypač žavisi tekstais ir reikalauja jų vis daugiau.

– Humoras „Psilikono teatre“ yra pagrindinė kalbos priemonė. Ar atrandi pusiausvyrą tarp publikos linksminimo ir vertybių gilumo?

– „Psilikono teatras“ turi labai aiškią socialinę misiją – nuo pat pirmųjų pasirodymų daugiabučių kiemuose ir baseinuose. Mes sprendžiame šiandien aktualų klausimą – koks turėtų būti atstumas tarp menininko ir visuomenės? Ar jie turi būti stipriai apsikabinę, vienas kitam reikalingi? Ar menininkas turi nutolti nuo žiūrovo, kad atstumas leistų tiksliai pamatuoti, kas yra tiesiog lūkesčius atitinkanti paslauga, o kas – rimtas menas, dvasinio visuomenės keitimo įrankis.

Teatro pasaulyje esame naujokai, o gal ir visai jam nepriklausome, bet pastebėjau, kad tikri teatralai iš visų dvasios tobulinimo instrumentų renkasi tuos, kurie kerta skaudžiausiai. „Psilikono“ lėlės būtų visiškai pajėgios parodyti spektaklį, po kurio dar tris dienas (ir ypač naktis) sopėtų ne tik sielą, bet ir kūną.

Vis dėlto skaudaus botagėlio mėgėjų yra mažai. Todėl iš gausaus pasaulio tobulinimo įrankių arsenalo „Psilikono teatras“ renkasi klasikinį ir itin paveikų – ironiją. Ironija ir Ezopo kalba, manau, paveldėta iš sovietinio laiko. Lietuvoje vis dar populiaru kurti anekdotus apie įvairias politines ir socialines realijas – tai vienintelis sovietmečiu įmanomas teisybės sakymo būdas, kurio tradiciją tęsiame iki šiol.

„Psilikono teatro“ humoras veikia kaip priešnuodis. Kiekvieną dieną iš ekranų į žmogų plūsta baisūs vaizdai. „Psilikono teatras“ naudoja labai panašų – multimedijos – būdą, bet taiko jį pozityviai. Mūsų tikslas – smagaus juoko ir žaidimo pliūpsniu aplinkos negatyvumą padaryti nekenksmingą. Tyrinėti tas pačias visiems aktualias problemas, tik be perdėto rūpesčio raukšlės kaktoje.