Birželis

 (Įspūdžiai iš Pažaislio festivalio atidarymo)

Pažaislio festivalio atidarymas. L.Brundzos nuotr.

Birželio 1-ąją prasidėjo ne tik kalendorinė vasara, bet ir XIII tarptautinis Pažaislio festivalis. Tai galima palyginti su muzikinio paplūdimio prie Kauno marių atidarymu: kontrastingų melodijų srovės, kūrinių gelmės skaidrumas puikiai gaivina ir sielą, ir kūną.

Džiugu, kad šįmet didžiajame Pažaislio kieme neliko laisvo žemės lopinėlio prisėsti. Kita vertus, tokia žmonių gausa sukėlė nepatogumų: didžiulės mašinų grūstys, vėluojantys žiūrovai, spūsties vengiančių klausytojų skuba skirstytis nesulaukus koncerto pabaigos.

Tiesa, apdairesnieji atvažiavo bent valanda anksčiau ir skirstytis neskubėjo. Juk prie bendros renginio atmosferos puikiai dera pasivaikščiojimas grožintis architektūriniu ansambliu ir dalijimasis įspūdžiais apie koncertą Pažaislio didybės paunksmėje.

Gerai, kad šiais metais neteko klausytis kokios nors operų arijų popuri, atliekamos klasikinės ir popmuzikos žvaigždžių duetų. Įdomus organizatorių užmojis į koncerto programą įtraukti jau klasika tapusių „Pink Floyd“ muziką ir ją suderinti su žymaus XX a. kompozitoriaus Carlo Orffo scenine kantata „Afroditės triumfas“. Gaila tik, kad keturios dainos iš „Us and Them: Symphonic Pink Floyd“, kurias simfoniniam orkestrui aranžavo Jeremy Colemanas, norimo efekto nesukėlė.

Jokia aranžuotė negali pranokti originalių „Pink Floyd“ kūrinių. O ir kantata iš C.Orffo trilogijos, skambėjusi iš karto po „Pink Floyd“, klausytojams turėjo pasirodyti keistoka. Nors ir pritariu rečiau atliekamų kūrinių propagavimui, tačiau bendros koncerto koncepcijos taip ir nesupratau.

C.Orffo kūryba labai glaudžiai susijusi su teatru. Kompozitoriaus naujo muzikinio spektaklio raiškos kūrybinių ieškojimų rezultatas -- teatrinis triptikas „Triumfai“: populiarioji „Carmina burana“, „Catuli Carmina“, bei Pažaislio koncerte girdėtas „Afroditės triumfas“.

Šios kantatos turėtų būti ne tik dainuojamos, bet ir vaidinamos, šokamos. Todėl siūlau idėją naujam projektui: teatralizuoti visą C.Orffo triptiką. Turėtų būti įdomus projektas, kuris padėtų geriau suprasti ir paties kompozitoriaus kūrybą.

Kita vertus, ne vien programa labiausiai gadino tą nuostabų vakarą (retai kada birželio pradžioje -- tokį šiltą ir saulėtą). Didžiausią kibirą druskos norėčiau išversti ant garso režisierių. Pirmąją koncerto dalį teko sėdėti prie kairiosios kolonėlės. Patikėkite, tikrai menkas malonumas buvo klausytis „fonavimo“, džeržgimo, kaskart atsirandančio muzikai suskambus aukštesniu ar žemesniu registru.

Todėl „Afroditės triumfo“ klausytis bėgau kuo toliau į dešinę. Girgždesio ten nesigirdėjo, tačiau tikrai ne viskas buvo gerai: trūko visos orkestro ir choro skambesio jėgos. Organizatoriams derėtų rimtai pagalvoti apie kitus koncertus Pažaislio kieme ir specifinio įgarsinimo reikalaujančiai erdvei nepagailėti pinigų, nes nuo garso kokybės iš esmės priklauso koncerto sėkmė.

Galimos pastabos atlikėjams tampa netikslingos, nes nesu įsitikinusi, ar tai, ką girdėjau kartu su įgarsinimo nesklandumais, atitinka tikrovę. Kad ir kaip būtų, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), pagrindiniai solistai - Joana Gedmintaitė (sopranas), Viesturas Jansonas (tenoras), Egidijus Dauskurdis (bosas) bei dirigentas G.Rinkevičius nusipelno padėkos.

Visiems atlikėjams reikėjo daug pastangų groti ir dainuoti saulei plieskiant į akis ar vėjui šnarant mikrofonuose.