Gegužė

Tokių laiptinių, kokias Arūnas tapydavo naktimis apleistuose namuose, vėliau nebetapė. „Kartotis būtų nesunku, bet kam, dėl ko turėčiau tą daryti?“ -- sakė jis. Tačiau yra paveikslų, kuriuose ryškus laiptų motyvas. Šios drobės tapytos dirbtuvėje. Kai kurios iš jų -- didelio formato.

1992 metais dirbtuvėje nutapytas „Interjeras“ yra 192x130 cm. Nors ši drobė abstrakti, pasižyminti gaivalinga spalvų ekspresija, tačiau, kaip būdinga Arūnui, joje išlaikytas pirmasis motyvas, paskatinęs sukurti paveikslą. Žaižaruojančių raudonų, mėlynų ir geltonų spalvų blyksniuose dramatiškai iškyla į niekur vedantys juodi laiptai.

Kitas paveikslas, tapytas 1995 metais, „ Laiptai tamsoje“ priklauso Arūno didelio formato abstrakčiosios tapybos periodui. Pasak menotyrininkės dr. Ramintos Jurėnaitės, „ryškias kontrastingas spalvas tebederindamas su achromatinėmis spalvinių derinių partijomis, kolorito kontrastus dar labiau sustiprina potėpių ekspresija.“

1996 metais Arūnas kalbėjo:“Mano tapybos vizija -- gryna ekspresija. Ekspresija kiekviename taške, potėpyje, linijoje, spalvoje -- kaip tapybinę visumą jungiantis, mobilizuojantis elementas. Vaizduojamas motyvas pats savaime neturi prasmės, jis tik padeda pasiekti vidinės įtampos, yra tarsi tapybos proceso kamertonas, nes grynos abstrakcijos dažnai būna tuščios ir tik išoriškai dekoratyviai gražios.“

„Laiptai tamsoje“ – paveikslas, įkūnijantis apibendrintą „laiptinių“ periodo patirtį. Įdomi drobės spalvinė struktūra. Viršutiniame paveikslo sluoksnyje spalvos atviresnės, kontrastuoja tarpusavyje, sudarydamos įtampą. Tačiau jos dengia gilesnius sluoksnius – tuos, kuriuose glūdi tamsios, sodrios spalvos, lyg praėjusio laiko patina. Tarp pirmojo spalvų sluoksnio ir to, gilesnio, atsiranda nauji kontrastai ir įtampa, lyg tarp esamo „ dabar“ ir to, kas jau buvo praeityje. Taip kuriama nauja įtampa ir keista gili erdvė.

Tais pačiais metais tapytame paveiksle „Laiptinė su elektros lempute“ taip pat išlieka kylančių aukštyn laiptų motyvas. Drobėje kontrastuoja skaudžiai violetinių ir žalių spalvų dermės: pasak Arūno, „kasdienybėje įžvelgi kai ką daugiau (žalias virsta violetiniu)“. Dramatišką virsmą laiptinėje apšviečia lyg saule tapusi elektros lemputė, už kurios atsiveria neišmatuojama mėlyno kobalto erdvė. Dabar šis darbas priklauso Vilniaus dailės muziejui.

2000 – 2001 metais Arūnas nutapė du paveikslus mano dirbtuvės laiptinėje, Šančių kareivinėse. Atsimenu, jis tada padėjo man nešioti darbus po parodos į dirbtuvę. Taip benešant tuos darbus, vis ilgiau ir ilgiau užtrukdavo laiptinėje. Išėjau pažiūrėti, kur jis dingsta. Arūnas stovėjo ir užrašų knygelėje eskizavo. Kitą dieną paprašė raktų nuo mano dirbtuvės, susikrovė dažus, drobę ir išvažiavo tapyti.

Laiptinės Šančių kareivinėse -- erdvios, dažytos mėlyna spalva, nuo sovietmečio išlikusios ant laiptų dažais imituotos kilimų juostos. Tą autentišką atmosferą, kareivinių nuotaiką Arūnui puikiai pavyko perteikti dviejuose drobėse.

2000 metais dirbtuvėje tapytas paveikslas „ Kompozicija su pėstininku“ lyg suma tų įspūdžių, kuriuos Arūnas užfiksavo Šančių kareivinėse. Paveikslo paviršius išraižytas nervingais mėlynais potėpiais, daugiau buvo piešiama spalva, negu tapoma, nes rūpėjo perteikti idėją, o ne gražinti tikrovę. Koloritas – kareivinių mėlyna, kareiviška žalia spalvos, tik tolimame darbo plane blyksteli kadmio geltona. Dešiniajame paveikslo krašte -- didelė, beveik per visą paveikslą šachmatų figūrėlė – pėstininkas.

Ką jis tuo norėjo pasakyti -- ar tai konceptualaus paveikslo kūrimas, kareivines ir kareivius įvardijant kaip šachmatų figūrėles? Ar tai atsakas menotyrininkams, vis ieškantiems naujumo jo darbuose?

Arūnas: „Aš norėjau pasakyti kažką labai svarbaus, bet nenorėjau keisti raiškos priemonių. Man sako, kam daryti tai, kas jau padaryta, bet juk šachmatais irgi yra jau žaista, tačiau nebūtina kiekvieną sykį kurti naujas žaidimo taisykles.“