Gegužė

Ne, su šventuoju Roku, ligonių ir garsiųjų Panemunės bažnyčioje vykstančių atlaidų globėju, ši antraštė nesiejama. Lygiai kaip ir gegužės 24-ąją Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vykusio renginio „Prisikėlęs“ muzika sunkiai sietina su roko stiliumi. Geriausiu atveju tai, ką girdėjo šventovėn sugužėję kauniečiai, būtų galima įvardinti kaip labai lengvą roko atmainą, o žvelgiant realistiškai – geros kokybės popmuziką, persmelktą itališko kolorito bei temperamento.

Visgi tą vakarą skambėjęs kūrinys organizatorių, o ir paties veikalo kompozitoriaus Daniele Ricci pavadintas roko opera. Tai kur kas tikslesnis žanro apibūdinimas nei kūrinį pristačiusio konferansjė ar žiniasklaidoje bandymai įvardinti renginį miuziklu. Su šiuo žanru „Prisikėlęs“ išties neturi nieko bendra.

Norom nenorom, išgirdus su Kristaus vardu siejamą sceninio kūrinio pavadinimą, mintyse suskamba garsioji Andrew Lloydo Webberio roko opera „Jesus Christ Superstar“. Simboliška, kad per 1971 m. Kalėdas šis kūrinys pirmą kartą Europos sceną išvydo Vilniuje. Italo D.Ricci kūrinio „Prisikėlęs“ premjera Lietuvoje įvyko minint 600-ąsias Kauno savivaldos metines. Tad negi ištversi, nepalyginęs dviejų ta pačia tematika sukurtų roko operų.

Tenka pastebėti, kad šiedu kūriniai giminingi ne vien savo tematika. Tas pats biblinis siužetas, tiesiogiai atpasakojantis Kristaus kančią ir prisikėlimą, dominuojantis choro vaidmuo, netgi sąlyginės stilistinės muzikos krypties sąsajos abiem kūriniams suteikia bendrų bruožų. Trumpai tariant, roko operą „Prisikėlęs“ būtų galima pavadinti trumpesniu ir lengvesniu „Jesus Christ Superstar“ variantu.

Nors renginio organizatoriai žadėjo tik koncertinį kūrinio atlikimą, tai, ką matė žiūrovai, peržengė tokios koncepcijos ribas. Publikai buvo parodytas visaverte scenine versija galintis vadintis reginys, nestokojantis nei judesio dinamikos, nei choreografijos. Įspūdingas apšvietimas bei sakrali bažnyčios erdvė sukūrė tinkamą dekoracijų įvaizdį. Įdomus režisieriaus Nerijaus Petroko sprendimas – choro, kaip gyvos dekoracijos, panaudojimas.

Tiesa, keistokas atrodė rengėjų bandymas pateisinti sceninių drabužių (tiksliau – jų nebuvimo) koncepciją, bandant kūrinio veiksmo laiką perkelti į šiuos laikus. Gana tiksliai veiksmo liniją leidžiantis suvokti tekstas, sklandžiai išverstas projekto iniciatorės sesers Liucijos Grybaitės, FMA bei bažnyčios aura tarsi savaime nukėlė veiksmą dviem tūkstančiais metų atgal, ir šiuolaikiška atlikėjų apranga tam visiškai netrukdė.

Renginio apšvietimas, nors ir privertęs publiką lukterėti spektaklio pradžios bemaž 45 minutes, išties nusipelno pagiriamųjų žodžių. Tuo tarpu spektaklio įgarsinimas buvo kone vienintelis veiksnys, kiek aptemdęs vakaro nuotaiką. Itin aidi bažnyčios akustika truputį išsklaidė fonogramos skambesį, jam pritrūko sodrumo, monumentalumo, kartkartėmis – netgi aiškumo. Abejonių kėlė choro ir keleto solistų įgarsinimas, nulėmęs sunkiai suvokiamą dikciją ir apribojęs dinamines balsų galimybes.

Greta itin svarbaus choro, kaip įvykių komentatoriaus, vaidmens, centrine siužeto ašimi kūrėjai pasirinko Marijos Magdalietės personažą, įkūnytą Vilijos Matačiūnaitės. Dauguma spektaklio atlikėjų – akademinio dainavimo mokyklos atstovai, tad Vilijos balsas bendrame kontekste kiek išsiskyrė, ko, matyt, ir siekė roko operos kūrėjų komanda. Aštrokas tembras, iki ribinių diapazono natų naudojamas krūtininis registras, nuoširdumu spinduliuojanti ekspresija padėjo kurti energingos, emocingos moters paveikslą. Tikėtina, kad tobulinant vaidmenį ilgainiui sceninė dainininkės plastika taps raiškesne, pradings maži intonaciniai balso nukrypimai ir Marijos Magdalietės paveikslas įgaus sodresnių spalvų.

Jėzaus paveikslą kūrė stipraus ir lankstaus baritono bei kilnios sceninės išvaizdos savininkas Ramūnas Urbietis. Gaila, bet tembrinėms jo balso savybėms atsiskleisti sutrukdė įgarsinimo technikos nesklandumai. Tikėtina, kad prie to prisidėjo ir atlikėjo nepatyrimas dainuojant su mikrofonu. Atrodė, jog mikrofonas nepajėgė aprėpti itin stipraus balso skambesio, iškraipydamas ne tik tembrą, bet ir tariamą tekstą, kurį suvokti buvo itin sunku. Nugalėjus šiuos techninius trūkumus Jėzaus vaidmuo galėtų tapti išties ryškus ir įsimintinas.

Įdomu buvo stebėti dviejų Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių – mecosopranų darbą kiek neįprastame joms amplua. Marijos (Jėzaus motinos) vaidmenį atliko Rūta Zaikauskaitė, santūria laikysena ir stilingu, šiltu dainavimu sukūrusi trapų kenčiančios moters paveikslą. Rita Preikšaitė įkūnijo epizodinį, bet pakankamai ryškų Piloto žmonos Klaudijos Prokulos personažą. Abi atlikėjos prisitaikė prie specifinės, žanro veikiamos balso sklaidos estetikos, suteikdamos savo sodriems balsams daugiau ekspresijos ir įtaigos.

Įdomus, tenoro balsui netikėtai žemoje tesitūroje suskambęs Piloto personažas, kuriamas Vaido Vyšniausko. Stiprus, atviro ir plataus tembro balsas vykusiai derėjo su pasipūtusio ir aikštingo prefekto paveikslu. Galbūt paprastas žiūrovas turi susidaręs kiek kitokio – oresnio ir solidesnio nukryžiuoti Jėzų pasmerkusio žmogaus įvaizdį, bet roko operos kūrėjų pateiktas personažo charakterio variantas taip pat priimtinas.

Populiariosios lietuviškos muzikos pasaulio senbuvis Ovidijus Vyšniauskas roko operoje „Prisikėlęs“ atliko tik akivaizdžiais faktais tikinčio apaštalo Tomo partiją. Atlikėjas išraiškingai, energingai atliko solinį savo numerį, perteikdamas tarp nepasitikėjimo ir nežinios besiblaškančio žmogaus savijautą. Vis dėlto dainininko pasiūlyta interpretacija taptų turtingesne, jei būtų grindžiama nesumeluotu nuoširdumu. Ir aiškiai suvokiamo teksto Tomo dainoje, tikėtina, yra daugiau nei frazė „Išlaisvink širdį“.

Epizodiniai, bet dramaturgiškai svarbūs kunigo Kajafo ir apaštalo Petro vaidmenys. Kajafą įprasmino dainininkas Arūnas Lapkus, kurio vaidyba laimėtų daugiau, jeigu joje vyrautų griežtesnių judesių plastika. Apaštalo Petro partiją atliko spektaklyje dalyvavusių chorų vadovas ir dirigentas Rolandas Daugėla. Atlikėjui, debiutavusiam solisto amplua, norėtųsi palinkėti ryškesnės balso emisijos ir raiškesnės tarties. Gaila, kad anonsuose ir afišose spektaklio rengėjai neskelbė šių atlikėjų pavardžių. Jų atliktas darbas tikrai nusipelnė daugiau pagarbos.

Žavus ir efektingas spektaklyje dalyvavusio choro darbas. Stilingas, lygus dainavimas, nuoširdi vaidyba negalėjo palikti abejingų. Skaitant roko operos anonsus šypseną kėlė teiginiai, kad greta teatro bei estrados solistų dirbs profesionalūs chorai. Ką galima vadinti profesionaliu kolektyvu: iš entuziastų suburtą bažnyčios chorą ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto studentų sambūrį, savo sudėtį keičiantį vos ne kas pusmetį? Iš tiesų suvokus, kad šį darbą atliko projekto suvienyti profesine prasme stiprūs, bet visdėlto mėgėjiški kolektyvai, kyla dar didesnės pagarbos jausmas.

Roko operos „Prisikėlęs“ projekto įgyvendinimas – drąsus žingsnis, žengtas tiek organizatorių, tiek santūriosios katalikų bažnyčios, įsileidusios netradicinį žanrą į savąją erdvę. Tikėtina, kad šis žingsnis inspiruos naują, iki šiol mūsų krašte neįprastą kultūrinę sklaidą, plačiau atversiančią visos Lietuvos bažnyčių duris ne tik įprastam sakraliniam menui, bet ir naujoms jo raiškoms, sugebančioms pritraukti mases žmonių, laukiančių gyvo, įdomaus, patrauklaus požiūrio į amžinąsias tikėjimo ir būties vertybes.