Birželis

Išgirdęs frazę „Ite, missa est“ suvoki: viskas, šventė baigta? Kad ir kaip nesinorėtų – tenka skirstytis. Juolab paskutinę pavasario dieną, kai saulė įsismaginusi kaitina vasaros režimu ir taip norisi pabūti gamtos prieglobstyje, apmąstyti ką tik išklausytą koncertą, paplepėti su draugais ar pasvarstyti vienumoje. Išties, skubėti nėra ko – iš Pažaislio vienuolyno plūstanti keliatūkstantinė minia gali nejučiomis sutrypti.

Pasitaiko, kad bemąstant kyla keletas minčių ir nenumaldomas noras tomis mintimis pasidalyti. Juk XIV-ojo Pažaislio muzikos festivalio organizatorių sumanymas pradėti per visą vasarą išsidriekiantį koncertų ciklą Leonardo Bernsteino „Mišiomis“ originalus ir intriguojantis. Toks ir pats kūrinys: liturgija – katalikų, o kompozitorius - žydas. Kažkas neįprasta.

Neįprasta ir muzika: tai šiuolaikiškai sudėtinga, tai prabylanti miuziklo žanrui būdingomis spalvomis. Bažnytinio choro giedojimas čia persipina su karinio pučiamųjų orkestro žygiavimu, garso įraše fiksuotus epizodus keičia gyvas atlikimas, operos solistai dainuoja drauge su estrados dainininkais. Įvairiaspalvis audinys, neleidžiantis klausytojui pernelyg atsipalaiduoti, o verčiantis įdėmiai sekti sceninį vyksmą.

Būtent sceninį, nes „Mišių“ muzikoje meistriškai užkoduotas katalikų eucharistijos šventimo proceso teatrališkumas. Tiesa, iš žymių Lietuvos atlikėjų ir neseniai žybtelėjusių „žvaigždukų“ suburta atlikėjų komanda pateikė koncertinę veikalo versiją, bet pagrindinio veikėjo, Celebranto, dėka, pamažu įsibėgėdamas, kūrinys įgavo teatrinių bruožų. Iš pradžių svečio iš JAV Douglaso Websterio pastangos išjudinti vyksmą neatrodė itin natūralios, bet vėliau jos su kaupu pateisino lūkesčius.

Šio solisto dainavimas suintrigavo iš karto. Nors D.Websteris pristatomas kaip baritonas, šviesus tembras, lengvas viršutinio diapazono skambesys, subtiliai valdomas mišrus registras – mikstas peržengė šios balso kategorijos ribas. Tokį įspūdį sutvirtino įspūdingi viršutiniai garsai, dainuojami tiek su didžiule ekspresija, tiek itin švelniai, ir ne visur dramatinei išraiškai paklūstančios žemosios natos.

Celebranto personažas – centrinė veikalo figūra, dramaturginė viso kūrinio ašis, ir Kauno publika turėjo puikią progą pasimėgauti visavertišku šio vaidmens atskleidimu. Vidinis užsidegimas, ypatinga garso pajauta, stilistinės subtilybės stebino netgi žinant, kad šią partiją dainininkas atlieka jau dvi dešimtis metų.

Kitiems „Mišių“ dalyviams kompozitorius skyrė nepalyginti mažesnį krūvį. Vis dėlto to užteko, kad atsiskleistų ypatingos atskirų solistų savybės. Vienas ryškesnių atradimų – interpretacinės tenoro Rafailo Karpio galimybės. Solistas drąsiai eksperimentavo balsu, nė kiek nebijodamas nusižengti akademinio dainavimo kanonams. Įsiminė išraiškingas Asmik Grigorian dainavimas, spalvingas Laimono Pautieniaus baritonas, šiltas Evelinos Sašenko balso tembras.

Diskantas iš Visagino Ilja Aksionovas – neabejotinas talentas. Skaidrus berniuko balsas deramai įsiliejo į patyrusių solistų ansamblį. Tiesa, pirmasis jo partijos epizodas galėjo skambėti šiek tiek užtikrinčiau, bet mišių pabaigos duetas su bosu Egidijumi Dauskurdžiu nuteikė itin maloniai.

Rositai Čivilytei tai buvo jau antrasis prisilietimas prie L.Bernsteino „Mišių“ partitūros. Malonu pastebėti, kad šį kartą dainininkė pirmumą teikė kompozitoriaus nuorodoms, o ne savo pačios interpretacinei stilistikai.

Donatas Montvydas ir Jeronimas Milius sukūrė savitus tipažus, vykusiai papildžiusius veikalo dramaturgiją. Atsakingą jaunų atlikėjų požiūrį į sudėtingą kūrinį liudijo jiems ir „Ąžuoliuko“ chorui rodomas išskirtinis dirigento Gintaro Rinkevičiaus dėmesys.

Švelnūs „Ąžuoliuko“ choristų balsai tarsi ištirpo bendrame muzikos audinyje, tapdami tam tikrą spalvą suteikiančia priemone, o ne savarankiška atlikėjų grupe. Kauno valstybiniam chorui atiteko truputį neįprastas vaidmuo – jis buvo padalytas į dvi dalis. Tiek bažnyčios choro, tiek gatvės dainininkų partijas atlikę artistai dar kartą patvirtino, kad šiam kolektyvui paklūsta įvairių stilių muzika.

Stilistine repertuaro įvairove galintis pasigirti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradžiugino ir šį kartą. Sustiprintos mušamųjų ir pučiamųjų instrumentų grupės grojo itin efektingai, nesuteikdamos jokių šansų nusnūsti panūdusiam klausytojui.
Koncertui įsibėgėjant neapleido įkyri mintis: kur parankiau klausytis tokio kūrinio – koncertų salėje ar atvirame ore. Pažaislio vienuolyno kiemelio erdvė žavi, unikali, nepakartojama, bet L.Bernsteino muzika, norint ją prasmingiau suvokti, reikalauja ypatingo dėmesio ir susikaupimo. Vykstant nuolatiniam judėjimui, šalia sėdintiems kaimynams gyvai aptarinėjant ką tik girdėtus epizodus, nebūtinai su scenos vyksmu susijusias emocijas reiškiant vaikams, dėmesį išlaikyti sunkoka. Kita vertus – muzikos įvairialypiškumas leidžia tokiame koncerte puikiai jaustis ir ypatingų prasmių neieškančiam klausytojui. Festivalio organizatorių pasirinkimą atidarymo koncertui galima suvokti kaip universalų: atsipalaiduok, gerai leisk laiką, o jei nepatinka triukšmas – kitą kartą nusipirk bilietą geroje vietoje arba slink į kiemelio pakraštį, kuriame tarp sienų klaidžiojančio aido efektai privers vėl grįžti į vaikų darželio zoną.

Aidas – gamtos reiškinys, tad natūralu, kad garso operatoriams jis nepaklūsta. O ir nereikia – taip dar įdomiau. Juolab kad atviroje erdvėje vykstantys koncertai niekada neapsieina be mažesnių ar didesnių nesklandumų. Svarbiausia, kad pernykštį festivalį persekiojusi įgarsinimo nesėkmių rykštė, atrodo, pasitraukė. Abejonių kėlė tik choro įgarsinimas kūrinio pradžioje. Lyg iš po žemių, iš tolumos skambančių balsų efektą galima pateisinti kaip režisūrinį sumanymą, bet dėl jo gerokai nukentėjo bendras garso balansas. Žinoma, apie aiškiai suvokiamą tekstą šiuose epizoduose negalėjo būti nė kalbos.

Mintys mintimis, bet viena jų neapleido visą vakarą. Pasirodo, įprastinis „Ite, missa est“ gali reikšti ne tik pabaigą. Tokiais žodžiais prasidėjęs festivalis žada būti įdomus ir neįprastas. Ateitis parodys, juk galų gale kiekviena pabaiga skatina laukti naujos pradžios.