Gruodis

Daugelis skaitytojų prognozuoja, jog Metų knygos laimėtojas aiškus – Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Silva Rerum“. Romano populiarumo atžvilgiu skaitytojai ir kritikai sutaria: tai yra geras populiariosios literatūros pavyzdys. Debiutinė K.Sabaliauskaitės knyga dažniausiai sulaukia tik pagyrų, tačiau mėginant į ją bent kiek kritiškai pažvelgti, pažyra neadekvačios rašytojos apologetų reakcijos (pvz., Vilio Normano straipsnis „Lietuvos rašytojų genocidas už jūsų pinigus“). Džiugu, kad įsiplieskia polemika, tačiau jos maniera ir retorika (turimas galvoje minėtas straipsnis) rodo akivaizdžią polemizavimo kultūros stoką.

V.Normanas neadekvačiai ir perdėm asmeniškai priėmė K.Sabaliauskaitės romanui „Silva Rerum“ skirtą kritiką, kurią savo straipsnyje „Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum“ išreiškė literatūrologė Brigita Speičytė. Reagavusieji į V.Normano atsaką literatūros tyrėjai pastebėjo šiosios straipsnyje nebuvus jokio puolimo ar aštrios kritikos. Iš tiesų, B.Speičytė akcentavo: „Šiuo rašiniu panūdau atsiliepti ne tiek į pačią knygą, kiek į jos vertinimus. Gal net ne vertinimus, o romano reklaminę strategiją, kuri jais naudojasi“. Literatūrologės žodžiais tariant, sulaukta „gero populiariosios literatūros teksto, kurio kritikai vis pasigesdavo sakydami, kad „popsas“ lietuvių literatūroje vis dar tebėra keiksmažodis, nors galėtų būti tiesiog žanro įvardijimas, nusakantis kalbėjimo būdą, temą ir auditoriją, o taip esą todėl, kad nėra gerų šios rūšies kūrinių“. V.Normanas šiuos žodžius, matyt, skaitė iš kreivo veidrodžio atspindžio, nes suvokė visiškai kitaip: „Tokia filologių, kurias teisingiau būtų vadinti logofilėmis, kritika viaukčiojama ne be priežasties: skaitomas rašytojas Lietuvoje yra antras blogiausias dalykas po ekonominės krizės. <...> Liedama savo neapykanta praskiestą tulžį, recenzentė pažymi, kad populiarumas bet kuriuo atveju yra blogis savaime“. Kiti tūžmingos jaunojo straipsnio autoriaus logikos diktuojami literatūros kritikų adresu nuomonių pavyzdžiai šiame straipsnyje yra sąmoningai necituojami, siekiant nepasiduoti jų įtakai.

Kaip pastebėjo Rimantas Kmita, turint minimalius teksto analizės ir interpretacijos pagrindus, tokių reikšmių B.Speičytės rašinyje, kurias įžvelgė V.Normanas nė su žiburiu nerasi. Įžeidžianti portalo lrytas.lt autoriaus retorika, neadekvati reakcija ir desperatiškas puolimas liudija, jog jis literatūrologės straipsnį priėmė nerealiai asmeniškai. Autoriaus nemokėjimas dalyvauti polemikoje rodo bendravimo kultūros stoką, aptemdančią sąmonę taip, jog akivaizdūs faktai priimami lyg išmonė: „Absurdas ir akivaizdus logikos trūkumas bandomas adyti teiginiais apie susireikšminimą, komercinį rašytojos-skaitytojo santykį ir kitokiomis priemonėmis“. Komercinis romano aspektas užkliuvo tiek B.Speičytei, tiek V.Normanui. Skirtumas tas, kad literatūrologė akcentuoja knygos reklaminės strategijos specifiką, o lryto.lt rašytojas linkęs šį teiginį atmesti.

B.Speičytei romano „Silva Rerum“ reklaminė strategija atrodo neįprasta lietuvių literatūros rinkoje: pvz., citatos iš recenzijų, kurias parašė autoritetingi asmenys, ant antrojo knygos leidimo viršelio. Jei žvelgtume globaliau – anokia čia naujovė: tokie išimtinai teigiami atsiliepimai dažniausiai puošia verstines knygas ar pakartotinius leidimus. Tokiu pat būdu parduoti savo knygą imasi ir K.Sabaliauskaitė, juolab kad ji pati viename interviu teigia: „Tiesa tai, kad gyvenimas Londone privertė atsikratyti daugelio lietuviškų klišių ir įsikalbėtų kvailų taisyklių: kad rašyti gali tik filologai, kad knygas reklamuoti – prastas tonas, kad rašytojas turi būti orus ir niūrus tarsi kuolą prarijęs, o aukštoji kultūra negali nieko bendro turėti su masine... <...> Galbūt Londone išmokau tos anglosaksiškos ironijos, savęs nesureikšminimo, selfdeprecation, sveikos kūrybinės demokratijos ir atvirumo aplinkai. Tai išlaisvina, suteikia drąsos, skatina rizikuoti ir nebijoti.“ Kita vertus, vis dažniau ir kitų rašytojų knygų anotacijas papildo autoritetingo asmens (neretai kito kolegos rašytojo) pagiriamasis žodis (pvz., J.Erlicko knygos anotacijoje puikuojasi A. A.Jonyno žodžiai).

Būtent vienokia ar kitokia pasirinkta reklaminė strategija per medijas populiarina autorių ir, pasitelkdama tam tikrus rašytojo asmenybės ar kūrybos bruožus, sukuria jo įvaizdį, kuris dažniausiai iškyla paminėjus rašytojo pavardę, ką B.Speičytė taikliai pavadina simuliakru. Autoriaus populiarumas, kaip teigia J.Melnikas, yra fiktyvus, t.y. susimuliuotas, už kurį jis turi būti dėkingas skaitytojams ir nuo jų priklauso. Rašytojo sukurtas kūrinio populiarumas tarp skaitytojų priklauso nuo to, kiek jis yra patrauklus adresatui ir kokia jo reklaminė strategija. Pastarasis aspektas K.Sabaliauskaitės atveju jau yra aptartas, tad žvilgsnis dabar krypsta į romano „Silva Rerum“ patrauklumą skaitytojui.

Priešingai nei mano V.Normanas, B.Speičytė apibūdina romaną „Silva Rerum“ geru populiariuoju romanu, tačiau suabejoja jo teise vadintis istoriniu: „Kalbant apie šį romaną, galima vartoti apibūdinimus istorinis, istoriškas – tiek, kiek romane yra XVII a. LDK kultūros realijų, daiktybių, istorinių faktų ir asmenybių; bet reikėtų aiškiau įvardyti, kokio pobūdžio istorinė savimonė veikia romane ir kaip tos realijos naudojamos.“ Ši citata liudija, jog literatūrologė kelia aukštus reikalavimus populiariosios literatūros tekstui. 

Kadangi populiarieji kūriniai atlieka hedonistinę, relaksacinę, terapinę funkcijas, iš jų neįmanoma laukti dvasinio sukrėtimo. Istorinio romano atveju, populiarusis tekstas pateikia epochos panoramą, o ne skerspjūvį, t.y. -- ne gylį, o plokštumą, ne praeito laiko sąmonę ir savimonę, o praeities materialiuosius atributus – tai itin akivaizdu K.Sabaliauskaitės romane „Silva Rerum“.

Kūrinio pavadinimas („Silva Rerum“ – daiktų miškas) sugestijuoja daiktų ir reliktų gausą: romane gausu praeities ženklų ir siekio kuo autentiškiau pavaizduoti aprašomąjį laikotarpį (tai akivaizdu, nes nuolat remiamasi dokumentavimo principu). Romane stengiamasi aprėpti kuo daugiau sferų – buitinių, politinių, asmeninių, dvasinių – kad skaitytojui susidarytų kuo aiškesnis bendras epochos vaizdas. Jei skaitytojui pasakojama istorija pasirodo autentiška ir įtikinama, jos sėkmė ir populiarumas yra garantuoti. Istoriniame romane autentiškumo įspūdį sukuria kalba (jos verbalinė raiška), praėjusių laikų mentaliteto žymės ir daiktiniai atributai.

Svarbiausio dalyko, be kurio neįmanoma rekonstruoti istorinės praeities, t.y. gyvosios kalbos, K.Sabaliauskaitė atsisako – taip pasirinkdama lengvesnį romano rašymo kelią. Natūralu, būdama menotyrininkė, ji remiasi tuo, ką gerai išmano, būtent daiktais ir praėjusių laikų mentalitetu, nes, norint rekonstruoti ir perteikti kalbą, kuria buvo kalbėta XVII a., reikia papildomų lingvistinių žinių. Autorė meistriškai užmaskuoja tiesioginės kalbos (t.y. nėra personažų tarpusavio bendravimo, kur turėtų reikštis anuometinė kalba) nebuvimą ilgais, kartais net pusę puslapio besitęsiančiais sakiniais.

Kita vertus, kaip pastebėjo B.Speičytė, tiesioginės kalbos nebuvimu romano „Silva Rerum“ pasakotojas demonstruoja savo galią pasakojamos istorijos vardu: jis manipuliuoja veikėjais ir nusavina jų balsus. Visgi pasakotojas nuolat primena apie save ir pastabomis (jo nuomonė ir pozicija yra itin juntama), pvz., „mąslusis Jonas Motiejus“, „jei tikėsime žmonių pasakojimais“; „Pavadinti jį velniu būtų buvęs retorinis persūdymas, bet, švelniai tariant, filosofijos bakalauras Jonas Kirdėjus Birontas turėjo šiokių tokių asmeninių sąskaitų su Dievu“, „jei kalbėtume visiškai atvirai“, „į mira dvelkiantį Bironto butą, apstatytą prabangiai ir nerūpestingai, su kilimais, gausybe brangių knygų, keliais visai neprastais paveikslais“.

Išvengusi gyvosios kalbos perteikimo, autorė į tekstą inkrustuoja tuos XVII a. vartotus žodžius, kurie yra daiktų ar profesijų pavadinimai: pvz., privetas, bajonietės, ferezija, tapisierius, liustrius, pasmanterininkas – jais demonstruojamas didesnis žinojimas ir autentiškumo bei įtikinamumo siekis.

Romane išnašomis skaitytojui nuolat primenama, jog vaizduojamas laikas yra praėjęs, pvz., „paknopstomis nulėkė į prancūzo privetą“ – pastarasis žodis puslapio pabaigoje paaiškinamas kaip „išvietės pavadinimas XVII-XVIII a.“ (p. 77), arba „sraigės į Lietuvą ši Prancūzijos buvo atvežtos XVI a. kaip dvarų parkų ir sodų puošmena ir dėl tinkamo klimato greitai paplito (p. 70). Taip pat išnašomis paaiškinami dabar neaktyvūs žodžiai (liustrius, štukaterijos etc.) ar primenamos jau nebevartojamos jų reikšmės (pvz., „intensyvus meilės jausmas XVII a. dažniausiai vadintas „afektu“) – taip pateikiamos periferinės istorijos žinios.

Kita išnašų funkcija – dokumentuoti romane pateiktus faktus, kurie taip pat turi įtikinti skaitytoją pasakojamos istorijos tikrumu, pvz., kalbant apie „Paco neseniai šiduotus raiščius“ išnašose papildoma, jog „turima omenyje Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco tarp 1667 ir 1669 m. Išleistas įsakas, pagal kurį Varnių smuklininkai privalėjo vyskupo administracijos išduotus specialius raiščius ryšintiems parapijos pavargėliams kartkartėmis teikti nemokamą maitinimą“ (p. 42).

Be gyvosios kalbos ir daiktų, vaizduojamąją epochą iliustruoja mentalitetas, reiškiamas tikėjimu prietarais, aiškių socialinių vaidmenų ribomis (pvz., patriarchalinės visuomenės akcentavimas). Kūrinyje vaizduojamo laikmečio autentiškumo pojūtį sustiprina detalus Vilniaus architektūros aprašymas, politinių realijų ir istorinių asmenybių pristatymas. Informacija taip iliustratyviai pateikiama, jog prieš akis iškylantys vaizdai susilieja į visumą, virstančia kone filmu.

Panoraminis XVII a. vaizdavimas atlieka aiškinamąją/iliustracinę funkciją istorijos mokslo atžvilgiu, t.y. epocha paaiškinama nekeliant jokių klausimų ir neieškant priežastingumo, kodėl būta vienaip ar kitaip. Vadinasi, orientuojamasi į skaitytoją. Tai dar kelios priežastys, leidžiančios romaną „Silva Rerum“ priskirti populiariajai literatūrai, nes ji visada orientuota į adresatą. Be to, kaip teigia R.Tamošaitis, „Popsas primeta žinojimą, elitas jį inicijuoja.“ Populiarusis tekstas suteikia galimybę skaitytojui atpažinti save ir susitapatinti su personažais, tekste vaizduojamas patirtis sieti su savomis (pvz., vienuolių kasmėnesinis irzlumas, nuotaikų kaita iš šiandienos perspektyvos identifikuojamas kaip PMS).

Viename interviu K.Sabaliauskaitė teigė: „Tikslas buvo paprastas – supinti tuos įdomius istorinius faktus į vientisą, kuo labiau intriguojantį siužetą. <...> Be to, norėjau parašyti taip, kad skaityti būtų įdomu ir smalsiam gimnazistui, ir eruditui profesoriui.“ Aiški autorės pozicija adresato atžvilgiu (kad sudomintų ir gimnazistą) suponuoja elementarią teksto struktūrą, greitą įvykių slinktį, gausybę išnašų ir banaloką, meksikietiškus serialus primenančią, Uršulės ir Bironto meilės istoriją, įpinant vaizduotę jaudrinančių erotinių scenų. Akivaizdu, kad kuriamas hedonistinis tekstas, nes, rašytojos žodžiais tariant, „gera knyga turi būti tarsi gera aukštos klasės prostitutė – atsidūrus vienumoje ji akimirksniu ras su jumis bendrą kalbą, bus tuo, kuo tik jūs panorėsite, ir suteiks tokį malonumą, kokio pageidausite.“

Taigi romano „Silva Rerum“ autorė sąmoningai kūrė populiarųjį tekstą, įpindama tokius teksto konstravimo elementus, kad jis būtų kiek įmanoma patrauklesnis skaitytojui, kurį pasiekti norima pasitelkiant vakarietiškas knygos reklamines strategijas. Tenka pripažinti, kad K.Sabaliauskaitės knygos reklama nėra tokia įkyri, kokią ją pavaizduoja B.Speičytė, ir kokia ji yra Vakaruose. Tačiau Lietuvoje nepriimta agresyviau reklamuoti savo knygą, nes reklama dažniausiai suvokiama kaip būdas parduoti ne itin kokybišką prekę. Be to, knygai taikyti prekės kategoriją yra mažų mažiausiai nemoralu. B.Speičytės straipsnis yra mėginimas kritiškai pažvelgti į K.Sabaliauskaitės romaną, nes iki tol jis sulaukdavo tik pagyrų. Gera kritika padeda autoriui, nors jis ir kuria populiariąją literatūrą, tobulinti ir išgryninti kūrybinius gebėjimus, gerinti jo kuriamų tekstų kokybę, kad šieji turėtų vertę. Teisus yra L.Jonušys, teigdamas: „Ko pasigendame lietuvių populiariojoje literatūroje? Gerų siužetų, pasižyminčių įtampa, gyvu pasakojimu, įtraukiančiu skaitytoją. Istorijų, kuriose nebūtų nieko nereikalingo.“ Būtent toks ir yra romanas „Silva Rerum“, todėl jis mėgaujasi skaitytojų ir kritikų dėmesiu.