Sausis

Taip jau priimta, kad per Kalėdas ar Naujuosius metus vaikai gauna daug gražiose dėžutėse supakuotų saldainių. Muzikos mėgėjai, lankantys naujamečius koncertus, dažniausiai būna pamaloninti muzikiniais saldumynais – populiariomis ir nuotaikingomis programomis. Vienas tokių dailiai įrištų desertų buvo patiektas kauniečiams, gruodžio trisdešimtąją susirinkusiems Kauno kultūros centro salėje.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Juozo Domarko, apsiribojo tradiciniu repertuaru, paprastai siūlomu elitine vadinamai Lietuvos publikai, susirenkančiai panašaus pobūdžio renginiuose. Matyt, pas mus giliai įsišaknijusi samprata, kad naujametis koncertas be Johanno Strausso polkų ir valsų neįmanomas. Todėl ir aptariamoje programoje liūto dalis atiteko būtent šio kompozitoriaus kūrybiniam palikimui.

Dauguma greta garsiojo austro muzikos skambėjusių kūrinių taip pat dažni šventinių koncertų svečiai. Tiek Giuseppes Verdi operos „Traviata“ įžanga, tiek Aramo Chačaturiano valsas, tiek girdėti vokaliniai numeriai skamba taip dažnai, kad norom nenorom į galvą užklysta negrabi mintis: „nuvalkiota muzika“. Žinia, norint sudominti smalsesnį klausytoją, tokią muziką reikia atlikti nepriekaištingai ir netgi – ypatingai.

Ar kas nors ypatingo įvyko koncerto Kaune metu, galbūt galima būtų paklausti pačių orkestrantų. Stebint šių neabejotinų profesionalų darbą iš šalies, kažko neįprasto pastebėti nepavyko. Orkestras tiesiog dirbo. Grojo švariai, muzikaliai, sukauptai, kartkartėmis atrodė, kad didžiuliam kolektyvui net nebūtini dirigento signalai: agoginiai bei dinaminiai akcentai tarsi dėliojosi patys savaime. Vis dėlto muzikavimo džiaugsmo, nuoširdžios ekspresijos galėjo būti ir daugiau.

Ekspresijos išties netrūko impozantiška laikysena gebančiai save reprezentuoti solistei Nomedai Kazlauskaitei-Kazlaus. Jos stiprus, metalinio atspalvio sopranas parodė galįs skambėti ne tik Richardo Wagnerio operoms būdinga garso estetika, bet ir kur kas subtilesnėmis spalvomis. Šelmiškos, viliokiškos gaidos dainininkės balse sušvito dainuojant populiariąją Habanerą iš Georgeso Bizet operos „Karmen“. Interpretacija buvo įdomi, apgalvota, niuansuota. Tiesa, dainuojant viršutinio diapazon piano intonacija galėtų būti tikslesnė, o atliekant kūrinius lietuvių kalba nederėtų pamiršti tikslios artikuliacijos.

Charakteringų potėpių atlikėja suteikė dainoms iš garsios prancūzų dainininkės Édith Piaf repertuaro. Trys miniatiūros tapo savotišku vakaro prieskoniu, suteikusiu pikantiškumo saldžiai koncerto atmosferai. Nors konferansjė Viktoro Gerulaičio teiginys, kad šitokį siurprizą tarp viso pasaulio orkestrų gali pateikti tik Lietuvos nacionalinis, kelia abejonių, būtent tokie repertuaro „nukrypimai“ teikia malonumo ne vien šventinius koncertus lankantiems klausytojams. Beje, atliekančiai pirmąją dainą solistei orkestras galėjo pritarti kiek subtiliau, negoždamas jos balso tylesniuose epizoduose.

Neabejotina tyliąja koncerto kulminacija tapo skaidriai pagriežtas Aleksandro Sviridovo romansas iš kino filmo „Pūga“. Perfrazavus koncerto vedėjo žodžius, skambant šiam kūriniui tikrai galima buvo svaigintis nuostabia, nors ir minimaliai instrumentuota simfonine muzika. Žaviai, lyriškai skambėjo soliniai epizodai, smuiku atliekami orkestro koncertmeisterio Algimanto Pesecko, įsiminė lygus, sodrus Lauryno Lapės valdomos triūbos garsas.

Kalbant apie tenoro balsą, paprastai vartojami panašūs epitetai. Ar jie tinka ir koncerte pasirodžiusiam Gediminui Varnai? Užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad skambant pirmajam vokaliniam numeriui (Nemorino romansas iš Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“) sukirbėjo abejonė: arba solistas dainuoja kamuojamas ligos, arba kažkas ne taip... Juk publika vertina tai, ką girdi čia ir dabar.

Dainininko balsas labai stiprus, tembru pretenduojantis į dramatinio tenoro kategoriją. Jo jėgos nepajėgus užgesinti net galingas orkestro skambesys kūrinių kulminacijose. Nepriekaištinga ir solisto dikcija, leidžianti suprasti kiekvieną žodį, dainuojamą tiek lietuviškai, tiek itališkai ar angliškai. Deja, lygaus balso vedimo, plačios kantilenos, vienodo registrų skambėjimo atlikėjui pritrūko. Nerimą kelia ir balso siūbavimo efektas, pasireiškiantis itin ekspresyviuose epizoduose.

Įdomu, kaip būtų pasibaigęs koncertas, jei ne V.Gerulaičio entuziazmas, skatinęs reikalauti biso -- pakartojimo. Ko gero, publika ir taip būtų jo paprašiusi – juk artėjančių Naujųjų metų nuotaika pati savaime veikia pakiliai ir atlaidžiai. Juolab kad vienas kitas rūgštesnis skanėstas pasitaiko ir vaikams dovanojamose saldainių dėžutėse.