Birželis

(Įspūdis) 

 Domantė Šarakauskaitė "Justilė"

Vytautė Čeponytė "Rem fazė"

Rūta Naujalytė "Darbų vykdytojas Rapolas"

Agnė Vasiukevičiūtė "Meškiukas Tedas"

Gegužės pabaigoje VDA Kauno dailės fakultete vykę magistrantų darbų gynimai sudomino ne tik studentus ir jų artimuosius. Tekstilės meno jaunuomenės kūriniai dar kartą patvirtino, kad VDA KDI Tekstilės katedra pelnytai garsėja naujovėmis ir kūrybiškumu.

Viešam vertinimui savo kūrybinius darbus pateikė keturios tekstilės specialybės magistrantės, kurias jau verta įsidėmėti kokybiškų meno renginių ištroškusiems žiūrovams.

Vytautė Čeponytė pristatė trijų dalių kūrinį paslaptingu pavadinimu „REM fazė“ (vadovė Loreta Švaikauskienė). Pasak darbo autorės, REM yra angliško termino „rapid eye movement“, („greiti akies judesiai po užmerktais vokais“), kuris apibrėžia miego, sapnavimo stadiją, pirmųjų raidžių santrumpa. Kirba nenuorama mintis – ar įvardijant kūrinius Lietuvoje jau nebeįmanoma verstis be angliškų pavadinimų? Manykime, kad tai tik laikina duoklė mūsų šalį apėmusiai anglų kalbos vartojimo manijai.

Diplominiame V.Čeponytės darbe matome tris sapno fazes, tris pasąmonės blykstelėjimus, tris tos pačios sapnuojančiosios moters vidinio pasaulio atodangas. Pasirinktas autoportreto žanras rodo autorės polinkį į savianalizę, atspirties tašku pasirenkant sapno paslaptį.

Trys skirtingas moters sapno versijas atskleidžiantys darbai alsuoja juodos tylos įkalintais, anaiptol ne teigiamus pojūčius išduodančiais, vaizdiniais: pirmasis -- sustabdyta akimirka, kurioje sapno raudonis dar tik atsargiai prisiliečia prie miegančiosios, o kituose – jau atvirai kruvini sapno žvilgsniai nerimu varsto kūrinio heroję ir žiūrovus.

Nejaukumo ar netgi košmaro nuojautą sustiprina aštrūs juodos ir raudonos spalvų deriniai, išsiliejančių tamsių dėmių mirgantys fragmentai, vidinės dramos virpesiais prisodrintos, tiesiai į mus žvelgiančios akys.

Paslapties įtampa tvyro visose V.Čeponytės kūrinio dalyse – nuo sąlygiškos ramybės pirmojoje dalyje iki agresyvumo -- trečiojoje, kuri ir užklmpa žiūrovą kaip temos kulminacija.

Rūta Naujalytė įvairiaspalviais karoliukais išsiuvinėjo statybininko portretą „Rapolas – darbų vykdytojas“ (vadovė Danutė Valentaitė). Pirmas įspūdis -- tarsi girdėtume sugrįžusio socrealizmo aidą – kruopštus akademinis piešinys, tapybiškai modeliuota forma ir pats kūrinio herojus.

Kita vertus, panaudoti plastikiniai karoliukai, įprasti kaip moteriško „garderobo“ elementas, sublizga netgi ironiškais kontrastais: sugretinamas sunkus fizinis statybininko ir jaukioje namų aplinkoje siuvinėjančios moters darbas, arba – kasdienybėje neįsimenantis darbininko veidas, languoti jo marškiniai ir saulės šviesoje žaidžiantis įvairiaspalvių karoliukų spindesys.

Agnė Vasiukevičiūtė iš medžiagų atraižų pasiuvo milžinišką žaislą „Meškiukas Tadas“ (vadovė D.Valentaitė). Didžiulis, lyg ir pasyvus, lyg ir liūdnas meškis kažkodėl atrodo gan nejaukiai. Autorė sakė siekusi zoologijos sodo gyvūną priartinti prie vaikų, laukinio žvėries baimę kompensuojant žaislui būdingu šiltumu ir jaukumu.

Tikslas suprantamas, tačiau nelabai motyvuotas skiautinio technikos pasirinkimas, kuris suardo ne tik monumentalumą, bet ir norėtą sukurti žaislinį minkštumą. Gal kitas meškiukas, tarkime Tomas, bus jaukesnis ?

Domantė Šarakauskaitė pateikė ypač originalų tarpdisciplininį darbą „Justilė“ (vadovė Laima Oržekauskienė), kurio jau pats pavadinimas iliustruoja juslės, jutimų ir tekstilės jungties taškus viename darbe.

Tautiniais raštais išmargintos lovatiesės gimimas ekrane priverčia veikti žiūrinčiojo – regą, skonį, klausą, uoslę, kartu audžiant vientisą virtualios tekstilės instaliaciją. Kaip tai veikia?

Pasitelkusi kompiuterio galimybes ir kitus projekte dalyvavusius žmones autorė audžia spalvomis, garsais ir linijomis: kiekvieną virtualaus siūlo spalvą lydi atitinkami kvapai (geltona – medus, oranžinė – apelsinas, violetinė – levanda ir pan.), autentiški audimo, dainavimo garsai, o linijų vaidmenį atlieka ritmas, kuriam keičiantis vaizdas intensyvėja arba rimsta.

Stebint D.Šarakauskaitės kūrinį „Justilė“ žiūrovas pats gali įtakoti audimo procesą: artėjant prie ekrano vaizdas ir garsas silpsta, tolstant – stiprėja. Priešingai nei tradicinėje tekstilėje, šio spalvingo garsų ir kvapų audinio neįmanoma paliesti, gali jį tik stebėti, bet čia suteikiama galimybė dalyvauti kūrinyje, jausti atpažįstamo pasaulio metmenis ir su jais harmoningai derančius virtualios tikrovės ataudus.

Individualaus mąstymo, meninio originalumo siekiantys magistrančių darbai leidžia tikėtis, kad ir šios VDA KDI Tekstilės katedros absolventės toliau eis ne vien kūrybinių ieškojimų, bet ir meninių atradimų keliu. Pradžia tam teikia vilties.