Vasaris

Margarita Pilkaitė
www.kamane.lt, 2007 02 16

Scenos iš spektaklio "Balta katė juodoje Aliaskoje". G. Bunevičiaus nuotr.

Pretenzingas ir įmantrus pavadinimas nebūtinai padidina daikto vertę. Šis būdas patraukti dėmesį yra pats paprasčiausias, o kartais gali būti trumpam efektyvus. Štai ir naujasis Kauno dramos teatro spektaklis pagal pavasarį Dramos panoramoje pristatytą Gintarės Adomaitytės pjesę „Eisiu“, pirmiausia sudomino perkrikštytu pavadinimu -- „Balta katė juodoje Aliaskoje“.

Žinoma, reklaminę intrigą kurstė ir režisierius Arvydas Lebeliūnas, žadėjęs publikai išskirtinę istoriją ir netradicinį teatrinį jos rūbą.

Kita vertus, tai jau trečias šio sezono spektaklis (po „Antoškos kartoškos“, „Žvaigždžių kruša“), sukurtas lietuviškos dramaturgijos pagrindu, todėl buvo smalsu, ką gi naujo nori pasakyti teatras, vykdydamas iškilią nacionalinės dramaturgijos ugdymo misiją.

Palėpės salėje pristatyta premjera – tai kamerinis, jokių ypatingų naujovių neišbandantis kūrinys. Spektaklis sąžiningai seka paskui tekstą, o visi svarbiausi teatro argumentai – režisūra, aktorių vaidyba, sceninis veiksmas, scenografija, garsas – tampa pagalbinėmis priemonėmis.

Toks žingsnis – visą spektaklio krūvį perkelti tik ant teksto yra pakankamai rizikingas. Ypač šiuo atveju, kai tekstas negali pasigirti stipria dramaturgija. Tai yra perdėm literatūriškas veikalas, kuris lengvai galėtų tapti visai nebloga moterims skirtos knygų serijos dalimi.

Kodėl būtent tokį kūrinį pasirenka profesionalus, valstybinis teatras? Ar vien todėl, kad lietuviška pjesės kilmė?

Niekuo neišsiskirianti ir kiek banali, vidutinio amžiaus muziejininko ir geografijos mokytojos meilės istorija yra parašyta paprastai, gana šmaikščiai, saikingai pagardinta šiandieninės Lietuvos realijomis

Tie, kurie dalyvavo šios pjesės skaityme pernai vykusioje Dramos panoramoje, be abejonės turėjo būti nustebinti, nes spektaklyje rado tą patį vaizdą: režisieriaus sumanymas išliko toks pats – pjesės skaitymas. Kaip radijo teatre.

A.Lebeliūnas, neieškodamas sunkių kelių, draminio veiksmo stokojantį kūrinį režisavo kaip spektaklį apie radijo teatro spektaklio kūrimą. Tik neaišku vardan ko. Nejau profesionalus teatras nusileidžia iki saviveiklininkų ratelio lygio ar veržiasi grįžti į klojimo teatro laikus, kai mėgėjai entuziastingai imdavosi statyti viską, kas tik yra lietuviška ar parašyta dialogais?

Trys pagrindiniai aktoriai (Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Liucija Rukšnaitytė) sėdi studijoje, vieni nuo kitų izoliuoti kabinose, ir tiesiog skaito pjesę. Grėsmingai stūksančios kabinos dar labiau pabrėžia spektaklio statiką. Aktoriams teko nepavydėtina užduotis: suteikti tekstui gyvybės nesuvaidinant jo, o tik skaitant.

Iš aktorių atimtas pagrindinis vaidybos koziris – veikimas scenos erdvėje. Sudominti žiūrovą jie gali vien balsu, intonacijomis, mimika ir keletu gestų.

Visi trys aktoriai bandė gelbėtis skirtingai. Sunkiausiai sekėsi Daivai Rudokaitei, kuri pasikliovė psichologiniu vaidybos metodu ir susitapatino su savo heroje.

Kur kas laisvesnis ir didesnę distanciją su savo personažu išlaikantis Dainius Svobonas, akivaizdžiai demonstravo ironišką požiūrį į pjesę. Puikiai valdydamas balsą, savo personažo tekste sudėliojo savu prasminius akcentus – jo atveju pjesė buvo daugiau interpretuojama, nei mechaniškai skaitoma. Taip jam pavyko sukurti ryškų, gana komišką ir įdomų personažą.

Liucija Rukšnaitytė išties demonstravo aukštąjį vaidybos pilotažą. Ji ne tik atliko du skirtingus vaidmenis, kaip kad buvo numatyta pjesėje, bet demonstravo kaip tą patį tekstą galima skaityti trimis skirtingais būdais. Ji žiūrovui tiesiogiai pateikė vaidmens kūrimo procesą, neįsijausdama nė į vieną savo kuriamą personažą – žongliruodama skirtingais charakteriais ji sudrumstė spektaklio statiką ir suteikė jam gyvybės.

Scenoje veikia ir ketvirtas žmogus, nenumatytas pjesėje. Vilija Grigaitytė atlieka režisierės vaidmenį: skaito remarkas (pjesės pristatymo metu jas skaitė pats A.Lebeliūnas) ir aktorių skaitomo teksto metu įgarsina veiksmą . Sudauždama taurėmis, uždegdama degtuką ar barškindama raktų ryšulėlį, ji imituoja garsų partitūrą, suteikdama šiam pseudo radijo spektakliui veiksmingumo iliuzijos.

Būtent toks, radijo teatrui ar ankstyviesiems filmams būdingas įgarsinimas, atliekamas specialaus žmogaus, yra įdomesnė ir jau teatro žanrui artimesnė detalė. Atviras žaidimas garsų gamyba prasklaido nuobodulį ir netgi žadina smalsumą – ar laiku suskambės telefonas, ar pavyks išgauti atidaromo vyno butelio garsą, ar trinktelėjus mažomis durelėmis žiūrovas patikės, kad herojus užtrenkė paskui save duris ir ar niekas neišgirs, kaip skaitovas gurkštels vandens?

Manipuliavimas garsais suteikia spektakliui šiek tiek žaismingumo. Greičiausiai ne vienas žiūrovas pasijuto it vaikas, vogčiomis stebintis radijo teatro užkulisių gyvenimą, kuris iki šiol jam gal buvo nepažįstamas. Kitaip tariant, A.Lebeliūno spektaklis patenkina radijo teatro gerbėjų smalsumą – „kaip ten jie ką daro“.

Žiūrovams, iš spektaklio besitikintiems daugiau, deja, nepasisekė.

Į aktorių skaitomą istoriją įsijausti ir ją išgyventi neleidžia ne tik užsižaidimas radijo teatro virtuvės demonstravimu, bet ir nuoseklų pasakojimą pertraukiančios scenos, kurių metu visi skaitovai kartu su režisiere ilsisi, užkandžiauja, kalbasi telefonu, išklauso jau įrašytas pjesės dalis. Tuo pačiu griūna ir iliuziška meilės istorijos realybė, tarsi primenant žiūrovui (o gal greičiau -- klausytojui), jog nei muziejininkas, nei jo mylimoji neegzistuoja. Mes girdime tik aktorių skaitomą tekstą apie juos.

Taigi, režisierius lyg ir bando įtikinti mus, jog šiame spektaklyje svarbiausi dalyviai yra ne personažai, o patys aktoriai, jog pagrindinė tema – ne pasakojama meilės istorija, o aktorių darbo kasdienybė.

Tekstą aktoriai perteikia pakankamai neblogai, bet kur kas sudėtingesnė situacija tuose epizoduose, kur aktoriai neskaito pjesės. Neturėdami prieš nosį teksto ir negavę aiškių režisieriaus užduočių, ką per tas pauzes veikti scenoje, aktoriai atrodė pasimetę.

Akivaizdžiausiai toks beprasmiškas mindžikavimas, nežinant ko griebtis, matėsi spektaklio pradžioje, kai aktoriai klausė savo pačių atlikto pjesės įrašo. Ilgai trunkantis įrašas vertė publiką nuobodžiauti ir užjausti aktorius, kurie stengdamiesi atrodyti organiškai, keistai gestikuliavo, kraipė galvas, bandė reaguoti į girdimą tekstą arba apskritai nieko nedarė.

Režisierius juk yra tam, kad organizuotų spektaklį, jo eigą ir būtų atsakingas už kūrinio tolygumą, o ne tam, kad verstų aktorius ir žiūrovus dešimt minučių klausytis įrašytų balsų.

Išgyvenęs veiksmo anemijos priepuolį spektaklio pradžioje, vėliau vaidinimas šiek tiek pagyvėjo ir vyko sklandžiau. Istorijos neužbaigtumas, atvirumas kiekvieno žiūrovo interpretacijoms, spektakliui suteikia šiokios tokios intrigos, tačiau jos nepakanka, kad kūrinys būtų vertas profesionalios scenos.

Įmantriu pavadinimu ir „netradiciniu teatriniu rūbu“ iki premjeros viliojęs spektaklis „Balta katė juodoje Aliaskoje“ savo jėgomis taip ir nepaaiškino, kam jis kurtas. Kam jis reikalingas, ką jis duoda tiems žiūrovams, kuriems, pavyzdžiui, neįdomūs radijo teatro užkulisiai?

Sprendžiant pagal paties spektaklio argumentus, tai yra elementarus, profesinių ambicijų neturintis bandymas išsisukti iš situacijos ir „prastumti“ dramaturgiškai bei režisūriškai labai jau menką kūrinėlį į profesionalią sceną. Juo labiau visiems žinant, kad už panašius „prastūmimus“ jų kūrėjams vis tiek mokami honorarai, kurių dalį sudaro ir į panašius „prastūmimus“ pakviestų žiūrovų apmokestinimas.

Stebint premjerą po premjeros, kyla klausimas Kauno dramos teatrui: ar susitelkimas į pastato renovacijos kokybę yra tikrai svarbesnis už nuolat menkstančią repertuaro kokybę, kuri neatsiejama ir nuo pagarbos žiūrovams?