Liepa

 Mindaugas Grigaitis
www.kamane.lt, 2008 07 31

Literatūriniai autoriniai vakarai turbūt yra geriausia galimybė rašytojams gyvai pabendrauti su skaitytojais. Jie gali šiltai pasišnekučiuoti, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais.

Vis dėlto tokie susitikimai neretai atrodo gana karikatūriškai. Vedėjas pasako įžanginę pagiriamąją kalbą, paskui atliekama kokia nors meninė kompozicija. Tuo metu svarbiausia vakaro figūra – rašytojas – sėdi palaimos apimtu, intelektualui privalomą mąslumą spinduliuojančiu veidu ir santūriai bando slėpti, kokį malonumą jam teikia skiriamas dėmesys. Gavęs žodį, jis dėkoja ir sako, kad tokio dėmesio nėra vertas. Tuomet koks nors kolega pabara jį, jog nederėtų būti tokiam kukliam. Paskui svarų apibendrinamąjį žodį taria koks nors rašytojo draugas literatūrologas. Baigiamasis akordas – vynas ir intelektualūs pokalbiai.

Rašytojo, publicisto Laimono Inio jubiliejiniame kūrybos vakare irgi buvo visko: pagyrų, apdovanojimų, meninių kompozicijų. Pavasarį 70-metį šventęs rašytojas tikrai nusipelnė jam skirto vakaro, bet kritiko darbas ne pats palankiausias šioje pagerbimo ceremonijoje -- be sentimentų pažvelgti į jubiliato literatūrą tokią, kokia ji yra. Ypač suklusti verčia tai, kad per metus išleidžiama net keletas to paties autoriaus grožinių kūrinių ir dar dvi autobiografinės knygos.

Per pastaruosius metus L. Inio pavardė naujausių knygų sąrašuose pasirodydavo itin dažnai. Statistika įspūdinga: per 2007 metus išleistas romanas „Pamišėliai ir šventosios“, pasaka vaikams „Čiulbantis medis“, impresijų rinktinė „Vėjo vartai: postskriptumai“, o šiemet – dvi autobiografinio turinio knygos „Laimonas Inis: gyvenimas su plunksna ir knyga: bibliografijos sąvadas, 1951-2007“ ir memuarų albumas „Kas mane išlaisvins iš manęs?“.

Tokie faktai tinka jaukiai kūrybinio vakaro atmosferai, bet su LRS Kauno skyriaus rašytojų knygų leidybos niuansais susipažinusius skaitytojus jais sužavėti nelengva. Save priskiriu būtent tokiems skaitytojams, todėl kalbėsiu be sentimentų: nesvarbu, kas ką sakė jubiliejiniame vakare, nesvarbu, kad rašytojas šventė garbingą jubiliejų, kritikui (kaip ir skaitytojui) svarbiausia, kokią literatūrą tas autorius kuria.

Žinodamas, kokiu įspūdingu greičiu knygas rašo L.Inis, pasiryžau būti sausas ir nuobodus: knaisiojausi kultūrinės žiniasklaidos puslapiuose, ieškodamas atsiliepimų apie per pastaruosius metus išleistas šio autoriaus knygas. Nepavyko rasti nė vieno.

Teko pakeisti strategiją. Pasmalsavau, kiek kritikos atsiliepimų apie L.Inio knygas buvo parašyta, tarkime, per pastaruosius šešerius metus. Suskaičiavau 11 išleistų knygų ir tik dvi recenzijas: Elenos Žukauskaitės atsiliepimą apie romaną „Neužmirštuolių kalnas“ (Dar kartą apie meilę, Nemunas, 2006 07 27) ir Rimanto Marčėno parašytą romano „Hamletas baltomis pirštinėmis“ recenziją (Baltos Hamleto pirštinės, Literatūra ir menas, 2003-01-24). 

E.Žukauskaitė kalba, rodos, objektyviai ir kritiškai, bet pernelyg diplomatiška retorika išplauna ar paskandina autorės kriterijus ir asmeninę poziciją.

R. Marčėnas iš susižavėjimo kolegos talentu apskritai pamiršta, kad recenzentui dera ne tik žavėtis, bet ir analizuoti kritišku žvilgsniu.

Kilo įtarimas, jog ir vėl pildosi liūdnos prognozės apie LRS Kauno skyriaus knygų leidybos kriterijus, bet stengiausi save įtikinti, kad galbūt L.Inio knygos, nors ir nedaug aptartos kritikų, vis dėlto nėra prasta literatūra.

Paėmiau paskutinįjį L.Inio romaną „Pamišėliai ir šventosios“ ir savo akimis bandžiau įsitikinti, kokią literatūrą kuria šis įspūdingą knygų šūsnį išleidęs autorius.

Keista nuojauta apėmė vos perskaičius paties autoriaus komentarą: „Nesistengdamas atkurti didžiųjų kūrėjų biografijų, aš kviečiu skaitytoją pakeliauti po jų dvasios pasaulį bei laiko erdves. Savo knyga teigiu, kad gyvenimas iš tiesų yra laikinas, tik ne kūryba ir meilė. Juk visais laikais bene svarbiausias kūrėjo įkvėpimo šaltinis buvo moteris“.

Pirmojoje romano dalyje „Tie vyrai buvo pamišėliai“ bandoma vaizdingai papasakoti, kaip meilė įkvepia septynių pasaulio stebuklų autorius kurti šedevrus. Pastangos pasakoti biografijas žmonių, apie kurių gyvenimą žinomi vos keli faktai, atrodo gana patraukliai.

Romane bandoma atskleisti, kaip mistiškos meilės jėgos veikė Cheopso piramidę sukūrusį senovės Egipto architektą Imchotepą, kabančius sodus pastačiusį Babilono karalių Nabuchodonosarą, Artemidės šventyklos statytoją Cheristroną, Dzeuso statulos Olimpijoje autorių Fidiją, Halikarnaso mauzoliejaus kūrėją Skopą, Rodo Koloso architektą Harą ir Aleksandrijos švyturio kūrėją Sostratą Knidietį.

Šias istorines figūras gaubianti intriguojanti mitologinė aura lyg ir atveria puikias galimybes originaliai derinti fikciją ir tikrovę. Tačiau ryžtingas L. Inio prisipažinimas, kad savo knyga jis teigia meilės ir kūrybos amžinumą bei moters svarbą menininkui, verčia sutrikti. Panašias idėjas kūrėjai deklaruoja kelis tūkstančius metų. Žinoma, šiandien tikėtis visiškai naujų idėjų – naivu, todėl pamaniau: turbūt L.Inis romane pirmiausia ieško unikalios tų idėjų pateikimo formos?

Deja. Rašoma apie skirtingus įvairių laikotarpių kūrėjus, tačiau meilę visi jie suvokia vienodai ir ją išsako tomis pačiomis kalbos konstrukcijomis. Atrodo, rašoma vieno ir to paties personažo gyvenimo istorija, todėl susidaro įspūdis, kad romane pasakojami ne konkrečių menininkų gyvenimai, bet įtvirtinamas asmeninis L.Inio įsivaizdavimas, kokia yra tikro menininko siela.

Vienodi ne tik personažai, bet ir juos įkvepiančios moterys. Nesvarbu, ar tos moterys tikros, ar išgalvotos – jos, kaip ir aprašomi kūrėjai, primena ne gyvus žmones, bet abstrakčias kategorijas. Imchotepo mylimoji Merita, Nabuchodonosaro Semiramidė, Cheristroną sužavėjusi deivė Artemidė, Fidijo, Skopo, Haro ir Sostrato Knidiečio išsvajotos mylimosios yra viena ir ta pati juslinė aistra. Ši aistra dažnai vadinama meile, bet ji suprantama gana tiesmukai, pagal romantinės estetikos šablonus: meilė – tai neracionali stichija, atimanti protą, užgniaužianti kvapą stebuklinga didybe ir verčianti kurti šedevrus.

Perimdamas romantinę idėją, kad menininkas visada turi mūzą, L.Inis jai realizuoti renkasi labai primityvią formą. Meilei įprasminti pasitelkiamos klišės, kurios labiau tiktų moterų žurnalams ar muilo operoms, bet ne profesionalia vadinamai grožinei literatūrai: „Moterys viską žino“; „Moteris yra didžiausias paslaptis“; „Moters paslapčių dar niekas neįminė“; „Moteris yra ne tik paslaptinga, bet ir visagalė“; „Tik moterys gali padaryti stebuklą“; „Pasaulis būtų tuščias be moters“, „Moterys valdo pasaulį“. Šios frazės kartojamos bent po kelis kartus.

L.Inis, besimėgaudamas idealizuotu moters portretu, nepastebi, kaip perdėtas, dirbtinis estetizavimas bloškia skaitytoją į slogią kalbinių štampų dykynę: „Svaiginantis moters kvapas ir jos artumas tarsi užtemdė protą. Kuo greičiau aš noriu nusivesti tave į savo rūmus, paguldyti į aukso lovą ir pajusti tave visu kūnu, gerti gaivą lyg ryto rasą ir iš tavo lūpų, semti jėgą iš tavo esybės, bučiuoti, myluoti, velto tavo plaukus, glostyti rankas, krūtis, pajusti tavo gyvybę ir buriančią jėgą“ (p. 49); „Jis žiūrėjo į jos akis. Kokios jos nuostabios! Ji žiūrėjo į jo akis. Kokios jos karštos! Jis žiūrėjo į jos kaklą. Koks jis lieknas! Ji žiūrėjo į jo veidą. Koks jis nugeltas! Jis žiūrėjo į jos rankas. Kokios jos liaunos!“ (p. 173).

Perskaitęs du pirmuosius romano skyrius, prisiminiau vieną filologų anekdotą: „Iš ko lietuvių literatūroje galima suprasti, kad vyras myli moterį? Ją pamatęs jis išrausta ir prakaituoja“. Nors šis sąmojis taikomas XX a. pr. lietuvių literatūrai, kuriai būdinga formos stoka patyrimui išreikšti, jo ironija aktuali ir šiuolaikinei pozai. Dažnas rašytojas taip žavisi gražiomis idėjomis ir intelektualiais samprotavimais, kad per savo erudicijos, visuotinų idėjų ir gilių jausmų demonstravimą pamiršta, jog literatūroje labai svarbus dėmuo yra ir kalbėjimo forma.

„Pamišėlių ir šventųjų“ menininkai iš tiesų pamatę savo mylimąsias dažniausiai dūsta, springsta, arba alpsta (p. 69). L.Inis bando teisinti savo rašymą teiginiu, jog meilė, apie kurią jis rašo, „yra ne kūniška, o dangiška, slaptinga, romantiška, ir šių laikų žmonės tai tikriausiai sunkiai suvokia“ (p. 270). Vis dėlto tokiais naiviais moralizavimais rašytojai dažnai tiesiog bando pateisinti savo nesugebėjimą rasti tinkamą formą turiniui išreikšti.

Sentimentalaus saldumo, estetiškų metaforų ir jausmingų sušukimų kupina „Pamišėlių ir šventųjų“ kalba iš tiesų primena manieringą dekoraciją, bet ne savitą, individualų, gyvą kalbėjimą.

Romanas srūva kaip beformis neartikuliuotas jausmų srautas, kurio inerciją antroje dalyje „Tos moterys buvo šventosios“ dar labiau pagilina besaikis filosofavimas.

Kiekviename skyriuje kartojamos sausos filosofinės tezės: „Kūnas yra mirtingas, o siela ir protas – amžini“, „Menas amžinas“ „Meilė yra tik iliuzija“, „Meilė visagalė“, nuolat primenamos bendriausios metafizinės problemos: „Amžinos žmogų kankinančios problemos ir troškimas įžvelgti, kas anapus gyvenimo ir kas po jo!“ (p. 167), „Esame Visatos ciklo detalė. Žmogus nesunaikinamas. Pasikeičia tik egzistavimo forma“ (p. 199), „Turim iš naujo apmąstyti žmogaus paskirtį Žemėje, mokslą ir kūrybą susieti su emocine žmogaus prigimtimi“ (p. 200); „Einšteino realityvumo teorija turėjo pakeisti pasaulį. Bet ar pakeitė? Superstygų teorija, taikomoji ekopsichologija ir dar daugybė kitų mokslų – tai tik menkos galimybės prisiliesti prie Visatos veikimo mechanizmas“ (p. 303).

Sausai knygiškai atrodo ir antrosios dalies siužetas. Kažkokia keista mokslo organizacija sudaro mokslininkų komisiją, kuri turi atlikti tyrimą ir pateikti mokslines išvadas, paaiškinančias, kas iš tiesų privertė septynis „pamišėlius“ kurti pasaulio stebuklus. Kaip ir dera mokslininkams, jie atsisako patikėti, kad didžiausia paskata buvo meilė, ir ieško tik racionalių, logiškai įtikinamų argumentų: „Dažnai mes kalbame apie aitia – priežastį. Bet net neužsimename apie logos – protą. Jeigu mums rūpi pasaulis ir tai, kaip jis atsirado, negalime pamiršti ir logos“ (p. 275).

Kiekvienas iš mokslininkų patiria mistiškus susidūrimus su minėtų stebuklų kūrėjais bei jų mylimosiomis ir yra priversti pripažinti, kad racionalumas subliūkšta, susidūręs su nevaldoma jausmo stichija.

Turbūt autorius mano, kad filosofinių problemų kėlimas priartina jo romaną prie visus jaudinančių esminių būties klausimų. Deja, manieringi sentimentų šuorai ir knygiškų frazių griūtys „Pamišėliuose ir šventosiose“ ne tiek skatina autentišką refleksiją, kiek apskritai slopina skaitymo malonumą.

Be abejo, rašytojas ir skaitytojas priklauso tai pačiai kultūrinei tradicijai. Jie abu pažįsta toje tradicijoje įsišaknijusias idėjas ir vertybes. Nuo šio bendrumo pabėgti turbūt neįmanoma. Tačiau bandyti skaitytoją suvilioti tiesmukais kolektyvinių idėjų perrašymais ir pačiais bendriausiais filosofiniais samprotavimais yra gana naivu.

Mes, skaitytojai, taip pat pakankamai gerai pažįstame pasaulinės literatūros procesą, kad pajustume, kur kuriama gyva kalba, patraukianti savitumu, o kur nusirašinėjama ir bėgama į filosofinių abstrakcijų bei naivių sentimentų erdvę.

Sudvasintas moteriškumas, meilės idealizavimas, proto ir jausmo dvikova galbūt buvo estetinės vertybės romantizmo epochoje, tačiau savo didybę jos prarado aukštojo modernizmo literatūroje, o šiandien šie gražūs idealistiniai pasakojimai, rekonstruoti romantiniu pavidalu, tampa panašūs į negyvas knygines fikcijas.

Neaišku, kokiai literatūros tradicijai save priskirtų L.Inis, bet toks kūrinys kaip „Pamišėliai ir šventosios“ suspindėti ir nustebinti gali turbūt tik Kauno rašytojų susikurtoje hermetiškoje literatūros citadelėje.

Didingas užmojis atskleisti menininko sielos nemirtingumą ir dar kartą įprasminti moteriškumą labai primena neįgyvendintą Liudo Gustainio romano „Kaip ir anuomet“ ambiciją atverti visuotinos istorijos vyksmą kiekvieno atskiro žmogaus sąmonėje. Apgaulingai lengvai srūvanti, sentimentalių klišių ir romantinių štampų pripildyta kalba primena Rimanto Marčėno „Karūnos spindesio apakintų“ personažų vienpusiškus psichologinius paveikslus, o slegiantis filosofinių tezių gromuliavimas „Pamišėlius ir šventąsias“ stumia į Donaldo Kajoko „Kazašui“ būdingo dusinančio filosofavimo aklavietę.

Šių rašytojų panašumai pirmiausia kalba apie tai, kad rašymas, kuriam prasmę suteikia vien didžiąsias idėjas ir visuotinus kultūrinius kontekstus reprezentuojanti kalba, slepia gana ydingą pretenziją – sukurti kažkokią visuotiną idėją, galinčią atverti neginčijamą ir amžiną žmogaus esmę. „Pamišėliai ir šventosios“, o ir minėtų Kauno rašytojų kūriniai parodo, kad toks rašymas dažnai virsta žinomų kontekstų perrašinėjimu, pretenzinga literatūrinės ir kultūrinės erudicijos demonstracija.

Kuo mane apkaltins rašytojai, jau nutuokiu. Kaip yra pasakęs D.Kajokas, jauni, pernelyg ambicingi kritikai „įsispitrija į kokį „naujausios teorijos“ nurodytą fragmentą, verčiasi per galvą ieškodami savo „laiko atodangas atitinkančios kalbos“ ir kažkodėl nesugeba nieko vertingesnio parašyti“.

Ne, ne teoriniais išvedžiojimais žavisi šis kritikas. Tiesiog jis kalba vadovaudamasis asmenine savo laikotarpio patirtimi, kuri literatūroje pirmiausia ieško ne visuotinų idėjų deklaracijų bei literatūrinės patirties perrašymo, bet savitos egzistencinės refleksijos.

O kas lieka kritikui, kai profesionalais vadinami rašytojai vis dar bando kalbėti amžinybės vardu? Paliūdėti, atsidusti ir dar kartą paklausti: argi Kauno literatūrinis gyvenimas neprimena saloninės, snobiškumu dvelkiančios kultūrinės karikatūros? Knygos leidžiamos tam, kad rašytojai literatūriniuose vakaruose galėtų vienas kitą paliaupsinti ir pasamprotauti, kokią milžinišką dvasinę naudą jų kūryba teiktų tiems subuitėjusiems žmogeliams, jeigu tik jie atkreiptų dėmesį į didžiųjų visuomenės intelektualų kūrinius.

Neteigiu, kad L.Inis buvo pagerbtas, įvertintas ir apdovanotas nepagrįstai. Tai turi nuspręsti kiekvienas skaitytojas asmeniškai. Man negaila, kad literatūriniuose vakaruose skamba pagyros ir dalijami apdovanojimai. Rašytojams reikia paskatinimų. Bet kritikas turi dirbti savo darbą – analizuoti kritiškai ir stengtis, kad liaupsės neužgožtų gyvojo literatūros proceso.

Mano susitikimas su „Pamišėliais ir šventosiomis“ baigėsi neįvykusiu dialogu. Jeigu tikrai būčiau įsispitrijęs į kokią nors naujausią literatūros teoriją, turbūt jau skelbčiau Kauno rašytojų literatūros mirtį. Bet esu vis dar jaunatviškai naivus. Galbūt kas nors kada nors dar pasikeis.