Vasaris

Arūnas Cite Internationale des Arts studijoje 1997 m.

Tapyba Paryžiaus studijoje

Beveik po dešimties metų, 1997-aisiais Arūnas vėl išvyko į Paryžių. Šį kartą tapyti, lankytis muziejuose, vaikščioti Senos pakrantėmis ir blonknotuose fiksuoti įspūdžius.

Vasarį ir kovą jis gyveno menininkų studijose Cité Internationale des Arts. Šios, viso pasaulio dailininkų, muzikų, rašytojų dirbtuvės yra pačiame Paryžiaus centre, viename seniausių Marais kvartale, prie pat Senos. Perėjus Louis Philippe tiltą ir mažesnįjį Pont st. Louis, kiek paėjus Cloitre N. D. gatve atsiduriama tiesiai prieš didingąją Notre Dame katedrą.

Aš su mažuoju Tomu likau Kaune. Susirašinėjome laiškais, kalbėjomės telefonu.

Jaučiau kaip Arūnas mėgaujasi muziejais, parodų įspūdžiais.Tai buvo viena iš pirmųjų, ilgesnių kelionių į menų sostinę.

Nuvyko į La Défense ( milžiniškas verslo centras Paryžiaus pakraštyje) pasižiūrėti La Grande Arche, kuri stovi ant ašies, jungiančios Arc de Triomphe ir Louvre piramidę. Reginio ir perspektyvos pakerėtas, Arūnas sumanė šia ašimi pėsčias grįžti į studiją. Matyt prisiminė savo keliones po Lietuvos kaimus ir miškus. Vis stabtelėdamas ir kai ką pasižymėdamas, fiksuodamas įspūdžius, parkeliavo į Cité Internationale des Arts.

Kitą dieną nebegalėjo pajudėti, pervargo kojų sąnariai. Džiaugėsi, kad dirbtuvėje turi pakankamai vyno ir maisto. Taip tris dienas išbuvo, pradėjo tapyti, gėrė vyną ir vis mąstė, ką dar rimčiau galėtų išstudijuoti Paryžiuje.

Jau daug ką apžiūrėjęs, prisigrožėjęs Sainte- Chapelle vitražų spalvomis, apvaikščiojęs Jardin des Tuileries Aristide‘o Maillolio bronzinių skulptūrų kolekciją, kiek aprimo ir pradėjo dirbti.

Į Paryžių Arūnas nusivežė didžiulį aplanką popieriaus, temperos ir guašo. Pasirinko lengvesnę techniką, ne aliejų ir drobę. Ant popieriaus galėjo greičiau mąstyti spalvomis. Kaip pats sakė, norėjo perteikti įspūdžius, fiksuoti nuotaikas, pajusti šio miesto atmosferą. Studija buvo patogi. Ant sienos -- didžiulė darbo lenta, keletas sudedamų didelių stalų, ant kurių pasiklojus popieriaus lakštus galima piešti ir tapyti.

Greitai ši studija tapo tikra Arūno dirbtuve. Siena, stalai, grindys apaugo baigta ir nebaigta tapyba. Visur atviri guašo buteliukai, teptukai, pelėsinio sūrio ir nugerto vyno likučiai. “Be vyno sunku būtų buvę svetimoje vietoje ištvert. Vynas ten tinka -- ir dirbasi geriau, ir jėgos po ilgų vaikščiojimų atsistato. Be to, vynas Prancūzijoje -- ne tas pats, kas Lietuvoje.“ -- kalbėjo Arūnas.

Tarp tapybos besimėtantys bukletai ar kvietimai į parodų atidarymus ir čia pat šalia --rašoma, klijuojama ir paišoma autorinė knyga. Jau nebeskubėjo Arūnas viską pamatyti, apeiti galerijas ar muziejus, o tapė, intensyviai pasinėrė į spalvų sūkurius. Tapydamas, paskubomis brūkštelėjo: „Aš einu ant ribos, kuria jau galima patikėti“.

Kovo mėnesį į Paryžių atvažiavau ir aš. Vėl prasidėjo begalinės kelionės po muziejus, tomis gatvelėmis, tomis vietomis, kurias Arūnas jau buvo apžiūrėjęs, bet džiaugėsi galėdamas parodyti ir man.

Man viskas buvo nauja, matyta tik meno istorijos knygose. Abu žavėdavomės, kai rytais eidami link musée du Louvre, pačiame Paryžiaus centre, augalų ir gyvūnėlių turguje girdėdavome giedant gaidžius. Mėgavomės miesto gausmu ir kvapais.

Kartais Paryžius rytais pasitikdavo pilkas ir lietingas. Vieną ūkanotą rytą išvažiavome žiūrėti įspūdingos pilies -- Château de Vincennes. Prieš akis kilo XIV a. donžonas, gynybinė siena ir griovys. Arūnas buvo sužavėtas. Aplink plytėjo viduramžiais buvę karališkieji medžioklės plotai, dabar tapę miesto viešuoju parku su fontanais ir kaskadomis. „ Čia yra Paryžiaus ąžuolynas“- juokavo Arūnas, didžiuodamasis, kad Kaunas, tas mažasis Paryžius taip pat turi nuostabių vietų. Diena buvo apniukus, krapnojo smulkus lietus, o mes sėdėjome prie fontano, valgydami baltus pyragaičius ir grožėjomės niūriais pilies bokštais.

Grįžę į studiją, tapydavome. Vakarais gerdavome vyną ir šnekėdavome iki išnaktų. Kartais išeidavome į naktinį miestą. Maršrutas tęsdavosi iki Pont Neuf, Senos pakrante ir atgal. Miestas šiek tiek pritilęs, gausdavo tolimais aidais, žaižaruodavo šviesų atšvaitais Senos vandenyse. Atrodė, kad Paryžius nemiega niekada.

Rytas prasidėdavo kava ir krantinėje niekur neskubančių bukinistų turto apžvalga. Vieną dieną užėjome į didelį knygyną, kur Arūno dėmesį patraukė puiki knyga apie tapytoją Georges Rouault. Jis nusipirko tą knygą ir parsinešė į studiją. Knyga buvo supakuota ir aptraukta permatomu celofanu. Aš jau ruošiausi ją išvynioti ir vartyti, bet Arūnas paėmė knygą, atrėmė į sieną, lyg būtų pagrindinė dirbtuvės puošmena ir pasakė, kad gal būt tos knygos niekada ir neišpakuos.

Naktiniame Paryžiaus danguje vis skriejo Halio kometa, o mūsų buvimo laikas seko, atsirado nerimas ir skubėjimas. Arūnas vis pasigrožėdavo ta knyga. Kai klausdavau, kada ją pažiūrėsim, jis sakydavo: „Neįmanoma, matai kaip gražiai ji supakuota“. Tokiu keistu būdu, matyt norėjo išsaugoti Paryžiaus laiką.

Taip pat gražiai supakuotą aplanką su tapyba Arūnas parsivežė namo. Visą vasarą jis nepajudintas, neišpakuotas pragulėjo jo dirbtuvėje. Jau tarp kolegų pradėjo sklisti kalbos apie paslaptingą tapybą iš Paryžiaus. O Arūnas juokaudavo: „Taip gerai supakuota, nesinori ir plėšti.“

Paskui rimtai pridurdavo: „Dar nesinori sugrįžti iš Paryžiaus“.

Rudens pradžioje pas jį į svečius užėjo tapytojas Mykolas Šalkauskas.( 1935-2002 ). Pasakodamas apie Paryžių, kalbėdamas su Mykolu, Arūnas nejučia ir atidarė savo aplanką.

„Mykolas sakė, kad visai nieko“, -- pasakojo Arūnas ir svarstė, kad reikia surengti šių kūrinių parodą. Nes paskui, neva, gali būti nebeaktualu.

Paryžiaus kūriniams Arūnas reikliai rinkosi sales, norėjo, kad jie būtų pateikti „tvarkingais rėmais ir matiniais stiklais.“

„Nenoriu šios tapybos ant popieriaus rodyti bet kaip, todėl ir ŠMC vykusioje galerijų parodoje nedalyvavau“, -- kalbėjo jis vienai dienraščio korespondentei.

1998 metais Arūnas išvyko į Berlyną, kur Giedrės Bartelt galerijoje eksponavo „Paris auf Papier“.

Dar po metų, 1999-siais, šiuos darbus Arūnas eksponavo Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje. Jo parodos laikas sutapo su kito pasaulyje garsaus tapytojo Sigmar Polke paroda. Vokiečių tapytojo kūriniai buvo eksponuoti vienoje salėje, Arūno -- kitoje.Šios parodos, nors ir kontrastingos, tačiau stiprių asmenybių balsais kalbėjo žiūrovams apie gyvenimą pasaulyje.

Arūnas parašė trumpą tekstuką savo parodai: „Tai dienos įspūdžių kompensacija. Konkrečių faktų gausumas skandinamas sintezėje. Tai sulydyta aplinkos refleksija. Kiekvienas kūrinys turi konkrečias inspiracijas, nuo kurių bedirbant buvo nutolta į tapybinius plotus. Tai tiesiog kūrinių visuma Paris’97“.