VARGAS DĖL MENO 15

2007-02-02

(Konkursinė paroda „Geriausias 2005-2006 metų kūrinys“ Kauno Paveikslų galerijoje) Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 02 02

Pranas Griušys, "Geraširdis šuo ir sėdintis policininkas"  

Donata Porvaneckaitė, "Nužudyk mane švelniai"  

Jonas Juodzevičius, "Lapkritis"  

Rolandas Karalius, "Kelionė"  

Aušra Barzdukaitė - Vaitkūnienė, "Dedikacijos"  

Genovaitė Sasnauskienė, "Atspindys"  

 

Vytautas Eigirdas, "Apreiškimas"  

Jei esate statistinis meno vartotojas – parodų lankytojas, tikriausiai priimate eksponuojamą kūrybą kaip rengėjų kruopščiai atsijotą meninį rezultatą. Jei esate menininkas, turbūt nors kartą tyliai ar garsiai kritikavote kuratoriaus visažinystę, vienvaldę teisę nulemti darbo vertę ar tinkamumą koncepcijai. O ką pasakytumėte apie „Geriausio metų kūrinio“ parodą, nežabojamą jokių menotyrininko atrankos apynasrių?

Skaitlinga paroda, tradiciškai rengiama M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, gyvai iliustruoja, kuo pavirsta beribis meninis liberalumas. Renginyje gali dalyvauti visi pageidaujantys, su bet kokiu kūriniu, net jei tai megztas šalikas, nerta užuolaidėlė ar suvargusi tapyba, besidrovinti pati savęs. Tad tegu neapsigauna dailės gerbėjai, besitikintys „Geriausio metų kūrinio“ parodoje išvysti meistriškiausius, įspūdingiausius paskutiniųjų dvejų metų darbus.

Iš tiesų, tai ironiškiausia tęstinė dailės paroda Kaune, net pačių rengėjų pristatoma su vos tramdoma šypsena. Vertingų kūrinių čia tik dešimtadalis, o dauguma kitų eksponatų galėtų būti nominuoti kaip mėgėjiškiausi ar absurdiškiausi metų dailės darbai.

Ekspozicija apšviečia Lietuvos meno užribius, primena, kad šalia profesionaliosios dailės dar egzistuoja prieblandos zona, kurioje tarpsta įvairaus plauko diletantai, „Perkūno pargrįžimo į prietemų Lietuvą“ garbintojai.

O gal pastaruosius taip pat tikslinga ir humaniška paskatinti tokio masto renginiu bei elitine ekspozicine erdve? Demokratiškumas, pagarba meną išpažįstančiam žmogui, galimybė balsuoti už labiausiai patikusį parodos kūrinį atliepia švietėjiškai muziejaus misijai.

Kita vertus, paroda klaidina publiką, besiveržiančią susipažinti su „geriausiais“ metų kūriniais, diegia iškreiptą supratimą apie aukštąjį meną (dar) neišlavinto skonio suvokėjams. Organizatoriams vertėtų paredaguoti renginio antraštę, nes dabartinė pernelyg bado sąmonę akistatoje su ekspozicijos turiniu.

Dėsninga, kad šioje parodoje dalyvauja itin nedaug pripažintų, pajėgių Kauno dailininkų. Maža to, ne visi mato, ko verti jų kūriniai, nepataiko atsirinkti stipriausių, charakteringiausių pastarųjų metų darbų. Tiesa, būtent gabesniųjų menininkų kūryba šiemetinėje parodoje bent iš dalies pateisina renginio tikslą.

Nors paroda agituoja išsirinkti vieną geriausią, balsuočiau už dešimtį jos eksponatų. Tarp jų - tapybos, skulptūros, grafikos, tekstilės, tarpdisciplininio meno kūriniai, nusipelnę dėmesio už kokybišką, kruopščiai išbaigtą formą, įdomesnę raišką, autentiškesnių minčių proveržį.

Tapyboje - salstelėjusių peizažų, „pritrenkiančių“ natiurmortų, drumzlinų abstrakcijų parado fone išryškėja Elenos Balsiukaitės ir Prano Griušio paveikslai.

E.Balsiukaitės nuotaikingas „Ate“ šnekina žiūrovą naiviojo meno kalba, atspindėdamas atlapaširdę vaiko pasaulėvoką, kuri ilgainiui kinta, bet gali būti įamžinta pirmuosiuose portretuose, nupieštuose kreida ant rumbuoto asfalto.

P.Griušys kūrinyje „Geraširdis šuo ir sėdintis policininkas“, tarsi „post-mičiurininkas“ kryžmina skirtingas laiko, erdvės ir prasmės ištraukas. Autorius ironiškai stato idilišką sceną romantiškame XIX a. parke, kur masyvus vilkšunis meiliai bendrauja su Evaldo Pauzos skulptūra „Sėdintis policininkas“.

Išskirtinių skulptūros, objekto meno pavyzdžių parodoje ypač maža. Tiesa, beveik nėra ir skulptorių broliją diskredituojančių, beviltiškų kūrinių. Ekspozicijoje lygiavertiškai varžosi Kęstučio Lanausko „Rasa kėlė“ ir Danieliaus Sodeikos „Varnėno migracija“. Pastarojo darbas paperka berniokišku polėkiu, garso instaliacija ir švelniu humoru. K.Lanausko skulptūra išlošia formos prasme, patraukia jautria išraiška, muzikaliu masių virpėjimu, subtilia tradicijos transformacija.

Tekstilės medijoje užtikrintai pirmauja Ligitos Marcinkevičiūtės „Kaukoliukas ir du simsonai“ bei Rūtos Luckienės „Mano metai“.

L. Marcinkevičiūtė eksponuoja pankišką gobeleną, kuriame dekoratyvumas konstruojamas pop meno instrumentais, avangardiškai pasipriešinant pseudo-patriotinių kilimėlių ir karnavalinių skraisčių sąskrydžiui parodoje. R. Luckienės tekstilė kalba oriai, austa medžiaga santūriai sugeria matematišką minimalizmo ritmą.

Įsimintinus grafikos lakštus pristato Jūratė Rekevičiūtė, Egidijus Rudinskas ir Evaldas Mikalauskis. Abstrahuotame J. Rekevičiūtės estampe („Peteliškė“) blyksteli spontaniška emocija, pulsuojančiose dėmėse išsilydžiusi energija.

„Kelionėje į pasaulio centrą“ E. Rudinskas demonstruoja precizišką, nuodugnų piešinį, imituojantį Viduramžių dekorą, tarsi perkeltą iš garsiojo 11 amžiaus Bajo gobeleno. E. Mikalauskio lino raižiniai neša politinės kritikos krūvį, autorius palieka estetizmą antrajame plane, pabrėžtinai reaguodamas į socialines aktualijas („Šilta-šalta“).

Tarpdisciplininį meną įsidėmėtinai atstovauja Eimutis Markūnas ir Naglis Rytis Baltušnikas. E. Markūno optinį mirgėjimą kuriantys negatyviniai „Identifikacijų“ atspaudai saugo personalinės menininko parodos įspūdžius. N. R. Baltušnikas vis dar pavergia originalia presuotos emalės technika bei ironišku turiniu („Laba diena“), bet norisi tikėtis, kad dailininkas atras ir naujų impulsų savo kūryboje.

Parodoje yra dar ne vienas eksponatas, neslepiantis autorių profesionalumo ir kūrybinio pajėgumo. Nors jie neturėtų pretenduoti į metų kūrinio vardą, visgi gebėtų paveikti meną išmanantį žiūrovą, kuris turi teisę išsakyti savus teigiamus pastebėjimus – kad ir balsavimo forma. Smalsu tik, kuo pavirs renginys po metų kitų, kai menininkais save pasivadinusių pulkai iš ekspozicinės salės galutinai išstums saujelę talentingų kūrėjų.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*