Spalis

(Įspūdžiai iš Kauno filharmonijos atidarymui skirto koncertų ciklo „Muzika – tai amžinybė“)Vaiva Mažulytė
www.kamane.lt , 2008 10 09 

A.Barzdžiaus nuotr.

M.Rubackytė

M.Jatkauskaitė

A.Kavalinskis

“Muzika – tai amžinybė“, -- tokiu skambiu šūkiu spalio 1-ąją, Tarptautinę muzikos dieną ir naująjį koncertų sezoną pasitiko atnaujinta Kauno valstybinė filharmonija. Po trejų metų pertraukos net penkių koncertų ciklas pakvietė klausytojus į prestižiškiausią Kaune koncertų salę.

Atidarymo vakarą atsinaujinusioje scenoje karaliavo kauniečiai. Kauno simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojamas Petro Bingelio, koncertą pradėjo kauniečio kompozitoriaus Vidmanto Bartulio simfonija „Sugrįžimas“. Premjerinis vos dešimt minučių trukęs kūrinys padvelkė meditatyvine, mąslia nuotaika. Teatrui ar kino filmui labiau tinkanti muzika (kurios simfonija gal ir nepavadintum) buvo puiki atsvara iškilmingai ir monumentaliai vakaro programai.

Vėliau prie orkestro prisijungus Kauno valstybiniam chorui (meno vadovas ir vyr. dirigentas P. Bingelis) ir pianistei Mūzai Rubackytei, buvo atlikta L.van Beethoveno fantazija fortepijonui ir orkestrui op.80. Įspūdingas kūrinys, kurio finale girdime „Odės džiaugsmui“ užuominas iš 9-osios simfonijos, sukėlė šiek tiek nelauktą įspūdį.

Galima sakyti, kad atlikėjai persistengė norėdami parodyti šios fantazijos iškilmingumą ir monumentalumą. Buvo tarsi pamiršta tikroji muzikos prasmė. Fortepijono solo epizodai kartais nesisiejo vienas su kitu, o ypač teatrališka kūrinio atlikimo maniera užgožė nuoširdų ir tikrą muzikavimą. Natūrali muzikos tėkmė ir jos vertė liko įspūdžio, jog kažkas skamba ne taip, šešėlyje.

Antroji koncerto dalis tapo malonia duokle populiariosios klasikos gerbėjams. Skambėjo džiaugsmingos, jausmingos ir didingos muzikos kokteilis iš G.Rossini operos „Semiramidė“ uvertiūros, A.Borodino „Poloviečių šokių“ iš operos „Kunigaikštis Igoris“, R.Leoncavallo intermezzo iš operos „Pajacai“ ir G.Verdi finalinio choro iš operos „Aida“.

Tą vakarą visu grožiu atsiskleidė Kauno simfoninis orkestras. Akivaizdu, kad muzikantai groja vis profesionaliau ir technine, ir muzikos interpretacijos prasme. Tik atliekant R.Leoncavallo intermezzo tarsi pritrūko tikros dramatizmo spalvos.

Po pirmojo – programa ir atlikėjų skaičiumi monumentalaus koncerto kitą vakarą Kauno filharmonijos scena buvo patikėta dviems muzikos meistrams – pianistui Petrui Geniušui ir saksofonininkui Vladimirui Čekasinui, kurie nuotaikingai žaidė džiazo ir klasikos temomis.

Trečiąjį koncertą surengė Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas iš Didžiosios Britanijos Nicholas Cleobury ir trimitininkas iš Belgijos Andrejus Kavalinskis.
Kaune, o ir visoje Lietuvoje nepopuliarus solinis instrumentas trimitas tą vakarą atsiskleidė visomis savo gražiausiomis spalvomis. Deja, jomis gėrėjosi klausytojai, užpildę vos pusę salės.

Koncertas išsiskyrė ne tik programa, reta proga išgirsti trimito solo partiją, bet ir nepaprastu atlikėjų profesionalumu. A.Kavalinskis demonstravo puikią techniką, muzikos išmanymą, švelnų trimito tembrą ir neeilinius kvėpavimo gebėjimus. Puikiai skambėjo dirigento N.Cleobury ir Lietuvos kamerinio orkestro dialogas.

Koncertą vainikavo nepaprasto meistriškumo iš solisto reikalaujantis A.Ponchielli koncertas trimitui ir pučiamųjų orkestrui, aranžuotas trimitui ir styginiams. Jame A.Kavalinskis stebino įspūdingu ištisinio kvėpavimo sugebėjimu. Nors konkretaus kūrinio atlikimui galbūt šiek tiek trūko platesnės dinaminės skalės ir sodraus forte, varinis trimitas muzikanto rankose suskambo ypač švelniai.

Atliekant T.Albinosi sonatą trimitui, styginiams ir basso continuo C-dur bei G. Torelli koncertą D-dur nedidelę, tačiau solo partiją klavesinu sugrojo Virginija Dabkutė. Nesuprantama kodėl jos pavardė nebuvo paminėta nei programėlėje, nei pranešėjos kalboje?

Muzikos amžinybės kelią šeštadienį tęsė Kauno styginių kvartetas ir solistė Rita Preikšaitė. Atlikėjai pasirinko sakralinio ir lyrinio pobūdžio muziką. Vakaro programą įrėmino F.Schuberto „Salve Regina“ ir P.Mascagni „Ave Maria“. Nedidelės pjesės, kuriose kreipiamasi į Švč.Mergelę Mariją, nuskambėjo švelniai ir lyriškai. Tiesa, nuostabiai gražios P.Mascagni „Ave Maria“ melodijos klausytis trukdė truputį nesubalansuotas tiek kvarteto muzikantų, tiek kvarteto ir solistės balso stiprumas.

Kauno styginių kvartetas ( Karolina Beinarytė, Dalia Terminaitė, Eglė Karžinauskaitė ir Saulius Bartulis) be vokalistės pasirinko atlikti V.Bartulio styginių kvartetą Nr.2 “Psalmės“ ir Scherzo ir Adagio iš A. Glazunovo styginių kvarteto Nr.5 op.70. Kvarteto muzikantai atrodė puikiai susigroję, dėmesingi vienas kitam, tačiau kartasi pritrūko atskirų instrumentų individualumo, išraiškingesnės melodinės linijos ar ryškesnio solo epizodo.

Vakaro kulminacija tapo O.Respighi lyrinė poema mecosopranui ir kvartetui „Saulėlydis“ („Il Tramonto“), pasakojanti apie mylimojo netektį. Rita Preikšaitė puikiai išreiškė sudėtingus savo herojės jausmus ir išgyvenimus. Taupiai naudodama balsą, susitelkusi į esmines kūrinio kulminacijas ir atskleisdama muzikos prasmę solistė parodė, jog yra puiki kamerinės muzikos interpretatorė.

Paskutinį Filharmonijos atidarymo koncertą, vykusį spalio 5 d., galima vertinti ypač kontraversiškai. Koncertas pateikė stulbinamą atradimą -- jaunąją pianistę Martyną Jatkauskaitę, tačiau visos koncerto programos pasirinkimas vertė gūžčioti pečiais.

Ką bendra turi Filharmonijos atidarymo koncertų ciklas, jo credo „Muzika – tai amžinybė“ ir kompaktinės plokštelės, kurioje skamba estradinė muzika, pristatymas? Ar viskas pateisinama vien tuo, kad šią plokštelę įrašė Virgilijus Noreika ir Kauno simfoninis orkestras?

Kokias emocijas po puikiai M.Jatkauskaitės atlikto S.Prokofjevo fortepijoninio koncerto turėjo sukelti A.Raudonikio daina „Švelnumas“? Dvi koncerto dalys buvo skirtos dviems, radikaliai skirtingą muzikinį skonį turinčioms publikoms. Tačiau publika juk buvo viena. Ar neužteko laisvų vakarų atskirai ir deramai pristatyti V.Noreikos ir Kauno simfoninio orkestro kompaktinę plokštelę?

V.Noreika, nusprendęs išbandyti jėgas lietuviškos estrados ir lengvosios muzikos erdvėje, žaismingai, šmaikščiai ir charakteringai interpretavo jos šlagerius. Tiesa, kaip ir daugeliui klasikinės muzikos atlikėjų, patyrusiam solistui kilo problemų dainuojant su mikrofonu. O ir Kauno simfoninis orkestras galėjo šiek tiek subtiliau akompanuoti primarijui, bandančiam dainuoti neoperiniu balsu.

Tačiau grįžkime į pirmąją koncerto dalį. Skambėjęs S.Prokofjevo koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.3 C-dur op.26 - nelengva užduotis net ir patyrusiam pianistui. Tačiau dvidešimt ketverių metų pianistei M.Jatkauskaitei atrodo jokių probelmų nekilo. Nepaprastas techninis meistriškumas, temperamentas, pasitikėjimas savimi – visa tai jai leido įveikti sunkiai įveikiamą uždavinį.

Tokie netikėti ir malonūs įspūdžiai, kuriuos pateikė Kauno filharmonijos atidarymo programa, išblukina ir trumpalaikius trūkumus ar nesusipratimus.

Atsinaujinusi Kauno filharmonija, padidėjęs salės vietų skaičius ir patobulėjusi akustika, atsiradusi nauja kamerinė salė gali pritraukti dar daugiau klasikinės muzikos gerbėjų. Vadinasi, organizatoriams teks dar labiau stengtis parenkant ir koncertų programas, ir atlikėjus. Juk tik kokybiška muzika yra amžinybė. Ar ne?