Liepa

Laimio Brundzos nuotr.

Muzikinė Lietuvos padangė jau sėte nusėta įvairaus kalibro žvaigždėmis, tik spėk stebėti – tiršta, tarsi rugpjūčio nakties danguje. Viena sužibo, kita nukrito – natūrali atranka. Žmogus, mėgstantis muziką, – būtybė romantiška iš prigimties: žvaigždės jį traukia. Laukinio kapitalizmo principus išmananti muzikos vadyba mikliai naudojasi šia trauka, visais įmanomais būdais viliodama pamatyti vieną kitą, dažnai greitosiomis suręstą žvaigždynėlį.

Šventiškai ilgą pirmąjį liepos savaitgalį Kaunas pasitiko septintą kartą vykusiu tarptautiniu festivaliu „Operetė Kauno pilyje“. Dar birželio 29-ąją dūdmaišininkų grupės „New Ross & District Pipe Band” pasirodymu koncertų ciklą pradėjęs festivalis į savaitgalio koncertus viliojo tokia neginčijama žvaigždžių šviesa, kad patiklus klausytojas ramiai galėjo palikti skėtį namuose: lietaus tikrai nebus.

Du vakarai prie Kauno pilies – du koncertai. Kaip ir dera ikimokyklinį amžių išaugusiam festivaliui, koncertai -- solidžios trukmės, programos – konceptualios, grindžiamos konkrečiomis idėjomis. Pirmasis vakaras, prisilaikant festivalio tradicijų, skirtas festivalyje besisvečiuojančiam žanrui. Šiais metais tokiai garbingai misijai pasirinkta ispaniškoji operetė – sarsuela.

Sarsuelai skirto koncerto programa – įdomi ir kryptingai parinkta. Galima apgailestauti nebent dėl to, kad sarsuela tapo ne tik festivalio, bet ir pirmojo koncerto prie Kauno pilies viešnia. Šio žanro kūrinių tą vakarą skambėjo nemažai, bet jie nedominavo. Koncertas galėjo vadintis tiesiog ispaniškos muzikos vakaru. Kita vertus, atlikėjų ir žanrų įvairovė patenkino įvairių publikos sluoksnių skonį.

Arijas ir duetus iš sarsuelų dainavo reklaminės festivalio kampanijos metu ryškiausiomis žvaigždžių spalvomis nutapyti atlikėjai: sopranas Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus ir tenoras iš Ispanijos Oscaras Marinas. Kai reklamos vadyba atlikėją pristato pasaulinio lygio operos žvaigžde, norom nenorom suklūsti ir kilsteli vertinimo kartelę. Juk afišuojamas vardas turėtų pateisinti reklama patikėjusių klausytojų lūkesčius.

Sarsuela – žanras aistringas ir įnoringas. Jos atlikėjams tenka pasitelkti visas įmanomas raiškos priemones, kad apdainuojamos aistros liepsnos paliestų ir klausytoją. Jokia paslaptis, kad labiausiai jaudina nesumeluotas, tikras ir nuoširdus jausmas. Nežinia, kiek nuoširdumo buvo N.Kazlauskaitės-Kazlaus dainavime, bet jos atliekamos muzikos įspūdis neprilygo efektingiems sceniniams solistėms apdarams.

Tiesa, atlikėjos balsas -- stiprus (kiek tai leidžia suvokti mikrofoninis įgarsinimas), pakankamai lygus įvairiuose diapazonuose, sodrus ir galingas viršutinis jo registras. Galima pastebėti, kad šiame koncerte solistė rėmėsi aktyvaus, forte dinamika pagrįsto dainavimo estetika, palikdama nuošalyje subtilesnius tembrinius niuansus.

Deja, skambaus balso inspiruojamas simpatijas visiškai užgožė solistės elgesys. Dainininkės pasirinkta sceninės kultūros arogancija toli pralenkė visus įvardintus ir nutylėtus jos nuopelnus. Nuo pirmojo pasirodymo atlikėjos poza bylojo: „Aš – tikroji žvaigždė ir niekam neleisiu tuo abejoti!“.

Panašiu elgesiu glumino ir svečias iš Ispanijos O.Marinas. Įdomu, ar tai buvo natūrali atlikėjo saviraiška, ar tik vadybinis triukas, leidžiantis jam bent Lietuvoje pasimaudyti žvaigždynų spinduliuose? Dar įdomiau tai, kad panašus elgesys papirko publiką. Stebint reakcijas, atrodė, kad šis žaidimas jai priimtinas ir, didžiosios klausytojų dalies nuomone, atlikėjas ne veltui tituluojamas pasauline žvaigžde.

Vis dėlto, perfrazuojant poetės žodžius -- žygiais, o ne žodžiais pelnomi tikrieji laurai. O.Marino balsas pasižymi gražiu, kilniu tembru, techniškai valdomas, atlikėjas geba išgauti tikrai subtilių ir malonių spalvų, sėkmingai derindamas skirtingus balso registrus. Visi šie epitetai galioja tol, kol pasiekiamas atitinkamas garsaeilio aukštis.

Kad ir kaip išsireklamuotum, bet vienas pagrindinių tenoro balso vertinimo kriterijų – skambios, įspūdingos aukštosios natos. Būtent jų O.Marino balsui ir pritrūko. Paslėpti šio trūkumo nepadėjo nei akivaizdžiai perdėtos fizinės pastangos, nei labai iliustratyvi, kartais net šypseną kelianti gestikuliacija.

Panašu, kad, neturėdamas kitos išeities, žvaigždžių virusu užsikrėtė ir vokalistų pasirodymams dirigavęs Aleksandras Sladkovskis. Keista, nes šiam dirigentui nebereikia įrodinėti savo nuopelnų – Kauno publika jį vertina ir myli už anksčiau nuveiktus darbus. Šio koncerto metu buvo akivaizdu, kad nusipelnęs Rusijos artistas mėgaujasi atliekama muzika -- rodos, ne diriguoja, o šoka magišką šokį, vis giliau nerdamas į aistringas ispaniškos muzikos gelmes.

Abiejuose koncertuose grojęs Rusijos ir Europos šalių jaunimo simfoninis orkestras tikrai nusipelnė pagyrimo. Turint omenyje, kad tai nėra nuolat repetuojantis nekintančios sudėties kolektyvas, jo grojimą galima nedvejojant vertinti puikiai. Atkreipus dėmesį į festivaliui parengtą didžiulę programą ir orkestrantams tekusį krūvį, teigiamas įspūdis tik dar labiau sustiprėja.

Nepaisant nenatūralios vaidybos publikai brukamo įspūdžio, tikrosiomis ispaniškojo vakaro įžymybėmis tapo savo elgesiu kur kas kuklesni, bet nuoširdžiu ir profesionaliu muzikavimu atsiskleidę muzikai. Orkestrą patikimai kontroliavo plastiški dirigentų Juliaus Geniušo ir Jono Janulevičiaus mostai, smagiai šoko grupė „Funny Beat“.

Ypač imponavo impulsyvus Ievos Baltmiškytės skambinimas gitara, darnus Baltijos gitarų kvarteto muzikavimas, ekspresyvus Vilhelmo Čepinskio smuikavimas, įspūdingai suskambo profesionaliai ir techniškai Roberto Beinario valdomas obojus. Gaila, kad organizatoriai nesuteikė progos ryškiau atsiskleisti jaunos Moldovos smuikininkės Alionos Rakickajos talentui.

Sekmadieninio koncerto programa taip pat turėjo aiškiai apibrėžtą koncepciją. Jeigu tikėtume anonsais, čia turėjo skambėti pirmą kartą Lietuvoje atliekamos operečių ištraukos. Matyt, norint apsidrausti, koncerto pranešėjams Gintarui Mikalauskui ir Ievai Vaznelytei jau buvo patarta susiaurinti koncepcinį koncerto ratą iki Lietuvoje nestatytų operečių ištraukų. Deja, išlaikyti grynos programinės idėjos organizatoriams nepavyko.

Skambėjo ir žinomi numeriai, kurie veikė tarsi mėgstamas prieskonis negirdėtos muzikos troškinyje, leidęs atsipalaiduoti mažiau naujovių ištroškusiai publikai. Nors ir galima būtų diskutuoti dėl išliekamosios kai kurių muzikinių numerių vertės, bet klausytis iki šiol negirdėtų arijų, duetų ar ansamblių buvo įdomu.

Festivalis, o ir finalinis jo koncertas, dedikuotas operetės žanro 150-mečiui. Žanro pradininko Jacqueso Offenbacho kūrybinis palikimas buvo pagerbtas vos pora kūrinių, kuriuos atliko skambaus ir išraiškingo tenoro savininkas Edmundas Seilius bei savo jėgas truputį pervertinusi Kristina Zmailaitė.

Kone didžiausia koncerto programos dalis paskirta tradicinei vokiečių ir austrų operetei. Taigi, natūralu, kad dauguma kūrinių skambėjo vokiečių kalba. Autentiškai skambančio kūrinio idėjos perteikimas – labai svarbus kokybiško atlikimo kriterijus. Tikslia tartimi, apgalvotomis interpretacijomis, kokybišku vokalu šioje srityje pasižymėjo Raminta Vaicekauskaitė, Algirdas Janutas, Mindaugas Zimkus.

Maloniai ir tiksliai skambėjo Gitanos Pečkytės, Raimondos Tallat-Kelpšaitės, Giedrės Juknevičiūtės atliktos arijos. Galbūt ne visi renginio klausytojai liko patenkinti, girdėdami nesuprantama kalba dainuojamus melodingus kūrinius, bet festivalio organizatorių pastangos greta lengvai virškinamo greitojo muzikinio užkandžio pateikti iki šiol nepažinto gurmaniško peno yra pagirtinos.

Kaip išraiškingi artistai ir operetės žanro interpretatoriai pasirodė Nomeda Vilkanauskaitė, Laimonas Pautienius, Žanas Voronovas. Techniškai valdomu vokalu ir nuoširdžiu dainavimu išsiskyrė Raimondas Baranauskas, publikos simpatijų pelnė Tomo Ladigos energingai atliktas maršas. Visa ši atlikėjų, kurių dauguma yra Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai, plejada, diriguojant J.Geniušui, Virgilijui Visockiui ir J.Janulevičiui, garbingai atstovavo mėgstamam žanrui, daugeliu atvejų atlikimo kokybe nenusileidę kviestiniams dainininkams.

Sekmadienį, operetei skirtame koncerte svečiavosi lenkų solistai: sopranas Ivona Socha ir tenoras Dariuszas Stachura. Jų pasirodymams dirigavo viešnia iš Ukrainos Oksana Madaraš. Orkestrui vadovaujanti moteris – retas ir intriguojantis įvykis muzikos pasaulyje. Plastiškais, aiškiais gestais O.Madaraš puikiai kontroliavo padėtį, leisdama solistams visapusiškai atskleisti savo aktorinį ir vokalinį talentą.

Girdėti žinomus kūrinius dainuojant lenkų kalba buvo ir keista, ir įdomu. Priebalsių persotintas lenkiškas tarimas suteikė muzikai naujų atspalvių, tarsi leido į ją pažvelgti kitu rakursu. Naujai išgirsta muzika tik patvirtino savo universalumą: nepaisant lietuvio ausiai nepatogios fonetikos, vyraujantis melodinis pradas neprarado žavesio ir lengvumo.

I.Socha pasirodė esanti lengvo, subretinio tipo soprano savininkė, turinti pretenzijų tapti herojinių partijų atlikėja. Malonus, švelnus balso tembras, tolygi kantilena geriau atsiskleidžia viršutinėje diapazono dalyje. Diapazono viduryje dainininkės balsas šiek tiek „apsiniaukia“, tampa nebe toks skambus. Solistės interpretacijos gana nuoširdžios, nors dainuodama ji neišvengia tam tikrų operetinių štampų, šiek tiek ardančių natūralų įvaizdį.

Ko gero, didžioji publikos dalis nė nenumanė, kad D.Stachura lenkų spaudoje kartais tituluojamas net „lenkiškuoju Pavaročiu“. Tenoro pasirodymas Kaune nei patvirtino, nei paneigė tokio titulo pagrįstumą. Žinoma, daugiausia įtakos tam padarė atliktas repertuaras, kurio didysis italų vokalo meistras tiesiog nedainuodavo. Vyraujantis diapazonas šiuose kūriniuose nėra tas, kuris galėtų atskleisti geriausias tenoro balso savybes. Galima tik pastebėti, kad atlikėjo balsui būdingas šiek tiek charakterinis tembras, lyg truputį švokščiantis dainuojant žemesniąsias gaidas ir skambus viršūnėse.

Iki festivalio rengėjų sumanytos baigiamojo koncerto kulminacijos į sceną vienas po kito kilo save ir publiką gerbiantys, tėvynėje ir užsienyje išgarsėję, bet santūrumą išsaugoję Lietuvos atlikėjai.

Artėjant koncerto pabaigai žiūrovai vėl išvydo tarptautinį šou „kieno žvaigždė didesnė“, kurį surengė N.Kazlauskaitė-Kazlaus ir O.Marinas. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ispanų dainininko balsas sekmadienį atrodė atsigavęs, truputį skambesnis.

Šeštadienio koncerte šie atlikėjai keletą kartų tiesiog prievartavo publiką ploti, tarsi reikalaudami biso. Sekmadienį, publika buvo įsišėlusi ir jos dėmesio nebereikėjo skatinti nenormaliai ilgai lankstantis ir užsibūnant scenoje. Be abejo, įsilinksminusiai miniai imponavo ir tenoro pastangos lietuviškai išartikuliuoti „aš my-liu jus...“.

Scenoje pasirodžius nuolatiniam festivalio svečiui Virgilijui Noreikai, viskas tarsi stojosi į savo vietas. Bemat paaiškėjo, kas yra tikrosios žvaigždės-talentai, o kas – viso labo reklamos nublizginti žalvariniai blizgučiai. Sceninė kultūra ir iškalbingas vokalas bylojo patys už save. Dar kartą pasikartojome seną tiesą, kad tikroji žvaigždė ne ta, kuri garsiai save reklamuoja. Tikrosios žvaigždės švytėjimas sklinda iš asmenybės vidaus. Kad ir kiek vadybinės reklamos triukais būtų bandoma įteigti, jog būtent tai, kas patiekiama, yra gerai, anksčiau ar vėliau paaiškėja paprasta tiesa: net ir dykai siūlomas actas niekaip negali virsti cukrumi.