TAPYBA MIRĖ? TEGYVUOJA TAPYBA! 4

2008-11-11

 (Apie Konstantino Gaitanži parodą „Transflat“)

 

Justina Kučinskaitė
www.kamane.lt, 2008 11 11

 

 

 

Konstantino Gaitanži kūryba – tai šiuolaikinės visuomenės, kryptingai einančios į susinaikinimą, šaržas. Tapybos mirtį skelbiantis Jono Gasiūno mokinys į pasaulį žvelgia per ironijos prizmę, neretai būdingą jaunatviškam maksimalizmui.

Kauno galerijoje „Meno parkas“ surengtą parodą „Transflat“, pavadintą pagal analogiją su japonišku postmodernizmo judėjimu „Superflat“, sudaro dešimt fotografuotų tapybos darbų. Vyrauja spalvų, kompozicijos ir temų eklektika – televizijai artimi didžiuliai paveikslų formatai suslegia informaciją į spalvingus pasakojimus, kurie įvairiomis kalbomis parodijuoja visuomenės būvį.

K.Gaitanži pabrėžia komiksų stiliaus įtaką savo kūrybai. Itin ryškiai ji pasireiškia per paveikslų literatūriškumą, plokštuminę tapybą ir koloritą. Autoriui nerūpi linijos valdymas, perspektyvos perteikimas, atmetama viskas, kas būdinga ikipostmodernistinei tapybai. Masines medijas menantys paveikslai – tarsi laikraščių skiltys su antraštėmis, aprėpiančiomis įvairaus plauko socialines ir globalias problemas -- pradedant aplinkosauga, genų inžinerija ir baigiant pornografijos kultu. Ryškus mokslinės fantastikos pradas atsiskleidžia tematinėje įvairovėje: autoriui aktualios dirbtinio intelekto, evoliucijos, kiborgizacijos temos.

Žiūrovui į akis žeriami visuomenėje įsigalėję stabai, prietarai ir istoriniai archetipai. Žaismingai, šių dienų akimis, papasakotoje Vilniaus įkūrimo legendoje (Gedimino sapnas) figūruoja veiksmų ir atoveiksmių deriniai, kurie prašyte prašosi nuostabos ir ironijos. Komikso stilistika dvelkiančiame mito perdirbinyje veši nuostaba ir pajuoka iš lengvatikio Gedimino, kuris, iš vakaro papiktnaudžiavęs šalia augančiais grybais, klejonių pagrindu ėmė ir įkūrė naujutėlaitį miestą.

Čia galima įžvelgti ir naivią pirmą kartą mitą išgirdusio žmogaus reakciją, kuri natūraliai reiškia nuostabą, ir kur kas ryškesnę už ją ironijos dozę. Pastaroji konstruojama pagal schemą: „Kas, jei visa tai būtų nutikę šiandien“, t.y., istoriniai įvykiai išplėšiami iš konteksto ir dirbtinai įsodinami į šiandienos realijų lysvę, kurioje negali natūraliai prigyti, todėl yra juokingi ir ne vietoje.

Ši schema tinka ir krikščioniškos ikonografijos panaudojimams (A basic spirituality of white race adapted for transformer robots, Sebastijono mito kultūrinės adaptacijos). Šventojo Sebastijono mito atributika įkurdinama svetimoje, paradoksalioje aplinkoje. Rezultatas – Holivudo kalvose leipstantis homoseksualių bruožų šventasis Sebastijonas.

Autorius užsiima tam tikra alchemija, jungdamas skirtingas kultūrines terpes ir tarpusavyje nederančias vertybių skales. Sebastijono šventumas deformuojamas įspraudus jį į antikultūrinę ir nedvasingą aplinką. Autoriui nesvetimas gero tono požymiu tapęs sarkastiškas požiūris į Holivudo pramonę, išties nusipelniusią ironijos.

K. Gaitanži perdirba mitus ir kuria naujus. Viename jų, pasak lotyniško teksto intarpo, paviršutiniškai „fifai“ nuo nesveiko gyvenimo būdo atsivėrė stigmos ir ji, susirūpinusi savo pomirtiniu gyvenimu, tapo dvasinga (A Basic spirituality of white race adapted for transformer robots). Tekstas čia, kaip ir kituose paveiksluose, veikia kaip paaiškinantis arba papildantis, o kartais sąmoningai fone atsiduriantis (Gedimino sapnas) vaizdinės medžiagos priedas, primenantis komiksų stilistiką.

Autorius pasirenka dvi tarptautines kalbas – lotynų, kuri iki XIX a. buvo išsilavinusios Europos kalba, ir anglų – universalią šiandienos kalbą. Postmodernistų pamėgtas lingvistinis aspektas parodai suteikia savitumo, leidžia tiksliau ir gyviau išreikšti autoriaus poziciją. Tačiau į akis krinta autoriaus neraštingumas – rašybos klaidos tiek paveiksluose, tiek parodos anotacijoje. Gal tai yra tyčia surežisuota raiškos priemonė?

Lotynų kalbos įpynimas į tekstą – išsilavinimo ženklas, jei tai daroma natūraliai ir neįkyriai. Tačiau jos įterpimas į svetimą kontektą, šiuo atveju tapybos, parodo tam tikrą pretenzingumą, kuris pateisinamas, jei autorius sugeba valdyti medžiagą. Bet pretenzija tampa nemokšiškumu, kai tai daroma su klaidomis.

Kur kas labiau vykęs teksto integravimo į tapybą pavyzdys yra Benedikto Januševičiaus, žinomo figūrinių eilėraščių autoriaus, eilių ornamentai (ciklas Sveikinimai I – III). Žaismingai nuteikia patosiškų, tarsi iš sovietmečio atvirukų ataidinčių ketureilių skambėjimas. Dabar su šypsena prisimenamos, o tada tokia įprasta stilistika dvelkusios eilės lygia greta su fantastiškomis būtybėmis sveikina numanomus jubiliatus. Vakarų ir Rytų kultūras suvienija joms atstovaujančios ikonos – Elvis Preslis, sveikinantis budistų vienuolį.

K.Gaitanži darbams trūksta apibendrinimo. Socialinių problemų gvildenimas baigiasi jų eksponavimu, t.y., autorius nepasiūlo jokios alternatyvos. Lėkštumas, kurį autorius įžvelgia šiuolaikinėje visuomenėje, nejučia pažeidžia ir jo kūrinių apiforminimą. Ironija -- ne vienintelis būdas tyrinėti pasaulį, nors jis gana patrauklus.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*