Rugsėjis

Vaiva Mažulytė
www.kamane.lt, 2008 09 07  

Rugpjūčio 31d. nuskambėjus paskutiniesiems XIII Pažaislio muzikos festivalio akordams prietaringieji turėtų būti nusivylę: velnio tuzinas ne toks jau ir baisus. Skaičius trylika tikrai netapo pražūtingas nei baigiamajam koncertui, nei kitiems šių metų festivalio renginiams.

Baigiamojo festivalio akcento -- P.Mascagni operos „Kaimo garbė“ koncertinio atlikimo --nesugadino net viduryje programos prapliupęs lietus.

Festivalio uždarymui organizatorių pasirinktą veristinės XIX a. italų operos šedevrą atliko jungtinė lietuvių ir užsienio atlikėjų komanda: Elena Lo Forte (sopranas, Italija), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Laima Jonutytė (mecosopranas), Badris Maisuradzė (tenoras, Gruzija), Vytautas Juozapaitis (baritonas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Juozo Domarko.

Ryškiausia vakaro žvaigždė B.Maisuradzė pademonstravo aukščiausio lygio meistriškumą. Dramatinio tenoro savininkas Turiddu personažo partiją atliko ypač ekspresyviai ir įtaigiai.

Solistei iš Italijos E.Lo Forte įtikinti klausytojus sekėsi truputį sunkiau. Stipriam jos sopranui trūko tembrinio vientisumo dainuojant aukštuoju ir viduriniu registrais. Techniškai savo partiją solistė atliko neblogai, tačiau operos pagrindinės veikėjos Santuzzos psichologiniai išgyvenimai ir tragizmas neatsivėrė.

Puikiai tą vakarą pasirodė lietuvių solistai. Charakteringai tiksliai savo vaidmenis atliko V.Juozapaitis ir I.Prudnikovaitė. Ištvermingai laikėsi Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai, kai ant sėdėjusių scenos kraštuose pasipylė lietus. J.Domarko vadovaujamam orkestrui tik keliose operos vietose pritrūko intonacinio švarumo. Ypač tai buvo girdima smuikų grupei griežiant unisonu.

Keistas ir nepasiteisinęs sprendimas buvo Turiddu ariją, skirtą tik solistui ir arfai, leisti groti elektroniniam fortepijono pakaitalui, imituojančiam arfos tembrą. Dirbtinis skambesys buvo tikrai nekokybiškas.

Kaip visada gerai skambėjo ir Kauno valstybinis choras. Gal keliose vietose ir trūko tikslesnių įstojimų, ypač sopranų gretose, tačiau tai tik smulkmenos.

Be abejo, lauko koncertai dėl akustikos, įgarsinimo ir oro užgaidų kokybe retai kada pralenkia uždarose patalpose vykstančius renginius. Tačiau šis kartas buvo vienas iš geresnių – garso režisieriai pasistengė. Atrodo, kad su prasta įgarsinimo kokybe, lydėjusią visą festivalį, organizatoriai jau susitvarkė.

Iki pasaulinio lygio dar reikia tobulėti. Nepaisant trūkumų, Pažaislio muzikos festivalis kasmet tampa vis aktualesnis ir lankomesnis. Programos, atlikėjų, muzikos stilių įvairovė, o ir išradingai panaudojamos koncertinės erdvės sudomina vis daugiau klausytojų.

Iki kitos vasaros atsisveikinus su XIII Pažaislio festivaliu belieka nusispjauti tris kartus per kairį petį ir laukti kito svarbaus miestui kultūrinio įvykio – po remonto atgimusios Kauno filharmonijos atidarymo spalio mėnesį.