Lapkritis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienėwww.kamane.lt, 2008 11 28   Arūnas tapo aitvarą Garikuloje, 2005 gegužė Atėjo 2005-ieji, tokie be sniego, amžinos sutemos. Arūnui tie metai žadėjo daug naujų  darbų ir parodų.Jis buvo pakviestas dalyvauti Pekino bienalėje ( The Second Beijing International Art Biennale, China, 2005). Rugsėjo mėnesį planavo kelionę į Kiniją. Laukė ir džiaugėsi būsima kelione, vakarais Tomui pasakodavo, kaip vaikščios Didžiąja  kinų siena.Tais metais buvo rengiama 1-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė. Jos kuratorius, menotyrininkas iš Lenkijos Krzysztofas  Stanislawskis apsilankė Arūno dirbtuvėje. Jis susižavėjo tapytojo darbais ir parodai atrinko bent dešimt  didelio formato drobių.Arūnas rengėsi VDA KDI Tapybos katedros dešimtmečio jubiliejui. Su katedros dėstytojais ir studentais rašė projektą. Turėjo sumanymą  pakviesti Rygos dailės akademijos dėstytojus ir studentus į Kauną, surengti jų parodą M.Žilinsko meno galerijoje. Kauniečių dėstytojų ir studentų paroda turėjo vykti Kauno parodų rūmuose.Kartą nuvažiavome į Vilnių. Aš ėjau parodų pažiūrėti, o Arūnas nuskubėjo su reikalais į VDA Tapybos katedrą. Kai susitikome, jis susirūpinęs pasakė, kad Viktoras Liutkus (VDA Tapybos katedros vedėjas, menotyrininkas) pakvietė vykti į Garikulą ir Tbilisį, į Gruziją, tarptautinį menininkų simpoziumą “Europe, Artists Open Your Heart as a Carpet“.Nežinau kodėl, bet aš paprašiau, kad Arūnas atsisakytų tos kelionės. Jis taip pat nenorėjo vykti. Vis svarstė už ir prieš ir kalbėjo: „Taip netraukia manęs ta kelionė.“Į Gruziją turėjo vykti gegužės mėnesį. Buvo dar tik kovo pradžia. Jis vis dar nebuvo apsisprendęs. Vietoj savęs siūlė važiuoti Aleksui Andriuškevičiui. Laikas bėgo ir pagaliau Arūnas nusprendė važiuoti, sakydamas, kad jei gyvenimas siūlo galimybę, negalima jos atsisakyti, nes tai būtų bailumas. Jis norėjo būti pavyzdys studentams ir sūnui Tomui. Ramindamas mus ir save, kalbėjo, kad tai bus poilsis prieš laukiančias parodas, studentų peržiūras ir diplominių darbų gynimus.Vakarais mes daug šnekėdavome apie tapybą ir darbus, kuriuos Arūnas galvojo kurti simpoziumo metu. Arūnas: „ Manau ten, Gruzijoje, visi kurs daugiau akcionistinius darbus. Tapyba - tai užkoduota specifinė informacija, kurią galima tik tokiu būdu perduoti. Tame matau tapybos prasmę. Jei tą patį būtų galima geriau padaryti žodžiu ar perteikti kokiu kitu būdu, taip ir reikėtų padaryti. Iš pradžių dažas pavirsta spalva,  t. y. įgauna  tam tikrą informaciją. Kad taip atsitiktų, jis turi pereiti išbandymus paletėje (įgauti patyrimo, panašiai kaip žmogus gyvenime). Drobėje spalvas  turi sukti vidiniais ryšiais, kuriuos galima pajusti žiūrint, bet sunku apsakyti žodžiais.“„Tačiau, - kalbėjo jis, -  manau ten, Garikuloje, turi būti labai laisva tapyba, kuri susijungtų su gamta, kalnais, vėju. Aš dar nežinau, koks tai bus pavidalas, bet, kad drobėje atsispaustų uolos, jų spalvos. Tai turi būti labai laisva, nesuvaržyta.‘‘Vėliau Arūnas pasakė keistus žodžius:„Egoizmas yra prisirišti prie vieno žmogaus, net jeigu jis būtų pats artimiausias. Reikia mylėti visus žmones, kaip Šventajame Rašte pasakyta. Bet, kad ir kas atsitiktų, mes visada kartu.“Ankstų gegužės 7-osios rytą išlydėjau Arūną į autobusų stotį. Iš ten jis išvažiavo į Minską. Iš Baltarusijos sostinės išskrido į Tbilisį.Netrukus mes jau šnekėjomės telefonu, ir Arūnas džiaugėsi, kad laimingai pasiekė tikslą.Tačiau mane slėgė kažkoks sunkus jausmas, raminau save, kad savaitė greitai prabėgs. Ėjau į darbą, Tomas į mokyklą. Aš ir Arūnas siuntėme vienas kitam žinutes. Arūnas: „Voverys* eina pusryčiauti. Oras puikus.  05 05 0 8,  09:41.“„Tapiau šepečiais ant 8 m ilgio aitvaro, vakar buvau kalnuose. 05 05 12 , 07: 48.“„Gaminam kilimą,čia šilta kaip vasarą. Kaip laikotės? Vakare važiuojam į Tbilisį. 05 05 13,  10;50.“„Voverys Tbilisyje. 05 05 14, 09: 51.“„Kartu kabinsim aitvarą ir kilimą.  05 05 14, 10:09.“Tai buvo paskutinė žinutė, gauta iš Arūno.Vėliau simpoziumo dalyvis olandas Michelis Krielaarso kataloge rašė:„Manana Dumbadze, viena iš Gruzijos projekto organizatorių, pranešė, jog laikas skirstytis į ekspedicijų grupes, vykstančias į įvairias kultūros institucijas. Vieni išvyko į „Ateities namus“ -- taip vadinosi gatvės vaikų namai, dar didesnės pagarbos nusipelnanti įstaiga, kuriai vadovauja drąsios moterys.“Karolina Jakaitė ir Eglė Ganda Bogdadienė, kartu su Arūnu 2005 m. gegužės 14 dieną vykusios į šiuos gatvės vaikų namus, pasakos, kad įžengęs į vidų Arūnas pasakė: „Toks gyvenimo kvapas...“Kaip simboliškai vadinosi tie namai—„Ateities namai“.Michelis Krielaarso kataloge, skirtame simpoziumui, rašė: „Tai buvo ta vieta, kurioje Arūnas pasijuto blogai. Jis išėjo iš pastato niekam neprataręs nė žodžio ir mirė nuo širdies infarkto vienišas, gatvėje.Mes visi buvome ištikti šoko. Arūnas mirė? Kaip tai gali būti? Arūnas, aitvaro tapytojas iš Lietuvos. Šis ramus žmogus, kuris man rodė savo vaiko nuotraukas, pasakojo apie žmoną, namus, darbą. Arūnas, kuriam buvo tik keturiasdešimt aštuoneri metai, kuris turėjo tiek daug gražių ateities planų... šis žmogus mirė? Voverys* - taip šeimoje vadinome Arūną.