Rugsėjis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2008 09 22

Arūnas entuziastingai dirbo Kauno dailės institute. Kai 1996 metais buvo įkurta Tapybos katedra, jis buvo labai laimingas. Džiaugėsi, kad ir Kaune daugėja akademinės bendruomenės, kuri miestui suteikia intelektualesnės erdvės. Jam buvo svarbu, kad institute, ne tik Tapybos katedroje, studentai ne vien tik amato išmoktų, bet taptų tikrais menininkais, turinčiais idėjų ir savo meno poziciją.

Rūpinosi, kad į katedrą ateitų dėstyti menininkai, ir apgailestaudavo, jog lėšų trūkumas kliudo pakviesti geriausius.

Norėdamas plėsti meninį gyvenimą mieste, Arūnas studentus įtraukdavo į parodinį gyvenimą.

Tapytoja Agnė Jonkutė pasakojo: „Man atrodo, kad Tapybos katedroje A.Vaitkūnas buvo variklis. Kaip jis veikė?Jis sugebėjo įtraukti į parodinį gyvenimą studentus.Taip buvo suorganizuotos Kauno tapybos katedros studentų parodos (2001 m. VDA KDI Tapybos studijos studentų darbų paroda galerijoje „Akademija“ Vilniuje), bendros parodos su dėstytoju A.Vaitkūnu (1998 m. paroda „Arkos“ galerijoje Vilniuje, 2002 m. paroda „Išklotinė“ Šiaulių dailės galerijoje), bendra „Angies“ ir studentų paroda (2002 m. „Nutrink pažymėtą vietą“ Kauno paveikslų galerijoje).

Net ir po mirties 2006 m. Kauno paveikslų galerijoje veikė paroda „10+“, kuri vargu ar būtų įvykusi, jei ne A.Vaitkūno užprašyta salė, pradėti rašyti projektai.

Perskaičius atrodo, kad tai tik nuogi faktai, bet kai pradedi eiti tuo keliu, jie pasirodo (daug vėliau tai supranti) kaip labai svarbūs veiksniai. Dabar madinga priimti į parodas visai nežinomus jaunus menininkus, tačiau apie 2000 metus niekas per daug neskubėjo to daryti. Nes tai -- rizika. A.Vaitkūnas („Vatkinsas“, taip mes jį vadinom) nebijojo rizikuoti.“

Arūnas įsijausdavo į parodų organizavimą, stengėsi puoselėti ryšius su kitomis aukštosiomis mokyklomis, Latvijos dailės akademija. Studentus taip pat įtraukdavo į veiklą. Ypač daug rūpesčio keldavo kasmečiai Tapybos katedros bakalaurų ir magistrantų diplominių darbų pristatymai. Arūnas ieškodavo, tardavosi dėl parodų salių mieste. Norėdavo, kad visuomenė galėtų pamatyti jaunųjų menininkų darbus, o jiems tai būtų pirmasis savarankiškas startas.

Buvęs studentas Darius Rakauskas prisimena: „ 2002 m. pavasaris.(mano III kursas, 2 semestras). Parodų rūmai K.Donelaičio g. 16. Magistrantų diplominių darbų eksponavimas. Magistrantai suplukę stumdo ir derina savo kolekcijas. Ginčijasi. Maišausi ten ir aš, trečiakursis, semiuosi patirties. Be to, nuolat reikia kažką pernešti, pakelti, palaikyti. A. Vaitkūnas be jokių ceremonijų klausinėja ir mano nuomonės: „Kaip? Ar gerai? O taip? Kaip dar galima? Ką?“ Nuo to karto nustojau bijoti eksponuoti darbus, sudarinėti kolekcijas ir reikšti savo nuomonę. Tai, kad mūsų gerbiamas profesorius, visai neiškeldamas savojo „aš“, ieško geriausio ekspozicijos varianto, man labai giliai įkrito į širdį.“

Prisimindamas savo studijas Vilniaus dailės institute Arūnas sakydavo, kad tada ne tiek daug jauni studentai žinodavo. Gal tik būdami aukštesniuose kursuose vykdavo į Maskvą ar Peterburgą pažiūrėti parodų ir muziejų. Lyg norėdamas tai kompensuoti, dėstydamas Kauno dailės institute veždavo studentus į parodas.

Nevengdavo Arūnas gabiems studentams padėti ar užtarti juos asmeniškai.

A.Jonkutė prisimena: „Jei ne A.Vaitkūnas, turbūt nebūčiau išvažiavusi į Paryžių po magistrantūros studijų. Tai tik nuogirdos, bet, manau, tiesa, jog tuometinis rektorius A. Šaltenis po gynimų pasakė, kad važiuosiu, o paskui jau norėjo siųsti į Nidą. A. Vaitkūnas nenusileido, priminė A. Šalteniui ką šis žadėjęs. Taip mėnesiui išvažiavau į „Cite Internationale des Arts“. A.Vilpišausko parodoje 2005 m. abu Vaitkūnai piešė man planą, ką turėčiau aplankyti Paryžiuje.“